Lk 24, 35-48 („Įvykiai po prisikėlimo“)

³⁵ O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.

³⁶ Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!“ ³⁷ Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią. ³⁸ O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? ³⁹ Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. ⁴⁰ Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. ⁴¹ Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ ⁴² Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. ⁴³ Jis paėmė ir valgė jų akyse.

⁴⁴ Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“. ⁴⁵ Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ⁴⁶ ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ⁴⁷ ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. ⁴⁸ Jūs esate šių dalykų liudytojai“.

Pagaliau Jėzus pasirodo susirinkusiems mokiniams, kurie jau pradeda tikėti, jog Jis gyvas. Bet jų širdyse vis dar gimsta dvejonės. Jiems lengviau patikėti, kad jie mato vaiduoklį, dvasią, negu prisikėlusį Jėzų. Jėzus paprašo valgyti, kad mokiniai matytų, jog Jis prisikėlęs su kūnu. Tai, jog Jėzus valgo, jungia Jį su mumis – Jis vis dar turi tą patį kūną, tačiau Jis atėjo ne per duris, bet tiesiog atsirado tarp jų. Nors ir tas pats, tačiau jau perkeistas ir tobulas Jėzaus kūnas, dvasinis kūnas, kuriuo apsivilksime kiekvienas po savo prisikėlimo. Kūnas, kuris bus visiškoje vienybė su siela, tobulas, nepavaldus meterialaus pasaulio dėsniams, nesenstantis, nesergantis ir amžinas. Tik iškentėjęs kančią ir mirtį Jėzus, vienintelis be nuodėmės, galėjo sugrąžinti šią nuo pat pradžių Dievo numatytą garbę žmogaus kūnui.

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo išgelbėjimo planą mums.

Šiandien prašysiu Dievo malonės tikėti mirusiųjų prisikėlimu.

Lk 24, 13-35 („Mokiniai iš Emauso“)

¹³ Ir štai tą pačią dieną du [mokiniai] keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. ¹⁴ Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. ¹⁵ Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu.¹⁶ Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. ¹⁷ O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.

¹⁸ Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ ¹⁹ Jėzus paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. ²⁰ Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. ²¹ O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. ²² Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ²³ ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. ²⁴ Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.

²⁵ Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! ²⁶ Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ ²⁷ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

²⁸ Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. ²⁹ Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ Tuomet jis užsuko pas juos. ³⁰ Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. ³¹ Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. ³² O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“

³³ Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, ³⁴ kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“. ³⁵ O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.

Kristus prisikėlė iš mirusiųjų. Patikėti šia stulbinančia žinia iš tiesų sunku. Du Jėzaus mokiniai, kurie keliauja iš Jeruzalės, nesugebėjo patikėti. Jiems nepakako moterų liudijimo, nepakako ir to, jog Petras su Jonu matė viską taip, kaip moterys sakė. Šie du mokiniai nusprendė iškeliauti toliau nuo viso to sąmišio, kuris juos trikdė. Tačiau Viešpats nepaliko jų šiame nepasitikėjime, sutrikime. Jis prisiartino prie jų kelyje. Jis kalbėjosi su jais. Per jų proto pažinimą, aiškindamas jiems raštų prasmę, Jis uždegė jų širdis: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ O po to, kai jie patys troško su juo vakarieniauti ir privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“, Jis apsireiškė jiems dvasiniu būdu Laužydamas duoną, tai reiškia per Eucharistiją arba Komuniją, lygiai kaip ir per Paskutinę vakarienę, lygiai kaip ir šiandien per kiekvienas Šventąsias Mišias. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių.

Šiais dviem mokiniais galime būti kiekvienas iš mūsų. Kad iš tiesų pažintume Jėzų, mums reikia praeiti šį kelią iš Jeruzalės į Emausą. Šį abejonių, Raštų pažinimo ir atsivertimo kelią. Kad pažintume prisikėlusį Jėzų mums neužtenka vien tik būti apie Jį girdėjus pasakojimus, tačiau turime įsigilinti į tai, kas apie Jį parašyta, ko moko Bažnyčia. Šią žinią neužtenka priimti vien protu, turime atverti savo širdis, kad šis pažinimas uždegtų jas troškimu, jog Jėzus pasiliktų su mumis. Tik tuomet galėsime pažinti Jį iki galo Eucharistijos slėpinyje, tuomet mūsų dvasinės akys atsivers ir mes būsime pasiruošę atsigręžti ir pakeisti savo gyvenimo kryptį iš Emauso, tai yra mūsų įprastos „saugios“ kasdienybės į Jeruzalę – šventąjį miestą, Dievo karalystės provaizdį. Tuomet galėsime bėgti į tą Šventąjį Miestą, kuriame kartu su visa Bažnyčia, t.y. kitais Jėzaus mokiniais, dalinsimės patirtu džiaugsmu ir nuostaba, jog Kristus tikrai prisikėlė ir pasirodė mums.

Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad jis prisiartina prie manęs, kuomet aš bėgu nuo Jo į savo įprastą „saugią aplinką“, į savo Emausą.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad pažinčiau Jėzų protu, širdimi ir dvasiniu žvilgsniu.

Lk 24, 1-12 („Tuščias kapas“)

¹ Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. ² Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, ³ o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. ⁴ Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. ⁵ Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? ⁶ Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: ⁷ 'Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!'“ ⁸ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius. ⁹ Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems. ¹⁰ Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. ¹¹ Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo.

¹² Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę.

