Jn 13,21-38

²¹ Tai pasakęs, Jėzus labai susijaudino ir tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!“ ²² Mokiniai ėmė žvalgytis į kits kitą spėliodami, kurį jis turįs omenyje. ²³ Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. ²⁴ Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo: „Sužinok, apie kurį jis kalba“. ²⁵ Šisai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: „Kas jis, Viešpatie?“²⁶ Jėzus atsiliepė: „Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį“. Ir, pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui, Simono Iskarijoto sūnui. ²⁷ Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas. O Jėzus jam sako: „Ką darai, daryk greičiau!“ ²⁸ Nė vienas iš sėdinčių už stalo nesuprato, kodėl jis taip pasakė. ²⁹ Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie pamanė, jog Jėzus jam įsakęs: „Nupirk, ko mums reikia šventėms“ ar liepęs ką duoti vargšams. ³⁰ Tad anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis.

³¹ Jam pasišalinus, Jėzus prabilo:

„Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas,

ir Dievas pašlovintas per jį.

³² O jeigu Dievas pašlovintas per jį,

tai Dievas pašlovins jį pas save, –

bematant jį pašlovins“.

³³ „Vaikeliai,

aš jau nebeilgai būsiu su jumis.

Jūs ieškosite manęs,

bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs:

kur aš išeinu, jūs negalite eiti...

³⁶ Simonas Petras jį paklausė: „Kur eini, Viešpatie?“ Jėzus atsakė: „Kur aš einu, tu dabar negali manęs palydėti, bet vėliau palydėsi“. ³⁷ Petras vėl klausė: „Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar tavęs lydėti? Aš ir gyvybę už tave guldysiu!“³⁸ Jėzus atsakė: „Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!“

           

Paskutinės vakarienės metu ima kilti įtampa. Jėzus nurodo kas Jį išduos. Judas lyg nesavas, jis net nesusivokia kas vyksta, į jį įeina šėtonas. Tai nėra tiesioginis apsėdimas, kai sakytume, gal Judas neturėjo laisvos valios, tai momentas, kai apsisprendimas jau padarytas, kai jau visi už ir prieš argumentai surūšiuoti ir žmogus pasiryžęs veikti blogio vardan. Tada ima veikti šėtonas.

Į pasakojimą įsiterpia lyg trumpa Jėzaus malda, lyg paaiškinimas, lyg savęs padrąsinimas, netrukus išaugsianti į kruvinu prakaitu pažymėtą maldą alyvų sode. Čia pat Jėzus perspėja mokinius, švelniai į juos kreipdamasis:  Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs: kur aš išeinu, jūs negalite eiti... Niekas negali nueiti kryžiaus kelio už Jį, niekas negali išgelbėti Adomo t.y. Žmogaus, tik Dievo Sūnus, kuris pašlovins Tėvą tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2,8). Nei žmogaus protas, nei širdis nepajėgi suvokti tokios aukos, už ką? Kodėl? Ar neįmanoma kitaip?

Apaštalas Petras, taip pat negali suvokti iki galo kas vyksta. Jis manosi esąs pasiryžęs eiti į mirtį su Jėzumi, jis dar nesupranta, kad tikrai negali eiti ten, kur eina Mokytojas. Petras vis dar žuvų žvejys, dar ne žmonių, jis dar daug ko nesupranta. Tačiau, net po išsigynimo jam bus palikta galimybė pasirinkti iš naujo, kaip kažkada buvo ir Judui. Jėzus, tada nuplaktas ir apspjaudytas, išniekintas ir draugų išduotas, gailestingai pažvelgs į jį.

Šiandien dėkosiu Dievui už kasdien duodamą naują galimybę rinktis.

Šiandien prašysiu Viešpaties malonės, kad mano pasirinkimai būtų už gėrį ir gyvenimą.

Šiandien prašysiu Viešpaties gailestingumo tiems, kas suklydo pasirinkdamas. 

Jn 12,1-11

¹ Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. ² Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. ³ Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais. ⁴ Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: ⁵ „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?!“ ⁶ Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas. ⁷ O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. ⁸ Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“.

⁹ Daug žydų sužinojo jį tenai esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį jis prikėlė iš numirusių. ¹⁰ Aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti ir Lozorių, ¹¹ nes daugybė žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.

            Atrodytų visiškai eilinė diena, Jėzus lankosi savo draugų namuose, vakarieniauja. Tačiau Marija, ta, kuri mėgdavo klausytis Jėzaus sėdėdama prie Jo kojų, pranašiškai išpila brangų aliejų Jėzui ant kojų. Kiek drąsos ir tikėjimo šiame jos veiksme! Juk aliejumi paprastai tepa galvą. O tokį aliejų paprastai saugo labai brangaus žmogaus laidotuvėms. Marija žino, kad Jėzus ypatingas svečias, Jis vertas, kad tuo, kuo kitiems tepa tik galvą, Jam pateptų kojas. Juk Marija prisimena Lozoriaus prikėlimą, ji neabejoja Jį esant Mesiją. Judo reakcija, galima sakyti, labai žmogiška. Iš vienos pusės - taip, jis būsimas išdavikas ir tikrai ne pats sąžiningiausias iš mokinių. Tačiau, kiekvieno mūsų gyvenime pasitaiko momentų, kai sunku nustatyti teisingumo mąstelį, kai turime rinktis tarp to, kas atrodo teisinga, ir to, kokia iš to būtų nauda konkrečiu atveju. Štai Jėzus atkreipia dėmesį: „Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite.“ Nes Jėzus yra Tas, kurio buvimas šalia yra neįkainojamas. Nes pats Jėzus įprasmina visą pagalbą vargšams: „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25,40). Vargšams reikalinga mūsų pagalba dėl Dievo meilės, o ne dėl jų pačių.

