Mt 11, 25-30

²⁵ Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.

²⁶ Taip, Tėve, nes tau taip patiko. ²⁷ Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.

²⁸ Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! ²⁹ Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. ³⁰ Mano jungas švelnus, mano našta lengva“.

Puikybė ir nuolankumas yra šių Jėzaus žodžių pagrindinė gija. Pasaulio išmintingieji ir gudrieji, tai tie, kas vedami puikybės tokiais jaučiasi. Jėzus čia nekalba apie tikrąjį pažinimą ir išmintį. Nes kas iš tiesų išmintingas, tas žino, jog jis yra mažutėlis, nes jo išmintis tėra Dievo išminties atspindys. Ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus. Todėl giliausia išmintis slypi šiame suvokime, jog negalime pažinti viso ko šaltinio, toks pripažinimas veda prie minties, jog esame mažutėliai. Priimti tokią žinią reikia nuolankumo. Tuomet būsime pasiruošę priimti Dievo pažinimo dovaną, kurią Sūnus panorės apreikšti.

Viešpats kviečia ateiti pas jį visus, kurie vargsta ir yra prislėgti. Jis kviečia pasikeisti savo naštomis ir priimti jo jungą. Didžiausia našta, kuri mus slegia, yra nuodėmė, kurią Jis, būdamas nekaltas, prisiima ant savęs. O Jo našta yra kryžius, kurį Jis neša ir ragina kiekvieną iš mūsų prisiimti, Jis sako: mano našta lengva. Taip yra dėl to, kad Jis nepaliks mūsų vienų nešti savo pačių kryžių, bet nuolat teiks mums pagalbą. Jo jungas švelnus, nes tai meilės jungas, jis netrina pečių ir neslegia taip kaip pasaulio jungas. Tai kvietimas darbuotis dėl Dievo Karalystės, kurios vaisiai neišnykstantys, o ne dėl šio pasaulio, kurio vaisiai laikini.

Visi esame prislėgti ir tampiame gyvenimo jungą. Neturime galimybės nuo to pasislėpti, nepriklausomai, kokią padėtį užimame. Jėzus kviečia pasikeisti tuo su Juo ir palengvinti savo kelionę. Jis nori mums padėti ir suteikti mūsų sieloms atgaivą.

Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad prisiėmė mano nuodėmių naštą ir davė atgaivą mano sielai.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad daryčiausi vis labiau panašus į Jėzų, vis labiau romus ir nuolankios širdies.

Jn 15, 9-11 („Pasilikite mano meilėje“)

(Jėzus kalbėjo savo mokiniams:) ⁹ „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! ¹⁰ Jei laikysitės  mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. ¹¹ Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“

Pasilikite mano meilėje! – sako Jėzus. Pasilikti Jo meilėje - tai suvokti visa savo esybe kaip Jėzus mus myli. Jis atidavė savo gyvybę, kad mes būtume išgelbėti ir nemirtume. Nuo pat pradžių buvome sukurti meilei, nes nėra jokio kito tikslo mūsų buvimo. Dievas sukūrė mus pagal savo paveikslą ir panašumą, ne tam, kad būtume jo vergai, ar kad Jam trūko kažko, Jis sukūrė mus tam, kad mylėtų. Nėra kitos priežasties ir kito mūsų egzistavimo tikslo. Dievas norėjo ir nori dalintis savo meile su mumis. Visa, ką darė Jėzus, ko mokė, taip pat kyla iš meilės mums. Ir Jis paliko mums įsakymą, kuriame sutelpa visi kiti įsakymai: „mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visu protu, visa siela, visomis jėgomis. Mylėk savo artimą kaip save patį“ (plg. Mk 12, 30-31). Todėl laikytis Jo įsakymų reiškia mylėti, o mylėti ir yra laikytis Jo įsakymų. Iš čia ir tikrasis džiaugsmas, jei suvoksime, kad nieko svarbiau nėra už Jo meilę, jog esame mylimi be jokių išlygų, salygų ir ribų, mūsų džiaugsmui nieko netrūks, niekas negalės jam sutrukdyti. Kaip rašė šventasis apaštalas Paulius: „Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 38-39).

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo meilę man.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad pasilikčiau Jo meilėje ir mano džiaugsmui nieko netrūktų.

Jn 15, 1-8 („Vynmedis ir šakelės“)

(Jėzus kalbėjo savo mokiniams:) ¹ „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. ² Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių.

³ Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. ⁴ Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje.

⁵ Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.

⁶ Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.

⁷ Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta.

⁸ Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai“.