Didysis šeštadienis – tylos diena. Šiandien Jėzus guli kape, bažnyčios varpai tyli, iki Velyknakčio neaukojamos Šventosios Mišios, diena be Dievo, kurį nužudėme. Tačiau ji labai trumpa, Viešpats nepalieka mūsų ilgam. Jau netrukus užsidegę žiburius bursimės prie laužų bažnyčių šventoriuose ir lauksime patekančios Aušros, To kuris yra Pasaulio šviesa. Jėzus iš tiesų prisikėlė iš kapo. Šį kartą nėra jokios simbolikos, perkeltinių prasmių ar palyginimų. Jis buvo miręs ir vėl atgijo. Štai tokia paprasta ir nepaprastai sudėtinga mūsų tikėjimo esmė. Štai dėl ko Jėzus atėjo į šį pasaulį, štai apie ką mokė visus tuos metus, dėl ko kentėjo ir numirė – kad prisikeltų iš numirusių. Ir ne dėl savęs tai padarytų, bet dėl kiekvieno iš mūsų. „Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11,26).

Todėl šiandien, Didijį Šeštadienį, kuomet esame prie Velykų slenksčio ir netrukus, kaip apaštalas Petras, bėgsime žiūrėti tuščio kapo, turime progą vėl savęs paklausti, ar aš tikiu, kad Jėzus tikrai prisikėlė iš numirusių? Juk Petras bėgo patikrinti kapo, nes taip pat iškart nepatikėjo moterų pasakojimu. Ar aš tikiu? Ir ko dar trūksta mano tikėjimui?

Šiandien dėkosiu Dievui už vidinės tylos ir apmąstymų dieną – Didijį Šeštadienį.

Šiandien prašysiu Dievo malonės giliau tikėti Jėzaus prisikėlimu iš numirusių ir amžinuoju gyvenimu.

Jn 18,1-19,42 („Viešpaties kančia“)

Jn 18

¹ Baigęs kalbėti, Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įžengė į sodą. ² Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus dažnai ten susieidavo su savo mokiniais. ³ Taigi Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnus, atėjo ten su žibintais, deglais ir ginklais. ⁴ Jėzus, žinodamas visa, kas jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: „Ko ieškote?“ ⁵ Jie atsakė „Jėzaus Nazariečio!“ Jėzus tarė: „Tai aš“. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų. ⁶ Kai tik Jėzus ištarė: „Tai aš“, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės. ⁷ O jis vėl juos klausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Jėzaus Nazariečio“.⁸ Jėzus atsiliepė: „Jau sakiau jums, kad tai aš. Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti“. ⁹ Taip turėjo išsipildyti jo pasakytieji žodžiai: „Iš tavo man pavestųjų nepražudžiau nė vieno“. ¹⁰ Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, ištiko vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. Tarnas buvo vardu Malkus. ¹¹ Bet Jėzus sudraudė Petrą: „Kišk savo kalaviją į makštį! Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“

¹² Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo ir nuvedė pirmiausia pas Aną. ¹³ Mat jis buvo anų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis. ¹⁴ Tai tas pats Kajafas, kuris buvo žydams pataręs: „Verčiau tegu vienas žmogus numiršta už tautą“. ¹⁵ Paskui Jėzų nusekė Simonas Petras ir kitas mokinys. Tas mokinys buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu ir įėjo paskui Jėzų į vyriausiojo kunigo kiemą. ¹⁶ Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tuomet anas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, išėjo laukan, pasikalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą vidun. ¹⁷ Tarnaitė durininkė ir sako Petrui: „Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to žmogaus mokinių?“ Šis atsakė: „O, ne!“ ¹⁸ Ten stoviniavo samdiniai ir tarnai, dėl šalčio susikūrę ugnį, ir šildėsi. Prie jų atsistojo Petras ir taip pat šildėsi.

¹⁹ Vyriausiasis kunigas ėmė klausinėti Jėzų apie jo mokinius bei mokslą.²⁰ Jėzus jam atsakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia.²¹ Kam tad mane klausinėji? Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs“. ²² Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: „Šitaip tu atsakai vyriausiajam kunigui?!“ ²³ Jėzus jam tarė: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“²⁴ Tuomet Anas pasiuntė jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą.

²⁵ Simonas Petras tebestovėjo ir šildėsi. Aplinkiniai paklausė jį: „Ar tik nebūsi vienas iš jo mokinių?“ Tas išsigynė: „Ne, ne!“ ²⁶ Vienas iš vyriausiojo kunigo tarnų, giminaitis to, kuriam Petras nukirto ausį, pasakė: „Argi aš nemačiau tavęs sode kartu su juo?“ ²⁷ Petras ir vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys.

²⁸ Iš Kajafo rūmų jie nusivedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo vidun į pretorijų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų avinėlį. ²⁹ Todėl Pilotas išėjo laukan pas juos ir paklausė: „Kuo jūs kaltinate šitą žmogų?“ ³⁰ Jie atsakė: „Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę“. ³¹ Pilotas tarė: „Imkitės ir teiskite jį pagal savo Įstatymą“. Žydai jam atsakė: „Mums nevalia nieko bausti mirtimi“. ³² Taip turėjo išsipildyti Jėzaus žodžiai, kuriais jis buvo nurodęs, kokia mirtimi jam reikės mirti.

³³ Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų ir, pasišaukęs Jėzų, paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ ³⁴ Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“ ³⁵ Pilotas tarė: „Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“ ³⁶ Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“. ³⁷ Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė. „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“. ³⁸ Pilotas dar paklausė: „O kas yra tiesa?!“ Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės. ³⁹ Yra jūsų paprotys Velykų proga paleisti vieną suimtąjį. Ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?“ ⁴⁰ Tada jie ėmė šaukti: „Ne šitą, bet Barabą!“ O Barabas buvo plėšikas.