Judas, deja, buvo vedamas savanaudiško požiūrio ir pagiežos. Jis nuoširdžiai mylinčios Mokytoją Marijos artume jautėsi niekšu, jo širdis ir sąžinė buvo nerami, todėl ir mėgino paniekinti jos meilės darbą. Tačiau Jėzus to neleido. Jėzus vis dėl to nenuteisė ir Judo anksčiau laiko. Jis leidosi vedamas Judo žaidimo taisyklių, palikdamas jam galimybę dar kartą pasirinkti. Ir jis pasirinko... 30 sidabrinių...   

Šiandien prašysiu Dievo malonės išgryninti mano širdies vingius, kad mano intencijos būtų kuo mažiau savanaudiškos.

Šiandien dėkosiu Viešpačiui už tai, kad leidžia pasitarnauti žmonėms Dievo meile.

Mk 10,32–45

Ortodoksų Bažnyčios skaitinys

³² Jiems bekeliaujant į Jeruzalę, Jėzus vis ėjo priekyje taip, kad mokiniai stebėjosi, o einantys iš paskos nerimavo. Vėl susišaukęs Dvylika, ėmė jiems sakyti, kas jo laukia: ³³ „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, ³⁴ o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels“.

³⁵ Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime“. ³⁶ Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?“ ³⁷ Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ ³⁸ Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“³⁹ Jie sako: „Galime“. Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. ⁴⁰ Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje, – tai bus tiems, kuriems paskirta“. ⁴¹ Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono.

⁴² Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. ⁴³ Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ⁴⁴ ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. ⁴⁵ Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“.

 Mk 14,1–72; 15,1–47 (Katalikų Bažnyčios skaitinys)

            Štai Jėzus eina į Jeruzalę, šį kartą ne šiaip atlikti savo religinės pareigos, ne tik švęsti Velykų. Šį kartą Jis eina užbaigti savo tikrosios misijos. Jis eina mirti ir tai žino. Tačiau apaštalams taip sunku tuo patikėti, jie vis dar tikisi, kad tai kažkoks žodžių žaismas, kad mirti sau tai kažkokia metafora, kad tai tik filosofinė sąvoka. O realiame gyvenime taip niekada neatsitiks, ne, jiems gi taip gerai sekasi, Jėzus turi tiek gerbėjų ir pasekėjų, kad laisvai galėtų vadovauti sukilimui prieš romėnus.

           

Kaip sunku ir mums suprasti, net skaitant smulkiai aprašytą Jėzaus kančią, net girdint pasakojamus įvykius žingsnis po žingsnio. Kiekvieną Jo kančios minutę, visas patyčiais, išdavystes, neteisingumą, melą, fizinį susidorojimą ir barbarišką mirtį ant kryžiaus. Mes jautriai reaguojame, mums tikrai gaila Jėzaus, bet kažkur giliai, kaip ir tie apaštalai, tikimės, kad tai tik metafora, kad tai mūsų neliečia, juk mes jau tuoj tuoj dažysime kiaušinius, kepsime antis ir sveikinsime vieni kitus su gražiausiomis pavasario šventėmis. Ar Jėzaus mirtis buvo tikra? Ar Jis tikrai mirė už mane? Ar Jo prisikėlimas tikras? Ar šiandien Sirijoje ir Irake žūstantys krikščionys tikri? Ar jų mirtis tikra, ar tai metafora? Ar sovietmečiu už tikėjimą žudyti žmonės buvo tikri, ar jie nevaikščiojo žeme, kuria vaikštau aš? Ir kokia viso to prasmė?

           

Kad atrasčiau prasmę, man reikia atsakyti į vieną klausimą ir patikėti atsakymu: Ar Jėzus mirė už mane? Tada visi žiaurumai ir mirtys bent jau nebus beprasmės. Tačiau, to negana. Man to neužtenka. Neužteko ir Dievui. Tačiau, kol kas reikia patikėti Jėzaus kančia. Kitaip negalėsime patikėti prisikėlimu.

           

              Šiandien prašysiu Dievo malonės patikėti, kad Jėzus tikrai mirė už mane.

              Šiandien prisiminsiu kentėjusius ir kenčiančius brolius krikščionis.

              Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad galiu laisvai Jį išpažinti.

Vilniaus Verbos. foto.delfi.lt

Lk 12, 13-21

¹³ Vienas iš minios jam tarė: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“. ¹⁴ Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ ¹⁵ Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“. ¹⁶ Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. ¹⁷ Jis pradėjo sau vienas svarstyti: 'Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus'. ¹⁸ Galop jis tarė: 'Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. ¹⁹ Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!' ²⁰ O Dievas jam tarė: 'Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?' ²¹ Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“.

            Turtas. Jis gali nešti daug naudos ir padėti daryti gera, bet dažniausiai sukelia vaidus ir susipriešinimą. Jis pririša žmogaus širdį, tada norisi „turėti“. Tiesiog turėti ir jaustis „saugiai“. Broliai susipyksta, nes nepasidalina palikimo - koks dažnas vaizdas! Žmonės engia ir išnaudoja kitus, jie mano, kad turtai juos padaro „dievais“. Tie „dievai“ viešpatauja, o kiti jiems tarnauja, ištisos tautos dėl kažkieno turtų priverstos badauti. O kiti, tie, kurie neturi? Jie jaučiasi neįgalūs, jie nesijaučia žmonėmis. Ir nereikia ieškoti badaujančių vaikų trečiosiose šalyse. Čia pat šalia mūsų, žmonės įsprausti į sistemą, privalo vergauti, kad užsidirbtų kažkokį trupinėlį, kad jų vaikai galėtų lankyti mokyklą ar būrelį. Turėjimas persismelkia visuose visuomenės sluoksniuose, tai nėra tik turtingų ir vargšų problema. Juk vaikai mokyklose sulaukia patyčių dėl prastesnio telefono, o jeigu jo iš viso neturi?.. Ir vergaujantys daiktams tėvai nuo pat mažens augina daiktų vergus, kurie savo gyvenimą paaukos tam, kad pirktų ir turėtų kuo daugiau, kuo naujesnių daiktų, o tie, kas juos gamina, lobtų ir vis labiau jaustųsi visagaliais, kurie valdo pasaulį.