Jėzus duoda nuostabų palyginimą apie vynmedį ir šakeles. Mes esame Jo šakelės, kurios negali duodti vaisių be Jėzaus. Esame tik kūriniai ir patys iš savęs neturime nei gyvybės, nei meilės, nei kūrybingumo ir patys iš savęs negalime duoti vaisių. Visa, kuo mes esame ir kas esame, yra iš Dievo. Nuodėmė mus (žmones plačiąja prasme) atskyrė nuo Dievo, todėl mirštame, sudžiūstame kaip šakelės. Galime vytis iliuziją, jog patys esame vynmedžiai ir iš visų jėgų galime stengtis žaliuoti ir duoti vaisius, bet visos pastangos galiausiai nueina perniek.

Tik pasilikdami Jėzuje galime duoti vaisių amžinajam gyvenimui, tik maitindamiesi Juo galime gyventi. Kyla klausimas: kaip pasilikti Jame? Kitoje vietoje Jėzus sako: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6,51). Kad būtume Jėzaus dalimi, turime tiesiogine žodžio prasme Juo maitintis, valgydami Jo Kūną ir gerdami Jo Kraują, kuriuos Jis teikia per Šventąją Komuniją. O to vaisiai turi būti Jėzaus gyvenimas mumyse, Evangelinis gyvenimas. Valgydami Jo Kūną ir gerdami Jo Kraują tampame Jėzaus dalimi, o Jis mūsų. O tai neatsiejama nuo tapimo Evangelijos žmonėmis. Duoti vaisių - tai gyventi taip, kaip gyveno Jėzus, leisti, kad pats Jėzus gyventų mumyse. Tai meilės, pasiaukojimo, šventumo kelias. Tai nėra lengva, todėl Jėzus ir sako, jog vyninkas kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Tai Dievo malonė, veikianti mūmyse. Tiesa, apvalymas gali būti skausmingas, nes esame priauginę ataugų, kurios mums nenaudingos ir jas reikia išpjauti. Tai mūsų puikybė, egoizmas ir kitos ydos, kurios kaip ūgliai sudygsta mumyse, eikvoja mūsų energiją, bet neduoda vaisių.

Galiausiai Viešpats neatima mūsų laisvos valios ir tik nuo mūsų pasirinkimo priklauso, ar mes įaugsime į Kristaus Kūną ir duosime vaisių. Jeigu nesutiksime būti apvalyti, liksime priauginę bevaisių ūglių, liksime savotiškais „parazitais“, Vyninkui teks mus išpjauti ir išmesti laukan, kad sužiūtume kaip šakelės.

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad esu Vynmedžio šakele ir galiu duoti vaisių.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad Jis apvalytų mane nuo mano ydų, idant galėčiau duoti dar daugiau vaisių ir Jį pašlovinti.

Jn 14, 27-31

(Jėzus kalbėjo savo mokiniams:) ²⁷ Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda  pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!

²⁸ Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis.  

²⁹ Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę.  

³⁰ Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi man galios, ³¹ bet pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs. –

Kelkitės, eikime iš čia!“

Prieš iškeliaudamas į Dangų pas Tėvą, Jėzus ruošia savo mokinius. Jis sako: Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda  pasaulis. Kristaus ramybė kyla iš visiško pasitikėjimo Tėvu. Ji ne tokia kaip pasaulio ramybė, kuri yra pseudo ramybė, kuri dažniausiai remiasi  materialia, žmogiška gerove, apsirūpinimu medžiaginėmis gėrybėmis, kitų nuomone, garbe, valdžios troškimu, žmonių įvertinimu, geru vardu žmonių tarpe ir kuri paprastai yra nukreipta į ateitį, o tai reiškia ji nėra reali, o tik įsivaizduojama. Tokia „ramybė“ labai nestabili ir išgaruoja vos tik pasikeitus aplinkybėms. Pasaulis teigia: jeigu tu turėsi tiek ir tiek turto, padarysi tą ar aną, užimsi tokią padėtį visuomenėje, tada būsi apsirūpinęs ir gyvensi ramiai. Tačiau vos tik pasiekiame (jeigu pasiekiame) tuos dalykus, pasaulio ramybė ir vėl pasislenka nuo mūsų į ateitį ir vėl iškelia naujas užduotis ir sukuria iliuziją, kad vos tik jas įvykdę, mes ją pasieksime. Tuo pat metu gyvenimas yra permainingas ir nuolat iškelia kliūčių, pavojų ir vėl liekame prie „sudužusios geldos“, taip ir nepasiekdami tos žadėtosios ramybės.