      Jn 19

¹ Tuomet Pilotas ėmė ir nuplakdino Jėzų. ² Kareiviai, nupynę vainiką iš erškėčių, užspaudė jam ant galvos, apsiautė jį purpurine skraiste, ³ ėjo prie jo ir šaipėsi: „Sveikas, žydų karaliau!“ Ir daužė jam per veidą. ⁴ O Pilotas dar kartą išėjo laukan ir kalbėjo žydams: „Štai išvedu jį jums, kad žinotumėte, jog nerandu jame jokios kaltės“. ⁵ Taigi Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste. Pilotas tarė: „Štai žmogus!“ ⁶ Aukštieji kunigai ir jų tarnai, pamatę jį, ėmė šaukti: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“ Pilotas jiems sako: „Jūs imkite ir patys nukryžiuokite! Aš nerandu jame kaltės“. ⁷ Žydai atsakė: „Mes turime Įstatymą, ir pagal Įstatymą jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi“. ⁸ Išgirdęs tuos žodžius, Pilotas dar labiau nusigando. ⁹ Jis vėl nuėjo į pretorijų ir klausė Jėzų: „Iš kur tu?“ Bet Jėzus jam neatsakė. ¹⁰ Tada Pilotas tarė: „Tu nenori kalbėti su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?!“ ¹¹ Jėzus atsakė: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė“. ¹² Dabar Pilotas ėmė stengtis jį paleisti. Bet žydai šaukė: „Jei šitą paleidi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas“.

¹³ Tai išgirdęs, Pilotas išsivedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo krasę vietoje, pavadintoje „Akmeninis grindinys“, hebrajiškai Gabata. ¹⁴ Buvo Velykų išvakarės, apie šeštą valandą. Jis tarė žydams: „Štai jūsų karalius!“ ¹⁵ Tie ėmė šaukti: „Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!“ Pilotas paklausė: „Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų karalių?“ Aukštieji kunigai atsakė „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“.¹⁶ Tuomet Pilotas atidavė jiems jį nukryžiuoti. Taigi jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė.¹⁷ Nešdamas savo kryžių, jis ėjo į vadinamąją Kįukolės vietą, hebrajiškai Golgotą.¹⁸ Tenai jį nukryžiavo; kartu su juo ir kitus du, vienoje ir antroje pusėje, o Jėzų viduryje. ¹⁹ Pilotas padarė užrašą ir liepė prisegti prie kryžiaus. Ten buvo parašyta: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“. ²⁰ Šį užrašą skaitė daugybė žydų, nes vieta, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, buvo arti miesto, o parašyta buvo hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai. ²¹ Aukštieji kunigai sakė Pilotui: „Nerašyk: 'Žydų karalius', bet: 'Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius'“ ²² Pilotas atkirto: „Ką parašiau, parašiau!“

²³ Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir padalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta. ²⁴ Todėl jie tarėsi: „Neplėšykime jos, bet verčiau meskime burtą, kam ji teks“. Taip išsipildė Raštas:

Jie drabužius mano dalijas,

meta dėl mano apdaro burtą.

Šitaip kareiviai ir padarė.

²⁵ Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Klopienė ir Marija Magdalietė. ²⁶ Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ ²⁷ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.

²⁸ Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta, ir kad išsipildytų Raštas, Jėzus tarė: „Trokštu!“

²⁹ Tenai stovėjo indas, pilnas perrūgusio vyno. Jie pakėlė ant yzopo vytelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų. ³⁰ Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią.

³¹ Kadangi buvo Prisirengimo diena ir žydai nenorėjo, kad kūnai liktų ant kryžiaus per šabą, – nes tas šabas buvo didelės šventės diena, – jie prašė Pilotą, kad nukryžiuotiesiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir kūnai nuimti. ³² Tad atėjo kareiviai ir sulaužė blauzdas vienam ir antram, kurie buvo su juo nukryžiuoti.³³ Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, ³⁴ tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.³⁵ Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte. ³⁶ Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas: Nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas. ³⁷ Vėl kitoje vietoje Raštas sako: Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė.

³⁸ Po to Juozapas iš Arimatėjos, kuris buvo Jėzaus mokinys, tik slaptas dėl žydų baimės, paprašė Pilotą leisti nuimti Jėzaus kūną. Pilotas leido. Jis atėjo ir nuėmė kūną. ³⁹ Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris pirmiau buvo atėjęs pas Jėzų nakčia. Jis atsigabeno apie šimtą svarų miros ir alavijo mišinio. ⁴⁰ Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys. ⁴¹ Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. ⁴² Ten jie ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Prisirengimo diena, o kapas arti.

Išaušo Didžiojo penktadienio rytas. Dar prieš kelias dienas minia garsiai šaukė sveikindama Jėzų: „Osana“. O dabar iš Jo tyčiojasi ir ta pati minia šaukia: „ant kryžiaus Jį“. Mokiniai išsilakstė, Petras išsigina Jėzaus, o Pilotas net nenorėdamas pasmerkia Jį mirčiai. Žmogiškoji niekšybė, žiaurumas, bailumas krinta ant Jėzaus visu svoriu.