           

Bet tai tik iliuzija, tai ir yra asmeninė kiekvieno žmogaus tragedija, nes niekas negali prailginti sau gyvenimo nė per minutę. Kam gi atiteks, ką susikrovei? Tai klausimas ne apie palikimą, tai esminis klausimas, kas liks po tavęs ir kas liks iš tavęs, kokiam stovy bus tavo siela? Ar ji bus pasiruošusi Dievo Karalystei?

Šiandien dėkosiu Dievui už materialines gėrybes, kurias turiu.

Šiandien prašysiu Dievo malonės neprisirišti prie turto ir turėjimo, kad išlikčiau laisvas.

Šiandien prašysiu Dievo, kad pasaulyje kuo daugiau būtų teisingumo ir mažiau išnaudojimo, ir klausiu Viešpaties, kaip aš galiu prie to prisidėti. 

Lk 11,9-13

(Jėzus kalbėjo savo mokiniams): ⁹ „Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. ¹⁰ Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. ¹¹ Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? ¹² Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? ¹³ Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“.

            Tokia tad maldos galia – prašantis gauna, beldžiančiam – atidaroma. Ar visada? Taip. Deja, kartais ne to prašome ir ne į tas duris beldžiame. Kartais Dievui siūlome įvairius sandorius: jei Tu man duosi šitą, aš visą gyvenimą Tavimi tikėsiu, arba jei padarysi va ir va kaip, tai aš vaikščiosiu į bažnyčią kas sekmadienį. Dar būna, prašome dalykų, kurie tikrai mums nenaudingi arba nereikalingi, nes iš tiesų vienintelis svarbus dalykas gyvenime yra pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. O visa kita yra laikina ir beprasmiška. Todėl Jėzus kitoj vietoj sako: neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nebūgštaukite. Visų tų dalykų vaikosi šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite jo karalystės, o tai bus jums pridėta (Lk 12,29-31). Todėl ir melsti reikia Dievo valios pažinimo, dėkoti už Jo malones ir Šlovinti Jį. Ar tai reiškia, kad neturime nieko prašyti? Visai ne. Prašykime nuolat, kiekviename žingsnyje, būkime pasiruošę gauti ir už tai dėkoti. Tačiau, jei kartais negauname, verta pasvarstyti ir pagavoti, ką Dievas tuo nori man pasakyti? Gal aš buvau neteisus, o gal mano dvasiniam augimui tai neduotų jokios naudos?

           

            Šiandien dėkosiu Dievui už gautas per maldą malones.

            Šiandien prašysiu Dievo, kad padėtų pažinti Jo valią ir ieškoti Jo Karalystės.

          

Mt 27,57-61

⁵⁷ Vakarui atėjus, atvyko turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys. ⁵⁸ Nuėjęs pas Pilotą, jis paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė jį atiduoti. ⁵⁹ Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę ⁶⁰ ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo. ⁶¹ Ten dar buvo Marija Magdalietė ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą.

            Jėzus mirė. Dievas mirė. Tokią žinią pasauliui neša ši ištrauka. Jo nebėra, jį palaidojo kapo oloje ir užritino didžiulį akmenį. Tokią žinią norėtų mums kasdien nešti mūsų didžiausias priešas ir melagių melagis Šėtonas. Jis nesuprato, kaip vis dėl to buvo svarbu, kad Jėzus mirtų, kaip mums to reikėjo. Nes tai, kas atrodo visišku fiasko ir pralaimėjimu, dar nesibaigė. Ir tos moterys, kurios laidotuvių vakarą sėdi priešais kapą, savo buvimu dar kažką pranašauja. Bet tam, kad ateitų aušra, turi praeiti vakaras ir užeiti naktis. Dar reikia sulaukti trečios dienos ryto.   

Šiandien dėkosiu Dievui už Jėzaus mokinius, kurie net ir nevilties metu išlieka Jo mokiniais, kaip Juozapas iš Arimatėjos.     

Šiandien prašysiu Dievo malonės išbandymų metu prisiminti, kad po tamsios nakties ateina aušra.

Lk 23,8-12

⁸ Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau pirmiau norėjo jį išvysti, nes buvo apie jį girdėjęs ir tikėjosi pamatysiąs jį darantį kokį nors stebuklą. ⁹ Jis ėmė jį visaip klausinėti, bet Jėzus jam neatsakinėjo. ¹⁰ Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai apstoję be paliovos jį kaltino. ¹¹ Tada Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė. Paskui, aprengęs jį baltu drabužiu, pasiuntė atgal Pilotui.¹² Tą dieną Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi.

           

        Erodas tikėjosi pamatyti Jėzų darant stebuklą. Jam Jėzus - tai įdomus personažas, fokusininkas arba vienas iš daugelio keistuolių, karts nuo karto pasirodančių ir apie save pasakojančių įvairiausių būtų ar nebūtų dalykų. Erodas net neketina gilintis į situaciją, jam tai tik pramoga. Dažnai ir mūsų laikais galime sutikti tokį žmonių požiūrį į Jėzų arba į Bažnyčią. Mūsų dienomis kai kurie dvasiškiai ar bažnyčios kartais taip pat tampa savotiškų pramogų arba „gero skonio“, „piaro“ ženklu. Ypač vasarą – santuokų ir krikštų sezonu. Tačiau, Jėzus nepasiduoda šiam Erodo norui papramogauti, Jis visą laiką tyli. Jo tylėjimas yra orumo išraiška. Jis nemato reikalo tuščiai veltis į aiškinimus, Jis žino, kad šitam žmogui Jo nereikia, nereikia nei Dievo, nei išgelbėjimo. Todėl Jėzus tyli. Jis atėjęs įvykdyti atpirkimo darbo, o ne būti linksmintoju, prekės ženklu ar žvaigžde. Jis – Mesijas ir Dievo Sūnus. O vargšas Erodas taip to ir nesuprato.

            

            Šiandien prašysiu Dievo malonės išgryninti mano žvilgsnį į Jėzų.

            Šiandien dėkosiu Jėzui už parodytą savigarbos pavyzdį.  