Kristaus ramybė yra kitokia. Visų pirma ji nesiremia meterialinėmis gėrybėmis ar žmonių nuomone, nežada, kad „gyvensime ramiai“,  kai tik kažką padarysime. Jėzus sako: aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Jis ją duoda čia ir dabar, tai nėra ateities dalykas, tai nėra būsimojo gyvenimo pažadas, kaip kartais gali pasirodyti. Kristaus ramybė neišsisklaido iškilus sunkumams ir gyvenimiškiems pavojams, ji išlieka ir padeda juos įveikti, ji nepasiduoda šio pasaulio audroms, nes ji nėra grindžiama praeinančiais dalykais, tai dvasinė ramybė. Ji padeda jam išlikti nepriklausomu nuo nuolat drumsčiančių gyvenimo srovių. Kristaus ramybės kupini žmonės nesudeda savo vilčių į ateitį, o gyvena dabar. Nes Jo ramybė ir Dangaus Karalystė prasideda čia ir dabar. Duodamas savo ramybę Kristus kviečia pradėti gyventi Dangaus Karalystėje jau dabar ir tas gyvenimas yra amžinas. Mirtis kelia didžiausią baimę besivaikantiems pasaulio ramybės, tuo tarpu tiems, kas turi Kristaus ramybę, mirtis yra tik perėjimas į kitokį būvį, į tobulesnį ir atviresnį Dievui, kur Jo ramybė išsiskleis visoje savo pilnatvėje.  

Šiandien dėkosiu Jėzui už duodamą Jo ramybę.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad gebėčiau priimti Jo ramybę ir gyventi joje čia ir dabar, o nesivaikyčiau pasaulio ramybės.

Mk 16, 15-20 (Šv. ap. Morkus, evangelistas)

¹⁵ Ir jis tarė jiems (savo mokiniams): „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.¹⁶ Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.¹⁷ Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ¹⁸ ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. ¹⁹ Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. ²⁰ O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo.

Kad būtume išgelbėti reikia dviejų būtinų dalykų: kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas. Svarbesnis iš jų yra tikėjiimas. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai. Tokių ženklų, kuriuos išvardina Viešpats, sunku sutikti mūsų kasdienybėje. Kodėl? Tiesmukiausiais atsakymas būtų: nes silpnai tikime. Tačiau ar iš tiesų tų ženklų nėra? Žinoma, jog jie yra, ir šiandien vyksta Bažnyčioje. Egzorcistai iš tiesų išvarinėja demonus, žmonės meldžiasi ir kalba įvairiomis kalbomis (tai ne užsienio kalbos, kurias išmokstame), Šventoji Dvasia įgalina prabilti kalbomis besimeldžiantiems su Ja. Kiek žmonių apsaugomi nuo įvairiausių nelaimių, tai ne tik gyvačių įkandimai ar mirštamieji nuodai, juk gerai patyrinėję galime pastebėti savo gyvenime, kaip mus ar mūsų artimuosius apsaugojo Viešpaties ranka. Štai, pavyzdžiui, mirštantys nuo alkoholio ar narkotikų nuodų priklausomybės išgyja ir nemiršta, o sugrįžta į gyvenimą. Įvairiomis ligomis sergantys meldžiasi, prašydami išgijimo, ir pasveiksta, nebūtinai tai įvyksta tą pačią akimirką ar staiga, nors būna ir taip. Viešpats tai daro įvairiausiais būdais, atsiųsdamas pagalbą per kitus žmones, kuomet jau nelieka vilties (ir tai nėra būrėjų ar ekstrasensų pagalba!), padeda atrasti vaistus, kurių anksčiau nežinojome ir panašiai. Tokių ženklų labai daug pastebime ir matome atsivertimo metu ir tuoj pat po jo. Vėliau „suaugame“, mūsų įkarštis atvėsta, į tikėjimo gyvenimą ateina rutina ir pasidarome ne tokie jautrūs ženklams. Ne visus ženklus pastebime, o tikėjiimas pasidaro racionalus. Būtent apie šią sritį Viešpats ir sako: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18,3). Vaikai visiškai pasitiki, kai jie meldžiasi, jie jau tiki, kad taip ir yra, kaip jie meldžiasi. Todėl vaikų maldos tokios galingos, todėl Viešpats ir mums juos stato pavyzdžiu. Dėl jų visiško pasitikėjimo Dievu. Taigi, mūsų tikėjimas turi pasidaryti kaip vaikų, tačiau jo nereikia supainioti su Dievo pažinimu, kuriame nuolat turime augti ir tapti suaugusiais. Apie tai apaštalas Paulius rašė: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška“ (1 Kor 13,11). Tikėjimas (šidimi) ir pažinimas (protu) yra lyg dvi kojos, kuriomis einame pas Viešpatį, jos abi skirtingos, bet abi labai svarbios, nes viena koja eiti neįmanoma. Kad būtume išgelbėti pakanka tikėjimo, tačiau kad nepasiliktume prie tikėjimo vartų, o žengtume giliau į Viešpaties sodą, turime eiti abejomis kojomis.