Juodoji žmogaus prigimties pusė nesikeičia ir mūsų laikais. Šiandien esame toli pažengę technologijų, mokslo, komunikavo srityse, tačiau nuodėmėse, žiaurume ir niekšybėje žmogus lieka toks pat. Šiandien gailime Jėzaus, skaitome jo kančią lyg iš tolo, jaučiamės, jog esame kitokie nei tie, kurie Jį išdavė, išsigynė ir kankino. Tačiau pasaulyje niekas nepasikeitė. Šiandien krikščionys engiami ir kankinami kaip anuomet Jėzus. Šiandien smurtas ir neapykanta klesti pasaulyje. Šiandien galime išsiginti ir išduoti Jėzų, jei jaučiame pavojų sau ir savo aplinkai. Šiandien galime būti dorais krikščionimis, kol kančia yra nuo mūsų toli. Ir mums negrasina nupjauti galvų arba prikalti prie kryžiaus. Tačiau tai vis dar vyksta, kasdien Jėzus kenčia su mūsų broliais krikščionimis Sirijoje, Irake, Afrikoje, Jis kenčia pažeminimą, atstūmimą ir nuodėmės suklestėjimą Europoje, Amerikoje. Jis patiria išdavystę ir atsižadėjimą, kuomet ekonomika tampa svarbesnė už moralę. Šiandien kiekvienas iš mūsų užimame kažkokią poziciją šalia Jėzaus kryžiaus. Ir tik nuo mūsų pasirinkimo priklauso, kokia ji.

Gali pasirodyti, kad Jėzaus kančia nieko nepakeitė pasaulyje. Kad žmogus liko toks pats koks buvo, mirtis vis dar karaliauja aplinkui. Tačiau, taip nėra. Jėzaus – Dievo Sūnaus, vinintelio Teisiojo mirtis iš esmės pakeitė žmogaus ateitį. Jėzus atvėrė Dangaus vartus ir nugalėjo mirtį, jis mirė už kiekvieną nusidėjėlį, kuris Jį priima. Tačiau Jo karalystė ne iš šio pasaulio, o mes – krikščionys neturime „pasiliekančios buveinės“ šioje žemėje, mes keliaujame į Tėvo namus. Tačiau kol kas pasiliekame čia. Tokia ir Bažnyčios liturgija šiandien – Jėzus miręs ir paguldytas į kapą, tyla. Ar viskas baigta? O kaip tiki?

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo kančią ir mirtį dėl mūsų.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, jog turėčiau viltį Jėzaus prisikėlime iš numirusių.

Jn 13, 1-15 („Jėzus plauna mokiniams kojas“)

¹ Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.

² Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, ³ žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, ⁴ Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. ⁵ Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.

⁶ Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ ⁷ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. ⁸ Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“. ⁹ Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ ¹⁰ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. ¹¹ Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.

¹² Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? ¹³ Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu' ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. ¹⁴ Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. ¹⁵ Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.

Didysis ketvirtadienis – paskutinės vakarienės diena. Per šią vakarienę Viešpats įsteigė Eucharistijos, t.y. šv. Mišių slėpinį. Dar vadinamą Dieviškąja Liturgija, žodis liturgija reiškia „bendrą veikimą“, o Dieviškoji ji todėl, kad Eucharistijoje pats Dievas bendrai veikia ir duoda mums savo tikrą Kūną ir Kraują. Ši diena taip pat yra kunigystės sakramento įsteigimo diena, todėl šiandien ypatingai meldžiamės ir dėkojame Dievui už konsekruotus, Jam pašvęstus tarnus – vyskupus, kunigus ir diakonus.

Vakaro Mišiose girdėsime Evangelijos ištrauką apie kojų plovimą. Jėzus mazgoja mokiniams kojas. Tai Jo visiško atsidavimo ir tarnystės ženklas. Mazgoti kojas reiškia visiškai nusižeminti prieš tą, kuriam plauni kojas. Kad numazgotum kojas reikia atsiklaupti prieš kitą. Ir Jėzus palieka tokį meilės pavyzdį. Tas, kuris mazgoja kojas, negali teisti kito dėl jo nešvarių kojų, jis nebaksnoja pirštu į nešvarumus, bet juos nuplauna. Tačiau leistis, kad tau mazgotų kojas taip pat reikalauja nuolankumo. Štai apaštalas Petras sutrinka ir prieštarauja: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Iš vienos pusės jis nesijaučia vertas, kad Viešpats mazgotų jam kojas, bet tame yra ir dalis puikybės, juk kitas prisiliečia prie to, kas mumyse nešvaru, negražu, o gal smirda, ko mes nenorime parodyti kitam. Šis Jėzaus pavyzdys stato Bažnyčios bendruomenę, tik tokiu pagrindu gali burtis Jėzaus mokiniai, kuomet yra abipusis nuolankumas ir pasitikėjimas. Atrodytų paprastame veiksme gimsta išties nepaprastas ryšys – broliška meilė.

Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau. Šis Jėzaus priesakas skirtas ne vien tik Didžiojo ketvirtadienio liturgijai, tačiau kiekvienai dienai, tokiu būdu krikščionys turi vienas kitam tarnauti ir nuolankiai vieni kitus priimti. Toks yra krikščioniškos meilės kelias.  

Šiandien dėkosiu Jėzus, kad Jis pasilenkia prie manęs mazgoti man kojų.

Šiandien prašysiu Dievo nuolankumo, kad leisčiausi, jog kitas mazgotų man kojas.

Mt 26, 14-25 („Išdavystės kaina“)

¹⁴ Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ¹⁵ ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. ¹⁶ Ir nuo to meto jis ieškojo progos išduoti Jėzų.

¹⁷ Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ ¹⁸ Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: 'Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais'“. ¹⁹ Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.

²⁰ Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių susirinko prie stalo. ²¹ Pradėjus valgyti, jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“. ²² Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“ ²³ Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. ²⁴ Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti“. ²⁵ Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“ Jis atsakė: „Tu tai sakai...“

Didžiąją savaitę prisimename įvykius jų chronologine tvarka. Didysis trečiadienis yra ta diena kuomet Judas, nuėjęs pas aukštuosius kunigus, sudarė su jais sandorį išduoti Jėzų už trisdešimt sidabrinių. Iš to kilusi senoji tradicija, dar išlikusi Ortodoksų Bažnyčioje, pasninkauti trečiadieniais. Nuo šios išdavystės prasideda Jėzaus kelias į Golgotą.