      P.S. Klasika tapusioje A. L. Vėberio (A. L. Webber) Roko operoje „Jėzus Kristus Superžvaigždė (Jesus Christ Superstar)“, kiek hiperbolizuotai ir artistiškai, tačiau, labai taikliai pavaizduota ši ištrauka Erodo dainoje. Puikiai perduota Erodo ir jo svitos tuštybė ir nuotaika, visai nesvetima ir šiems laikams.

Lk 9,57-62

⁵⁷ Jiems (Jėzui su mokiniais) einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ ⁵⁸ Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. ⁵⁹ Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. ⁶⁰ Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ ⁶¹ Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“. ⁶² Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“.

           

            Ir vėl Jėzaus žodžiai sunkūs. Nėra lengva sekti Juo. Su Jėzumi nėra patogumų, dažnai laužomi nusistovėję stereotipai, Jis eina prieš srovę. Jėzus niekada nežadėjo, kad tam, kas seks Juo, kas taps krikščionimi, gyvenimas bus lengvas ir malonus. Viskas ims sektis, pildysis visi norai, bus patogu ir gera gyventi. Ne, Jėzus dažnai kartoja, kad sekimas Juo yra kryžiaus nešimas ir mirtis. Tačiau, taip pat TIK sekimas Kristumi suteikia prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo viltį. Todėl labai svarbu aiškiai suvokti Jėzaus sekimo prasmę ir kainą, tai reiškia, atsižadėti pasaulio patogumų, „garantijų“, net savo artimųjų vardan Dievo karalystės, nes kitu atveju: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“. Jėzus nė vieno neverčia, tačiau trokšta, kad Jo sekėjai būtų laisvi nuo šio pasaulio dalykų. O tada, jau kitoje vietoje, apaštalui Petrui Jėzus paaiškina: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo (Mk 10,29-30). Svarbu išdrįsti ir leistis į kelionę su Juo.

Šiandien dėkosiu Dievui už man duotus brolius ir seseris Kristuje.

Šiandien prašysiu malonės būti laisvu nuo pasaulio dalykų.

Šiandien nesidairysiu atgal, bet ryžtingai eisiu į priekį Dievo karalystės link.

Lk 8,4-15

⁴ Susirinkus gausiai miniai ir žmonėms dar skubant iš visų miestų pas Jėzų, jis bylojo palyginimu: ⁵ „Sėjėjas išsirengė sėti javų. Jam sėjant, vieni grūdai nukrito pakelėje, buvo sumindžioti, ir dangaus sparnuočiai juos sulesė. ⁶ Kiti nukrito ant uolų, ir jų daigai sudžiūvo, nes trūko drėgmės. ⁷ Dar kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, juos nusmelkė. ⁸ O dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių“ . Tai papasakojęs, jis sušuko: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“

⁹ Jo mokiniai paklausė, ką reiškiąs tasai palyginimas. ¹⁰ Jis atsakė: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad regėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų“.

¹¹ „Palyginimas štai ką reiškia: sėkla yra Dievo žodis. ¹² Pakelėje – tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti. ¹³ Ant uolų – tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: kurį laiką jie tiki, o gundomi atkrinta. ¹⁴ Kas krito tarp erškėčių, – tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami liko nusmelkti rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų ir neduoda vaisiaus. ¹⁵ Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu“.

          Kaip nuostabu, kad šiandien palyginimą išaiškina pats Jėzus. Mums belieka atpažinti save: kokia dirva esame? Matyt, negalime atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai. Kartais mes esame gyvenimo pakelėse, apimti abejonių ir nepasitikėjimo, kartais mes kieti kaip uola, nors ir blizgantys išorėje, o kartais paskendę tarp gyvenimiškų rūpesčių ir baimių. Tačiau būna dienų, kai esame minkšta, supurenta dirva, atvira priimti Dievo Žodžio sėklą. Gyvenimas įvairus ir reikia įdėti darbo, kad ta dirva išliktų derlinga, o jeigu ji sudžiūvo ar apžėlė piktžolėmis, reikia įdėti dar daugiau darbo, kad ją vėl atnaujintume. Džiugi žinia ta, kad mes galime tai padaryti. Jei tik atrasime noro keisti ir taisyti savo dirvožemį, Dievas atsiųs reikiamų įrankių bei pagalbininkų, ir mes galėsime duoti vaisių. Kartais gali prireikti daug kantrybės, nes gali atrodyti, kad darbas nepavyks, kad bus per sunku. Bet su Dievu viskas įmanoma. Tereikia tik tuo tikėti.

            

            Šiandien tikėsiu, kad Dievas gali ir nori apvalyti ir supurenti mano žemę.

            Šiandien dėkosiu Dievui už jau mano gyvenime pasėtą Gerosios Naujienos sėklą.

            Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad mano širdies dirva galėtų būti vaisinga. 

Mt 20,1-16

Ortodoksų Bažnyčios skaitinys

¹ „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui.

² Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. ³ Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. ⁴ Jis tarė jiems: 'Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!' ⁵ Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. ⁶ Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: 'Ko čia stovite visą dieną be darbo?' ⁷ Tie atsako: 'Kad niekas mūsų nepasamdė'. Jis taria jiems: 'Eikite ir jūs į vynuogyną'. ⁸ Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: 'Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais!' ⁹ Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. ¹⁰ Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. ¹¹ Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ¹² ir sakė: 'Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą'. ¹³ Bet jis vienam atsakė: 'Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? ¹⁴ Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. ¹⁵ Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!' ¹⁶ Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“.