Šiandien dėkosiu Dievui už tikėjimo malonę.

Šiandien prašysiu Viešpaties malonės, kad pasitikėčiau Juo kaip vaikas, bet vis labiau bręsčiau Dievo pažinime. 

Jn 6, 30-35

³⁰ Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? ³¹ Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus“. ³² Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. ³³ Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“.  

³⁴ Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“³⁵ Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.

Žmonės susirūpinę savo žemiškuoju gyvenimu, ieško žemiškos duonos. Jiems sunku atpažinti ženklus, kuriuos Jėzus jau padarė. Rūpestis kasdieniniais dalykais, savo gerbūviu ir netolima ateitimi, trukdo pakelti galvas į Dievą ir atpažinti Jėzų. Jie klausia, kokį ženklą dar Jis padarys. Mes dažnai esame lyg kurmiai, panirę į žemiškus dalykus, ir nesugebame išlysti iš po žemių. Baimė dėl ateities, dėl duonos kąsnio, darbo, pinigų ir kitų dalykų mus padaro aklais. Net tikintys Dievu dažnai sako: „aš tikiu į Dievą, bet man reikia (pra/iš)gyventi“. Atrodo, jeigu gautume duonos, kaip žydų tauta dykumoje, mums pakaktų. Tačiau Jėzus veda mus toliau, Jis kalba apie duoną, kurią Dievas siunčia iš dangaus ir kuri duoda pasauliui gyvybę. Ne ta duona, kuri palaiko gyvybę, bet Duona, kuri duoda gyvybę. Tik supratę, kad svarbu ne maistas, palaikantis mūsų gyvybę, o pati gyvybė, galime prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“. O Jėzaus atsakymas paprastas ir vienareikšmis: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“.

Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad duoda man gyvybę.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad labiau rūpinčiausi priimti Dangiškąją duoną.

Jn 6, 22-29

²² Minia, buvusi anoje pusėje, matė, kad ten tebuvo viena valtis ir kad Jėzus nebuvo įlipęs į valtį su mokiniais, o šie išplaukė vieni. ²³ Rytojaus dieną iš Tiberiados atplaukė kitų valčių ir sustojo netoli tos vietos, kur žmonės buvo valgę Viešpaties palaimintos duonos. ²⁴ Sužinoję, kad čia nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. ²⁵ Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“ ²⁶ O Jėzus prabilo į juos:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:

jūs ieškote manęs ne todėl,

kad esate matę ženklų,

bet kad prisivalgėte duonos lig soties.

²⁷ Plušėkite ne dėl žūvančio maisto,

bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!

Jo duos jums Žmogaus Sūnus,

kurį Tėvas – Dievas savo

antspaudu yra pažymėjęs“.

²⁸ Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ ²⁹ Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“.