Ar Judas galėjo neišduoti Jėzaus? Kaip ir kiekviena nuodėmė, išdavystė yra žmogaus laisvos valios pasireiškimas. Ir nors Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, vis dėlto, išdavystė buvo Judo asmeninis laisvas pasirinkimas ir vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti. Ir mes kiekvieną kartą pasirinkdami nuodėmę, išduodame Žmogaus Sūnų ir įpuolame į vargą, tampame vargšai. Tačiau Jėzaus auka tik prasideda.

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo pasiryžimą eiti iki galo dėl mano nuodėmių.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad savo laisva valia rinkčiausi neišduoti Jėzaus. 

Jn 13, 21-38 („Įspėjimas apie išdavystę“)

²¹ Tai pasakęs, Jėzus labai susijaudino ir tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!“ ²² Mokiniai ėmė žvalgytis į kits kitą spėliodami, kurį jis turįs omenyje. ²³ Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. ²⁴ Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo: „Sužinok, apie kurį jis kalba“. ²⁵ Šisai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: „Kas jis, Viešpatie?“²⁶ Jėzus atsiliepė: „Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį“. Ir, pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui, Simono Iskarijoto sūnui. ²⁷ Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas. O Jėzus jam sako: „Ką darai, daryk greičiau!“ ²⁸ Nė vienas iš sėdinčių už stalo nesuprato, kodėl jis taip pasakė. ²⁹ Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie pamanė, jog Jėzus jam įsakęs: „Nupirk, ko mums reikia šventėms“ ar liepęs ką duoti vargšams. ³⁰ Tad anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis.

³¹ Jam pasišalinus, Jėzus prabilo:

„Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas,

ir Dievas pašlovintas per jį.

³² O jeigu Dievas pašlovintas per jį,

tai Dievas pašlovins jį pas save, –

bematant jį pašlovins“.

³³ „Vaikeliai,

aš jau nebeilgai būsiu su jumis.

Jūs ieškosite manęs,

bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs:

kur aš išeinu, jūs negalite eiti...

³⁶ Simonas Petras jį paklausė: „Kur eini, Viešpatie?“ Jėzus atsakė: „Kur aš einu, tu dabar negali manęs palydėti, bet vėliau palydėsi“. ³⁷ Petras vėl klausė: „Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar tavęs lydėti? Aš ir gyvybę už tave guldysiu!“³⁸ Jėzus atsakė: „Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!“

Jėzus žino kas Jo laukia. Jis žino, kad Jo artimiausi bičiuliai, kuriuos Jis mokė trejus metus, kurie visą laiką buvo su Juo, matė Jo darbus ir išpažino Jį Mesiju, išduos ir išsigins Jo. Apaštalai – tik žmonės, jie nusidėjeliai, jie bijo dėl savo gyvybės, jie silpni. Judas Iskarijotas, vedamas godumo, parduos Jėzų už trisdešimt sidabrinių, Petras iš savo bailumo išsigins Jo, o kiti tiesiog išsilakstys. Jėzus dėl to nusiminęs, tačiau Jis pažįsta žmogišką prigimtį, Jis nepasmerkia, Jis nereikalauja, kad apaštalai būtų antžmogiais ar ypatingais didvyriais, nes ne jų valanda atėjo, o Jėzaus.

Mūsų dienomis pasaulis reikalauja iš krikščionių, kad jie būtų ne tokie kaip visi žmonės, kad nedarytų klaidų ir nenusidėtų. Dažnai galime sutikti priekaištų krikščionims dėl jų netinkamo elgesio. Toks paviršutinis požiūris kartais, deja, tampa netikėjimo pasiteisinimu. Tačiau, kaip ir apaštalai, taip ir šių dienų krikščionys yra žmonės, silpni, kartais bailūs ir nuodėmingi. Juk ir pats Viešpats yra sakęs, jog „ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams“ (plg. Lk 5, 31). Tikėjimas ir sekimas Kristumi yra veiksmažodžiai nurodantys judėjimą, ėjimą iš paskos. Tai kelias, kuriame daug kliūčių ir duobių, ne visi vienodai juo gali eiti, ne visi gali atsikelti suklupę, tačiau visi klumpa, o Jėzus kviečia keltis ir sekti paskui Jį.  

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo kantrybę mūsų silpnumo akivaizdoje.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad suklupęs vėl galėčiau keltis ir sekti Jėzų.

Jn 12, 1-11 („Vaišės Betanijoje“)

¹ Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. ² Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. ³ Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais. ⁴ Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: ⁵ „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?!“ ⁶ Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas. ⁷ O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. ⁸ Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“.

⁹ Daug žydų sužinojo jį tenai esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį jis prikėlė iš numirusių. ¹⁰ Aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti ir Lozorių, ¹¹ nes daugybė žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.

Didžiosios savaitės įvykiai prasideda nuo Jėzaus patepimo laidotuvėms. Jėzus su mokiniais lankosi Lozoriaus ir jo seserų Mortos ir Marijos namuose. Ši vieta jau mums žinoma iš ankstesnių pasakojimų, kuomet Marija sėdėdama prie Jėzaus kojų klausėsi Jo, o Morta patarnavo ir priekaištavo seseriai, jog ji jai nepadeda. Tada Jėzus pasakė, kad Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta. Taip pat čia Jėzus padarė vieną iš garsiausių savo stebuklų – prikėlė savo bičiulį Lozorių iš numirusių. Dabar, likus šešioms dienoms iki Velykų, Jėzus ir vėl aplanko savo draugus. Marija, paėmusi brangų aliejų, kuris greičiausiai buvo skirtas patepti mirusio Lozoriaus kūną, tepa juo Jėzaus kojas ir šluosto jas savo plaukais. Tai visiško atsidavimo ir meilės ženklas. O kartu ir Jėzaus patepimas laidotuvėms. Marija greičiausiai dar nesuvokia, kad atėjo Jėzaus kančios laikas. Ji įsitikinusi, kad Jėzus yra Mesijas, Karalius, todėl Jį sutinka kaip karalių – tepdama aliejumi ir parodo visišką atsidavimą Jam, šluostydama Jo kojas savo plaukais.