Jn 12,20-33 (Katalikų Bažnyčios skaitinys)

Paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai. Jėzaus sakinys tapęs sentencija. Net kartais gali būti naudojamas savo neveiklumui pateisinti, savo slapstymuisi už kitų nugarų. Tačiau šios dienos pasakojime tai visiškai ne taip. Niekas nežinojo iš anksto, ką padarys vynuogyno šeimininkas. Žinoma, teisingumas reikalauja tiems, kas daugiau dirbo, daugiau ir užmokėti. O pirmieji darbininkai tikrai dirbo daug ilgiau ir daug sunkiau už paskutiniuosius. Tačiau, tai žmogiškas teisingumas. Žmonės matuoja iš savo pusės, žmonių teisingumas vienpusis. Mūsų žvilgsnis palyginamasis, mes mokame palyginti ir matematiškai apskaičiuoti teisingumą. Ir tai yra teisinga, jeigu nesukčiaujame. Vynuogyno šeimininkas pasielgė nežmoniškai. Jis pažvelgė iš kitos pusės, jis nelygino tarpusavyje darbininkų darbo, jo matavimo vienetas nebuvo atliktas darbas, jis įvertino pačius darbininkus. O jo teisingumas buvo atlikti tai, ką pažadėjo: susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną.

            Kokia keista žmogaus savybė nesugebėti džiaugtis tuo, ką gavai, bet pavydėti kitam dėl to, ką jis gavo! Pavydas. Jis taip apkartina gyvenimą. Juk žmogus galėtų džiaugtis gavęs savo atlygį, o jo džiaugsmas galėtų būti didesnis, jeigu jis sugebėtų pasidžiaugti ir už kitą. Bet žmogus linkęs pavydėti, jis nepatenkintas tuo, ką turi, ką gavo, nes kitas irgi gavo. O dar ir neteisingai, aš daugiau dirbau, aš labiau nusipelniau, o šitas... Ir džiaugsmo nebelieka.

            Jėzus, kaip ir vynuogyno šeimininkas elgiasi ne žmoniškai. Nes pirmasis, kuris eina su Jėzumi į Rojų, yra nusikaltėlis (plg. Lk 23,43). Kuris atgailavo tik paskutinę savo gyvenimo akimirką, o visą gyvenimą plėšė, vogė ir žudė. Jėzus pasielgia taip pačioje savo žemiško gyvenimo kulminacijoje. Koks tai svarbus momentas! Ir koks neteisingas, nežmoniškas. Taip, nežmoniškas, nes tai Dieviškas elgesys, nes Dieviškas teisingumas pranoksta paprastą žmonių matematiką. Jis nesuvokiamas protu, o tik širdimi, ne bet kokia, o nesavanaudiškai mylinčia širdimi.

            Tokiu atveju galima nieko nedaryti, nesistengti gyvenime, nes galiausiai Dievas vis tiek atlygins visiems vienodai? Žmogiška logika vadovaujantis – taip. Istorijoje žinomi faktai, kai žmonės delsdavo pasikrikštyi, kad galėtų tai padaryti prieš mirtį ir jiems būtų atleistos nuodėmės, ir pakliūtų į Dangų. Ir vėl tas žmogiškas mąstymas! Dievas ne automatas, į kurį metame monetas ir kažką gauname už tai. Jėzus trokšta, kad visi būtų išgelbėti ir kviečia mus norėti to paties, ir ragina pasidžiaugti ne tik savimi, bet ir kitu, tada džiaugsmo bus žymiai daugiau. Jeigu sugebėtume nepavydėti ir ne savęs žiūrėti, pamatytume, kaip tai sugrįžtų šimteriopai. Gautume daug daugiau negu uždirbome ar nusipelnėme. Tuo ir skiriasi Dieviškas teisingumas nuo žmogiško – gauname žymiai daugiau negu nusipelnome.

          

            Šiandien stengsiuosi išgyvendinti pavydą iš savo širdies.

            Šiandien pasidžiaugsiu kitų sėkme ir pasiekimais.

            Šiandien prašysiu malonės teisingumą matuoti Dievišku, o ne žmogišku matu.  

Mt 21, 28-32

²⁸„Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jis kreipėsi į pirmąjį, sakydamas: 'Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne'. ²⁹ Šis atsakė: 'Nenoriu', bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti. ³⁰ Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Šis jam atsakė: 'Einu, viešpatie', bet nenuėjo. ³¹ Katras iš jų įvykdė tėvo valią?“ Jie atsakė: „Pirmasis“. Tuomet Jėzus tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę.³² Nes Jonas atėjo pas jus teisybės keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo. Bet jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo“.

            

       

             Jėzus čia kalba kunigams ir tautos seniūnams, o jiems priešpastato muitininkus ir ištvirkėles. Tai dvi, galima sakyti, kraštutinės visuomenės grupės, visuomenės paribių atstovai. Vieni save laiko ir kitiems prisistato kaip teisieji (ir dažniausiai taip priimami visuomenės), o kiti – nusidėjėliai, padugnės. Tačiau, tai tik išorinės, stereotipinės klišės. Jėzus atkreipia dėmesį į esmę, į tai, kaip iš tiesų įvykdoma Tėvo valia.

          

           Mūsų dienomis taip pat gausu teisiųjų ir nusidėjėlių, iš pirmo žvilgsnio lengva atskirti avis nuo ožių (plg.: Mt 25,31-44). Bažnyčiose gausu žmonių, kurie atlieka religines apeigas, žino, kur ir kada reikia atsiklaupti, ką sakyti, kaip ir ką skaityti ar daryti. Jie nepraleidžia nė vieno sekmadienio, pasninkauja visomis nurodytomis dienomis, šlykštisi pasaulio tuštybe, nesusideda su nusidėjėliais ir viską žino apie savo religiją. O nusidėjėliai - tokie, kurie net persižegnoti nemoka, kurie į bažnyčią tik per Velykas ir Kalėdas ateina ir nežino kur atsistoti nei ką daryti, ir tik trypčioja ir trukdo melstis, o kitomis dienomis leidžia laiką tuštybėse, linksmindamiesi ir ištvirkaudami. Tačiau, ar tikrai taip? Ir ar mes turime teisę spręsti? Jėzus sako: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę. Ne todėl, kad jie muitininkai ir ištvirkėlės, bet dėl to, kad Jėzus mato širdį, mato tikruosius mūsų poelgius ir nusistatymus. Jam nesvarbios mūsų religinės apeigos jeigu jose nėra mūsų tikros širdies. Neužtenka vien nueiti (arba nuolat vaikščioti) į šventovę ar bažnyčią. Jėzui svarbu, kad mes vykdytume Tėvo valią, o ne vaidintume, kad esame teisieji. Muitininkai ir ištvirkėlės išgirdo Jono Krikštytojo kvietimą keistis ir atgailauti, ir taip padarė, o aukštieji kunigai ir tautos seniūnai buvo kurti iš pasitenkinimo savimi, ir liko tokie, kokie buvo – veidmainiai, teisuoliai išorėje, bet smerkiantys teisėjai viduje. Vieni lyg ir nesiruošė vykdyti Tėvo valios, bet tai padarė, o kiti nuo pat pradžių dėjosi vykdantys ją, bet galiausiai taip ir neįvykdė.