Priešingai negu Marijos, Judo Iskarijoto širdyje jau įsimetusi abejonė, jis jau pasidavęs godumui ir netiki Jėzumi. Tai, ką jis anksčiau tik mąstydavo širdyje, jis išsako garsiai: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?!“ Jis nemano, jog Jėzus vertas tokios brangios pagarbos ir prisidengęs vargšais reiškia savo nepasitenkinimą, pavydą. Artėjanti Judo išdavystė nebuvo tik momentinis jo suklupimas, jo mąstymas jau buvo suterštas neigiamų minčių. Juk kiekviena nuodėmė, kiekvienas didelis blogis prasideda nuo mažų dalykų - nuo minties, nuo žodžių, o vėliau tampa veiksmu.

Tačiau Jėzus žino, kas Jo laukia, jis ir vėl apgina Mariją, kaip ir anuomet, kada ja skundėsi Morta: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai.“ Jis taip pat atsako ir į priekaištą apie vargšus: „Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“. Pagunda prisidengti neva svarbesniais gailestingumo darbais egzistuoja ir mūsų dienomis. Dažnai galime išgirsti, jog bažnyčiose per daug brangių daiktų, auksinų liturginių indų ir kitų Dievo garbinimui skirtų dalykų, o juk tiek daug vargšų ir neturtėlių aplink. Tačiau susidūrę su tokiomis mintimis mes galime savęs paklausti: kodėl kyla šis klausimas mano širdyje, ar dėl to, jog man tikrai rūpi vargšai? O galbūt mane apima pavydas dėl savęs? Juk teisingai pasirinktuose prioritetuose Dievas visuomet pirmoje vietoje.  

Šiandien dėkosiu Dievui už Mariją, kuri parodė teisingo prioriteto ir meilės Jėzui pavyzdį.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad mano širdyje negimtų pavydas, o Dievas visuomet būtų pirmoje vietoje. 

Mt 1, 16-21 (Šv. Juozapas)

¹⁶ Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju.

¹⁸ Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. ¹⁹ Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. ²⁰ Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios.²¹ Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“.

Šiandien minime šventąjį Juozapą, mergelės Marijos sužadėtinį ir Jėzaus žemiškąjį globėją. Evangelijos pasakojimuose nedaug randame informacijos apie šv. Juozapą. Jis buvo dievobaimingas, darbštus ir nuolankus vyras. Klusnus Dievo valiai, prisiėmęs ypatingą misiją, kurią jam pavedė Dievas ir apreiškė per angelą. Šv. Juozapas buvo dailidė, kilęs iš karaliaus Dovydo giminės ir miesto. Jis buvo paprastas žmogus. Ką reiškia tapti Jėzaus žemiškuoju globėju? Jėzus turėdamas žmogišką prigimtį, turėjo ir visus žmogiškus poreikius nuo pat gimimo. Jam reikėjo šeimos, jam reikėjo tėvo, kuris jį auklėtų, mokytų įvairiausių dalykų, amato, rūpintųsi juo ir būtų jam pavyzdžiu. Juozapui teko saugoti savo šeimą, bėgti nuo persekiotojų į Egiptą, išmaitintį ją. Iš to suprantame, kad Juozapas buvo stiprus žmogus, tvirtas ir drąsus. Tuo pačiu Juozapas buvo nuolankus, rūpestingas ir jautrus. Jau pačioj Jėzaus prasidėjimo pradžioj jis jautriai reagavo į mergelės Marijos nėštumą ir norėjo ją tylomis atleisti, kitu atveju Marija turėtų būti užmušta akmenimis, nes pradėjo lauktis dar neištekėjusi.

Šv. Juozapas, galima pasakyti, dėl savo pašaukimo būti Marijos ir Jėzaus globėju atidavė savo gyvenimą. Jis iš anksto išpildė Jėzaus daug vėliau pasakytus žodžius: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk 9,23). Šv. Juozapas yra tas pavyzdys, kuriuo galime sekti ir savo gyvenime: jis mažai matomas, jo darbai neaprašyti atskiruose raštuose, jis visą savo gyvenimą paskyrė patarnauti Jėzui ir Marijai. Jis nesipuikavo tuo, kad yra Dievo Sūnaus globėjas ir nesiskundė, kad jo „kryžius“ yra jam per sunkus. Todėl dabar jis yra vienas iš didžiausių šventųjų, kuriuo galime džiaugtis ir prašyti jo užtarimo mūsų darbuose.

Šiandien dėkosiu Dievui už Šventąjį Juozapą, už jo atsidavimą Jėzui ir pavyzdį mums.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad šv. Juozapo pavyzdžiu būčiau geru tėvu savo vaikams ir nuolankiai sekčiau Jėzumi.

Jn 10, 31-42

³¹ Ir vėl žydai stvėrėsi akmenų, norėdami jį užmušti. ³² O Jėzus paklausė juos: „Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų. Už kurį gi darbą jūs užmušite mane?“ ³³ Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“.

³⁴ Jėzus atsakė: „Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta: Aš tariau: jūs esat dievai!? ³⁵ Taigi [Įstatymas] vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis, ir Raštas negali būti panaikintas.