Šiandien būsiu prieš Dievą toks koks esu ir nesistengsiu atrodyti teisesnis už kitus.

Šiandien prašysiu Viešpaties malonės, kad tai, kaip Jį garbinu išore, sutaptų su mano vidumi.

Šiandien noriu būti tas sūnus, kuris įvykdo Tėvo valią.

Lk 14, 25-27

²⁵ Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms: ²⁶ „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys. ²⁷ Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.

            

     Kokie sunkūs Jėzaus žodžiai! Atrodo visiškai prieštarauja mūsų įsivaizdavimui apie Evangeliją, apie saldų, švelnų ir visus mylintį Jėzų. Laikyti neapykantoje? Nekęsti savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės? Neapykanta mūsų supratime – tikrai blogas jausmas, meilės priešingybė. Jėzus liepia mylėti savo priešus, o neapkęsti savo artimųjų ir savo paties gyvybės? Jėzus tikrai naudojasi kraštutinumais, kad pabrėžtų kai kurių dalykų svarbą. Neapkęsti, o tiksliau laikyti neapykantoje, tai nereiškia atsisakyti savo giminių, atmesti atsakomybę už savo vaikus, išduoti santuokos pažadus ar nusižudyti nekenčiant savo gyvybės. Ne, Jėzus sako neprisiriškite prie viso to, išlikite laisvi, lyg jums tai visiškai nerūpėtų, taip stipriai pamilkite Dievą, kad viskas nublanktų prieš tą Meilę. Gyvenkite tik dėl Dievo, ir nekęskite savo gyvybės ir gyvenimo, jeigu jame nėra Jo. Nes jeigu nebus mumyse Dievo ir Jo Meilės, mes nesugebėsime mylėti nieko, tai bus tik prisirišimas, tik blankus meilės vaizdavimas. Galiausiai, jei pasiliksime tik žmogiškame prisirišime, taip niekada ir nesuprasime, kas yra tikroji Meilė.

            

        Šiandien stengsiuos būti mažiau prisirišęs prie savo artimųjų ir savo gyvybės.

     Šiandien prašysiu Dievo padėti sekti Jėzų ir mokytis iš tiesų pamilti, neprisirišant  - laikant neapykantoje - tai, kas neleidžia man patirti Dievo meilę. 

Mk 15,33-37

³³ Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos.³⁴ Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eloji, Eloji, lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! ³⁵ Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: „Matai, jis šaukiasi Elijo“. ³⁶ Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę perrūgusio vyno, užmovė ją ant nendrės ir padavė jam gerti, tardamas: „Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas jo nuimti“. ³⁷ Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią.

Jėzaus mirtis. Kai susiduriame su mirtimi, visada būna keista. Mums sunku patikėti tuo, kas vyksta, norime to ar nenorime neišvengiamai suvokiame, kad ateis ir mūsų pačių mirties valanda. Jėzaus agonijos metu ir gamta įsijungia į procesą: Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos. Mūsų laiko skaičiavimu, nuo vidurdienio iki 15 val. staiga sutemo. Jėzus šaukiasi Dievo, šaukiasi savo Tėvo: kodėl mane apleidai?!  Šis apleidimas neapsiriboja vien tuo, kad Jėzus kenčia fizinį skausmą, tai esminis apleidimas, tai didžiausias žmonijos istorijoje žmogaus ir Dievo nuotolis. Jėzus pasidaro toks tolimas Dievui, kaip nėra buvęs joks nusidėjėlis. Nuodėmė mus atitolina nuo Dievo ir tas atstumas su kiekviena nuodėme vis didėja. Jėzus turėjo šį atstumą peržengti, kad parvestų labiausiai nuo Dievo nutolusius, kad Jo mirtis būtų už VISAS nuodėmes. Ir ši kančia yra didžiulė, žymiai skaudesnė už fizinę agoniją, kuri buvo taip pat nepakeliama. Galiausiai Jėzus mirė, garsiai sušukęs, atidavė dvasią. Žmonės nunarinę galvas tyliai skirstosi, kažkas dar pasako: Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus! (Mk 15,39). Atrodo viskas baigėsi. Ar tikrai?

            

         Šiandien apmąstysiu Jėzaus kančią ir mirtį, šiandien prisiminsiu, kad ir aš turėsiu mirti.

             Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad Jis mirė už mane ir aš galėsiu prisikelti. 

Mk 6,7-13

⁷ Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. ⁸ Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – ⁹ tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių. ¹⁰ Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. ¹¹ Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“. ¹² Jie iškeliavo, ragino atsiversti, ¹³ išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

  Įdomus tas apaštalų išsiuntimas po du. Jėzus lyg surengia pratybas, treniruotę prieš būsimą apaštalų misiją, po Jėzaus prisikėlimo ir įžengimo į Dangų. Viešpats neleidžia nieko su savimi pasiimti nereikalingo – viskas, ko reikia norint skelbti Dievo žodį, yra Dievo malonė. Jėzus davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. Nieko su savimi neturėti ir pasikliauti tik Dievu. Būti kukliais, apsistoti ten, kur juos priims, neieškoti kur geriau, būti nuolankiais svečiais.

  Tačiau jeigu kuklių Viešpaties pasiuntinių nepriims: net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos. Tai skamba griežtai, tačiau tai pagarba žmonių pasirinkimui. Jėzus neliepia jėga įpiršti tikėjimo, tačiau simboliniu gestu nurodo pademonstruoti, kad niekas kitas tik jie patys bus atsakingi už tai, kad nepriėmė Išganymo į savo namus.

  Štai koks nuostabus paveikslas: visiškai paprasti, kuklūs, nieko neturintys apaštalai, eina pas žmones, skelbia Gerąją Naujieną (Evangeliją), išvarinėja demonus ir gydo ligonius. Tačiau nieko nereikalauja ir nieko prievarta nesiūlo, jei žmonės atsisako juos priimti, jie net ir jų dulkes jiems palieka, kaip liudijimą to, kad visi turi tai, ką pasirinko turėti – kažkas išgydymą ir išganymą, o kažkas tik savo pačių dulkes.

  Šiandien pasikliausiu Dievo malone, o ne savo jėgomis, neimsiu jokių nereikalingų daiktų į savo kelionę su Dievu.

  Šiandien būsiu nuolankus ir  priimsiu savo kasdienybę tokią, kokia ji yra, kaip apaštalai: Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite.

Jn 11,25-27

²⁵ Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. ²⁶ Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“

²⁷ Ji (Morta) atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.

Tai trumpo, tačiau labai svarbaus pokalbio tarp Jėzaus ir Mortos ištrauka iš pasakojimo apie Jėzaus draugo Lozoriaus prikėlimą. Morta – prieš kelias dienas mirusio Lozoriaus sesuo. Morta išgyvena netektį, jai labai skaudu, ji prislėgta. Jėzus, kuris turi galią išgydyti ligonius, atėjo per vėlai, Lozorius mirė. Ir štai Jėzus užduoda Mortai keistą ir neįprastą klausimą. Mirties akivaizdoje, kai Mortos žodžiais tariant: „/.../ jau dvokia. Jau keturios dienos kaip jis miręs.“ (Jn 11,39). Jėzus sako: „Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“. Kaip tai suprasti? Jis jau miręs ir dvokia. Koks išbandymas Mortai! Koks išmėginimas mums! Tačiau, Jėzus kalba ne apie kūno mirtį, Jis kalba apie sielos mirtį ir amžinąjį gyvenimą. Tikėjimo akimis įmanoma pažvelgti giliau, įmanoma mirties akivaizdoje pamatyti gyvenimą. Tačiau, tai Dievo dovana, nes mūsų protas linkęs atmesti tikėjimo dalykus, atmesti tai, ko nemato, ko negali ištirti. Morta tikėjo, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, to pakako, jai nereikėjo patikėti, kad Lozorius gyvas, nes ji matė negyvą kūną. Ji tiesiog tikėjo Jėzumi. Ir mums nereikia patikėti stebuklu, mums tereikia tikėti tuo, kuris gali padaryti bet kokį stebuklą. Ir Jėzus vis dar abejojančiai Mortai ir jos seseriai Marijai ir susirinkusiai miniai tą stebuklą padaro.

„Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 11,41-42). Svarbu tikėti, kad Jėzus yra Dievo sūnus, kad Tėvas Jį siuntė mūsų išgelbėti. Jėzus prašo tikėti Juo, o ne stebuklais, nes daug svarbiau tas, kuris daro stebuklus. Kai mes trokštame tuo tikėti, Dievas suteikia ir malonę mūsų tikėjimui sustiprinti. Stebuklui įvykti reikia ne tik Dievo, bet ir mūsų noro patikėti. Nors truputį.

Šiandien renkuosi tikėti, kad Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus.

Šiandien tikiu, kad „kas tiki Jėzų, – nors ir numirtų, bus gyvas“.

Šiandien prašysiu Dievą sustiprinti mano tikėjimą ir suteikti man malonę matyti daugiau negu gali protas. 

Mk 14,26-32

²⁶ Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. ²⁷ Jėzus jiems tarė: „Jūs visi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys. ²⁸ O prisikėlęs aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją“. ²⁹ Petras atsiliepė: „Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!“ ³⁰ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu manęs tris kartus išsiginsi“. ³¹ Petras dar atkakliau tvirtino savo: „Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, aš vis tiek tavęs neišsiginsiu“. Tą pat kalbėjo ir visi kiti.

Jėzus žino savo mokinių silpnumą, Jis žino jų žmogiškumą, Jis žino žmogišką baimę. Viešpats perspėja juos, tačiau neteisia už tai. O mokiniai, ypač Petras atkakliai tvirtina ir pats yra tuo užtikrintas, kad tikrai bus ištikimas, laikysis iki galo: „net jei visi pasipiktintų, tai tik ne aš!“. Net Jėzui pasakius, kad jis tris kartus Jo išsigins, Petras dar daugiau pasiryžta – „Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, /.../“. 

Kaip dažnai tenka gyvenime pasižadėti kažką Dievui! Neva dėl Jo padaryti, pradedant nuo įvairiausių religinių pasiryžimų – Krikšto pažadai, gavėnios pasninkas, reguliari išpažintis, kasdienė malda ir t.t., baigiant savo gyvenimo paaukojimu, santuokos ar vienuoliniais įžadais. Viešpats žino iš anksto – tai ne mūsų nosiai. Ar tai suprantame mes? Dažnai nesuprantame, kaip ir apaštalas Petras nesuprato, kam pasiryžta. Ir kol bandė tai padaryti savo jėgomis, jam nepavyko. Dar tą pačią naktį jis tris kartus išsigynė Jėzų pažįstąs. Tačiau suklupęs, jis nepasidavė nevilčiai, jis vėl stojosi, gailėjosi ir ėjo toliau, jis laikėsi įsikibęs Jėzaus. Ir galiausiai savo pažadą ištesėjo – Petras mirė dėl Jėzaus, mirė nukryžiuotas aukštyn kojomis, nes pasisakė esąs nevertas mirti kaip Viešpats. Taip ir visi mūsų pasiryžimai – kol mes jaučiamės darantys juos Dievui ir kliaujamės savo jėgomis, tol jie pasmerkti žlugti dėl mūsų žmogiško silpnumo. Tačiau Dievas kantrus, Jis suteikia tiek galimybių pasitaisyti, kiek mums reikia, kol suprasime, kad tik su Dievu mes galime savo pasiryžimus ištesėti. Ir svarbiausia, tie pasiryžimai visiškai nereikalingi Dievui, jie reikalingi mums patiems. Viskas išeina atvirkščiai: mes žadame kažką Dievui, ko Jam visiškai nereikia ir mes negalime išpildyti, o iš tiesų to reikia mums ir tik Dievas gali mums suteikti jėgų tai įgyvendinti. Nuostabu tai, kad Dievas už nepavykusią pastangą nepasmerkia, tai padarome mes patys, bet tai jau kita – Judo istorija...