³⁶ Kaip tad jūs galite sakyti tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin: 'Tu piktžodžiauji', kai jis pareiškė: 'Aš – Dievo Sūnus!'? ³⁷ Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, – netikėkite manimi! ³⁸ O jeigu darau ir manimi netikite, – tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame“.

³⁹ Jie dar kartą mėgino jį suimti, bet jis ištrūko jiems iš rankų. ⁴⁰ Jėzus vėl pasitraukė anapus Jordano, kur pradžioje Jonas buvo krikštijęs, ir apsistojo tenai.⁴¹ Daugelis ėjo pas jį ir kalbėjo: „Jonas, tiesa, nepadarė nė vieno ženklo, bet ką jis pasakė apie šitą žmogų, buvo teisybė“. ⁴² Ir daugelis įtikėjo jį tame krašte.

Tęsdamas pokalbį su netikinčiais žydais, Jėzus primena savo darbus, kuriuos padarė jų tarpe. Tai ne šiaip „geri darbai“, tačiau stebuklai, kuriuos Jėzus darė Tėvo valia. Tai ir demonų išvarymas, ir ligonių išgydymas, ir duonos padauginimas. Tačiau tai neįtikina užkietintų širdžių.

Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“. Ir į tai Jėzus reaguoja su ramybe ir išmintimi. Jeigu /.../ manimi netikite, – tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame.

Mes taip pat savo tikėjimo kelią pradedame nuo žodžių, kuriuos išgirstame apie Jėzų, tai ir apaštalų liudijimas Evangelijoje, tai ir šventųjų gyvenimų aprašymai, tai ir mūsų amžininkų pasakojimai apie darbus, kuriuos šiandien realiai Jėzus nuveikia jų gyvenime. Galiausiai, jei patys įsileidžiame Jėzų į savo gyvenimą, patiriame Jo darbus. Jie ir yra stipriausias liudijimas mums, kad Jėzus iš tiesų yra Dievo Sūnus. Jis yra gyvas šiandien ir keičia mūsų gyvenimus.

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo darbus, kuriuos realiai galiu patirti  savo gyvenime.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, jog abejonės metu neužmirščiau Jo nuostabių darbų mano 

Jn 8, 51-59

(Jėzus kalbėjo žydams:) ⁵¹ „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius“.

⁵² Žydai jam atkirto: „Dabar mes žinome, kad tu velnio apsėstas. Juk numirė Abraomas ir pranašai, o tu tvirtini: 'Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius'. ⁵³ Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“ 

⁵⁴ Jėzus atsakė: „Jei aš save šlovinčiau, manoji šlovė būtų niekai. Bet yra mano Tėvas, kuris mane šlovina, kurį savo Dievu jūs vadinat. ⁵⁵ Tik jūs jo nepažįstate, o aš jį pažįstu. Jei sakyčiausi jo nepažįstąs, būčiau lygus jums melagis. Bet aš jį pažįstu ir laikausi jo žodžio. ⁵⁶ Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją Dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi“.

⁵⁷ Tada žydai jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“ ⁵⁸ Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“

⁵⁹ Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.

Žydams tikrai sunku suprasti Jėzaus žodžius. Juk jie mato Jėzų, jiems jis tiesiog žmogus, vienas iš jų, jų kaimynas, dailidės sūnus, kuris iki 30 metų vertėsi dailidės amatu. Jie pažįsta Jėzų, jie mato žmogų. O jis pradeda jiems teigti, jog yra matęs Abraomą ir galiausiai pasako: „Aš Esu“. Biblinėje tradicijoje, Senajame Testamente nėra minimas Dievo vardas, Dievas pats apie save pasako, jog Jis yra Esantysis – „Aš Esu“.

Kaip gi atpažinti Jėzų? Kas Jis yra? Geriausias pavyzdys mums gali būti tie, kurie vis dėl to atpažino jį kaip Mesiją. Visų pirma, tai Jėzaus mokiniai, kurie iš tiesų ieškojo Mesijo ir nors buvo įtakoti savo meto mąstymo, ne iki galo suprato, kaip jis atstatys Izraelio karalystę, kokia Jo tikroji misija, tačiau liko atviri tiesai. Nors ir buvo bailūs ir jų tikėjimas dažnai susvyruodavo ir jie net išsilakstė Kryžiaus akivaizdoje, tačiau jų atvirumas leido veikti Dievo Dvasiai, kuri galiausiai subūrė pirmuosius tikinčiuosius ir tokiu būdu atvertė naują išganymo istorijos puslapį. Kai apaštalas Simonas Petras mokinių vardu išpažįsta Jėzaus Dievystę, Jėzus jam atsako: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16,17). Dėl mokinių ieškojimo ir atvirumo Geroji Žinia – Evangelija pasiekė ir mus. O mes taip pat galime būti paliesti, perkeisti ir išgelbėti Mesijo – Jėzaus iš Nazereto, Dievo Sūnaus auka ant kryžiaus. Galime tapti amžinojo gyvenimo paveldėtojais Jo prisikėlimo iš numirusių dėka. Jeigu ieškosime tiesos atvira širdimi ir leisime joje veikti Šventajai Dvasiai.

Šiandien dėkosiu Dievui už apreiškimą ir už galimybę pažinti Jėzų – Mesiją.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad būčiau atviras Šventajai Dvasiai ir Jos apreikštai Tiesai.

Jn 8, 31-42 („Tiesa ir melas“)

³¹ Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; ³² jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“.

³³ Jie atsakė: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: 'Tapsite laisvi'?“ 

³⁴ Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. ³⁵ Bet vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams. ³⁶ Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi. ³⁷ Aš žinau, kad jūs Abraomo vaikai. Bet jūs norite mane nužudyti, nes mano žodis netarpsta jumyse. ³⁸ Aš kalbu, ką esu matęs pas Tėvą. O jūs darote, ką girdėjote iš savojo tėvo“.

³⁹ Jie atsikirto: „Mūsų tėvas Abraomas!“ Bet Jėzus tęsė toliau: „Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte jo darbus. ⁴⁰ Deja, jūs norite nužudyti mane – žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo. Šitaip Abraomas nedarė! ⁴¹ Jūs darote savojo tėvo darbus“.

Jie atšovė: „Mes nesame pavainikiai ir turime vieną Tėvą – Dievą“.

⁴² O Jėzus kalbėjo toliau: „Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau. Aš gi ne savo valia esu atėjęs, bet jis yra mane siuntęs“.

Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus. „O kas yra tiesa?“ – paklaus Pilotas, teisdamas Jėzų. Tiesa yra tai, jog Jėzus atėjo iš Tėvo, kad mus išvaduotų iš nuodėmės vergijos. Vergija nuodėmei pasireiškia ne vien tuo, kad mes negalime nenusidėti, bet ir tuo, jog kitų žmonių nuodėmės įkalina mus mums jų padarytose žaizdose. Dažnai žmogaus širdis linkusi pasislėpti už mūrinės tvoros, savo paties susikurtame kalėjime, kur jaučiasi saugi. Tačiau nelaiminga. Reikia noro ir ryžto, kad iš šios vergijos ištrūktume. Ir Dievo malonės. Tik Dieviškoji tiesa gali sugriauti tas sienas, kurias turi žydai, besikalbantys su Jėzumi, kurias turime ir mes. Pažinti tiesą apie save nėra lengva. Esame nusidėjėliai ir dažnai ne tokie, kokiais norėtume būti. Todėl priimti tiesą apie save reiškia nusimesti kaukes, kurias sėkmingai mainome ir už kurių slepiamės. Taip atsitiko ir žydams, kurie net troško Jėzų nužudyti. O vėliau ir nužudė. Dėl tos pačios baimės pripažinti tiesą Pilotas yra silpnavalis ir, nors tarėsi turįs galią Jėzų nubausti arba paleisti, pasielgė ne kaip laisvas žmogus, bet kaip aplinkybių vergas, kuo ir pasiteisino nusiplaudamas rankas nuo Jėzaus kraujo.

Šiandien dėkosiu Jėzui už galimybę pažinti tiesą apie Jį ir apie save.

Šiandien prašysiu Dievo malonės pažinti tiesą ir išsilaisvinti iš nuodėmės ir žaizdų vergijos.

Jn 8, 21-30

²¹ Jėzus vėl jiems kalbėjo: „Aš pasitrauksiu, o jūs ieškosite manęs ir numirsite savo nuodėmėje.

Kur aš einu, jūs negalite nueiti“.

²² Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: 'Kur aš einu, jūs negalite nueiti'?“

²³ Jėzus atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs – iš šio pasaulio, o aš – ne iš šio pasaulio. ²⁴ Dėl to aš jums sakiau, kad jūs numirsite savo nuodėmėse. Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, – jūs numirsite savo nuodėmėse“.

²⁵ Tuomet jie paklausė: „Kas gi tu toks esi?“ Jėzus atsakė: „Kaip tik tas, ką aš jums sakau! –

²⁶ Daugel turėčiau apie jus kalbėti ir smerkti, bet tiesakalbis yra mano Siuntėjas, ir aš skelbiu pasauliui, ką iš jo girdėjau“. ²⁷ Tačiau jie nesuprato, kad jis kalbėjo jiems apie Tėvą.

²⁸ O Jėzus tęsė: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, – suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė. ²⁹ Mano Siuntėjas yra su manimi; jis nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas jam patinka“.

³⁰ Taip jam kalbant, daugelis įtikėjo jį.

Jėzus tęsia savo pokalbį su žydais. Jis kalba apie save pranašaudamas savo kančią. Tačiau klausytojams dar neįmanoma suprasti Jo žodžių. Kol neįvyks esminis įvykis ir klausytojų širdžių perkeitimas. Kas iš tiesų yra Jėzus, mokiniai supras tik išgyvenę Jėzaus kančią ir Jo prisikėlimą iš numirusių. Todėl jie ir spėlioja, kas gi nutiks: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: 'Kur aš einu, jūs negalite nueiti'?“ Kol dar iki galo neatsiskleidė Jėzaus Dieviškoji kilmė, kol dar Šventoji Dvasia nenužengė ant Jo Bažnyčios, žmogiškai sunku suprasti, kas yra Jėzus.

Taip yra ir šiandien - kol nepažvelgiame į Jėzaus kryžių, gyvename savo nuodėmėse. Kol nespriimame Jėzaus Kryžiaus kaip vienintelės galimybės išsivaduoti iš nuodėmės, nesuprantame kas yra Jėzus ir mirštame savo nuodėmėse. Nes tik Jis vienintelis, nekaltasis gali mūsų nuodėmes nuvalyti ir pakylėti mus iš pažemių iki aukštybių. Todėl dabar, artėjant Jėzaus kančios apmąstymo laikui, turime galimybę pažvelgti į savo nuodėmes ir jas atnešti prie Jėzaus kryžiaus, kad Jis jas perkeistų ir atleistų, kad padarytų ir mus Tėvo vaikais, nes mes patys negalime nueiti pas Tėvą: „Kur aš einu, jūs negalite nueiti“.

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo kančią ant kryžiaus už mane.

Šiandien prašysiu Dievo malonės tikėti Jėzaus duotu išgelbėjimu ir nuodėmių atleidimu.