            

           Šiandien dėkosiu Dievui už suteiktas naujas galimybes ištesėti pasiryžimus, kurių nesugebėjau išpildyti savo jėgomis.

            Šiandien matysiu savo žmogišką silpnumą ir priimsiu jį, nesmerkdamas savęs, bet pasikliaudamas Dievu.

Mk 8,34-9,1

Ortodoksų Bažnyčios skaitinys.

³⁴ Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. ³⁵ Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. ³⁶ O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei? ³⁷ Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?! ³⁸ Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais“.

¹ Jis dar jiems kalbėjo: „Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę ateinančią su galybe“.

Arba Jn 3,14-21 (Katalikų Bažnyčios skaitinys)

Šį kartą Viešpats kalba apie išgelbėjimą ir teismą (arba pasmerkimą). Viena aišku, kad išgelbėjimas priklauso tik nuo Dievo, tik Viešpaties ant Kryžiaus atliktu darbu pasaulis yra išgelbėtas. Nuo mūsų priklauso tik pasirinkimas – priimsime šią dovaną ar ne. O pasirinkimas nėra žodinis, teorinis. Viešpats  kalba apie kryžių ir gyvybę. Tai sunkus ir absoliutus pasirinkimas, kuris kainuos mums gyvybę. Nesunku pastebėti, kad koks bebūtų pasirinkimas, jis vis tiek atsieis mums gyvybę, nes mūsų gyvenimas nuo mūsų nepriklauso. Jei manome, kad esame savo gyvybės šeimininkai – gyvename iliuzijoje, kuri anksčiau ar vėliau pasmerkta sudušti. Tačiau, mes esame savo pasirinkimo, kuris įtakos mūsų gyvenimo ateitį, šeimininkai, jis priklauso nuo mūsų. Mes galime rinktis tariamai saugų, patogų ir malonų, bet trumpalaikį gyvenimą arba amžinąjį džiaugsmo kupiną gyvenimą su Dievu. Pirmąjį galime gauti nedelsiant, o dėl antrojo teks nešti kryžių. (Kuris šiaip ar taip neišvengiamas, vos tik suduš jau minėta iliuzija). Ką pasirinksime?

Šiandien renkuosi gyvenimą su Dievu, suprasdamas, kad mano gyvenimo kryžius yra laikinas.

Šiandien prisiminsiu, kad Dievas atsiuntė savo Sūnų, kad Jis mane išgelbėtų, o ne kad Jis mane pasmerktų.

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo Šventąjį Kryžių.  

Jok 1,2-12

² Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus.³ Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę, ⁴ o ištvermė subręsta darbuose, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte.

⁵ Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. ⁶ Tegul prašo, tvirtai tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo. ⁷ Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties, –⁸ toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.

⁹ Tegul didžiuojasi suvargęs brolis savo išaukštinimu, ¹⁰ o turtingasis savo pažeminimu, nes jis išnyks kaip lauko gėlė. ¹¹ Juk pakyla saulė su savo kaitra, išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožybė pranyksta. Taip sunyks ir turtuolis savo keliuose.

¹² Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems.

Išmėginimai neišvengiami, jie būna įvairiausių pobūdžių, įvairiose srityse. Tai ir darbo klausimai, sveikata, santykiai, net ir egzaminai mokykloje ar universitete. Apaštalas Jokūbas mums kalba apie tikėjimo išmėginimus. Tačiau, ar tik tikėjimo? O gal teisingiau būtų klausti: ar tikėjimo išmėginimai neapima visų kitų išmėginimų? Ar tikėjimas yra atskira sritis? Taip, tikėjimas iš tiesų yra visiškai atskira, savarankiška sritis. Tačiau – visa apimanti. Dievas yra visa apimantis, viskas yra Jame ir iš Jo, todėl ir tikėjimas yra toks. Bet kokie išmėginimai gali būti žmogaus tikėjimo aktu. Bet kokiame mūsų sunkume gali ir nori dalyvauti ir mums padėti Dievas. Tereikia Jo paprašyti ir neabejoti. Apaštalas įspėja dėl dvilypumo, tas, kuris prašo ir abejoja, yra dvilypis, toks tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties, - toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus. Apaštalas nori pasakyti: jei prašai, tai neabejok Dievu, o jeigu abejoji Juo, tai išvis neprašyk.

Tiesa, kartais esame per silpni net pasikliauti Dievu, kartais pritrūksta vieno žingsnio įveikti sunkumus, bet vėl galime atsigręžti į Dievą su tikėjimu ir prašyti pagalbos, ar tiesiog atsidusti, jei neišeina paprašyti.

Ir apaštalas Jokūbas padrąsina suvargusį brolį, tačiau įspėja turtingą, kad viskas laikina – ir vargai, ir turtai: Tegul didžiuojasi suvargęs brolis savo išaukštinimu, o turtingasis savo pažeminimu, nes jis išnyks kaip lauko gėlė. 

Na, o kas su Dievu ištvers išmėginimą, tas gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems.

Šiandien aš stengsiuosi savo išmėginime glaustis prie Dievo.

Šiandien prašysiu Dievo, kad ištverčiau savo išmėginime, o jeigu pritrūksiu jėgų, kad Jis man jų suteiktų.