Dėl ko ieškome Jėzaus? Kartais susidarome įspūdį, jog tikėjimas laiduos gerą gyvenimą, kad sekimas Jėzumi išspręs mūsų problemas ir jų daugiau nebeturėsime. Mes norime susitvarkyti savo gyvenimą, kad jis būtų patogus ir be rūpesčių. Kad turėtume duonos lig soties. Dažnai girdime žmonių liudijimus, kaip jų gyvenimas buvo perkeistas ir iš sunkaus, pilno įvairių blogybių, jis virto geru ir laimingu. Tai tiesa. Lygiai kaip ir tai, kad Jėzus pamaitino minią, padaugindamas duoną. Tačiau susidarome klaidingą nuomonę, jog būtent tai ir yra esmė. Iš tiesų, tai tik padariniai, tai tik sekimo Jėzumi pasekmė, kuri nebūtinai yra tokia. Iš tiesų esmė yra ne šio gyvenimo kokybės pagerinimas, o pats santykis su Dievu. Šis santykis apima viską – gyvenimą čia, žemėje, ir amžinąjį gyvenimą. Tai šis santykis mus keičia, mes pasidarome kitokie, kitaip reaguojame į aplinką, į problemas ir į sunkumus. Tai šis santykis yra mūsų laimės laidas. Gyvenimas, kaip toks, nesikeičia, problemos nedingsta, mes ir toliau liekame pažeidžiami, mus ir toliau užklumpa ligos, nelaimės, mes liekame nuodėmingi ir mirtingi. Dar daugiau, mums reikia nešti kryžių ir mūsų laukia persekiojimai. Jėzus nežadėjo lengvo gyvenimo:  „Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: 'Tarnas ne didesnis už šeimininką!' Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų“ (Jn 15,20). Taigi, krikščionybė nėra maginė religija, kurią praktikuojant, gerai ir patogiai gyvensime. Tai yra kai kas žymiai daugiau. Visų pirma krikščionis - tai Dievo vaikas, Jėzaus draugas, Dangaus karalystės paveldėtojas. Santykis, kuris užsimezga tarp Jėzaus ir Jį tikinčiojo, yra svarbiausias elementas šiame nuotykyje. Jo dėka galime pakelti ir kitaip pažvelgti į gyvenimą ir į jo sunkumus bei problemas. Šventosios Dvasios, veikiančios krikščionyje, dėka galime džiaugtis gyvenimu net kai reikia nešti kryžių. Tampame dalimi to, kas peržengia šį gyvenimą ir šį pasaulį, tampame paties Dievo dalimi, turime viltį amžinajame gyvenime ir esame Nugalėtojo pusėje, nors dabar to plika akimi ir nematome. Maitinamės Dangiškąja Duona, o ne žemiškąja. Būtent tai ir perkeičia mūsų gyvenimą, todėl ir mūsų gyvenimo kokybė pasikeičia ir pasikeičiame mes.

Todėl Jėzaus ieškome ne tam, kad prisivalgytume duonos lig soties. Duonos prisivalgome lig soties tik dėl to, kad ieškome Jėzaus.  „Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?' arba: 'Ką gersime?', arba: 'Kuo vilkėsime?' Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 31-33).

Šiandien dėkosiu Jėzui už santykį su Juo ir už parodytą kelią į Dangaus karalystę.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad visų pirma rūpinčiausi ieškoti Jėzaus, o ne prisivalgyti duonos lig soties.

Jn 3, 31-36

³¹ – Kas iš aukštybių ateina, tas už visus viršesnis, o kas iš žemės gimė, – žemiškas pats ir žemiškai kalba. Kas iš dangaus ateina, tas už visus viršesnis. ³² Jis liudija, ką yra girdėjęs ir matęs, tik niekas jo liudijimo neklauso. ³³ O kas jo liudijimą priima, tas pripažįsta, jog Dievas tiesakalbis, ³⁴ nes ką yra Dievas atsiuntęs, tas kalba Dievo žodžius. Dievas teikia jam Dvasią be saiko.

³⁵ Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas. ³⁶ Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys: virš jo kybo Dievo rūstybė.

Toliau skaitome Jono Krikštytojo liudijimą apie Jėzų. Jis yra atėjęs iš aukštybės, kad atneštų Dievo žodžius, Jis yra tas, kuriam Dievas teikia Dvasią be saiko, ir kuriam Tėvas visa yra atidavęs į jo rankas. Todėl ir vėl girdime apie tikėjimo svarbumą mūsų išganymui: kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys: virš jo kybo Dievo rūstybė. Kas gi yra ta Dievo rūstybė kybanti virš netikinčiojo į Jėzų? Ar tai Dievo pyktis už tai, kad netiki? Ar Dievas nori nubausti už tai, kad žmogus netiki? Ne, tai būtų labai žmogiška. Dievas nėra „pikčiurna“ ar despotas, kuris žūt būt nori kažkam duoti per galvą. Tai labiau tinka žmogiškajam silpnumui, o ne Dievo galybei. Kai žmogus yra bejėgis priversti kitą daryti kažką, jis naudoja smurtą, Dievas gi nėra ir negali toks būti. Kas gi tuomet yra ta kybanti Dievo rūstybė? Tai yra ta nuodėmės pasekmė, kurią turime kiekvienas, tai yra mirtis, kuri valdo nuodėmingą pasaulį. Taigi, pasakymas virš jo kybo Dievo rūstybė nėra būsimojo laiko teiginys, o dabartinės realybės konstatavimas. Dėl nuopolio žmogus yra netekęs gyvenimo, amžinojo gyvenimo, tokia yra mūsų realybė, kuri be tikėjimo gręsia tokia likti amžinai. Ir vienintelis būdas ją atitaisyti, pakeisti yra tikėti Jėzumi, priimti Jo dovanojamą amžinąjį gyvenimą. Kito kelio nėra.

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo atsiųstąjį Sūnų Jėzų, kad išgelbėtų kiekvieną, kuris Juo tiki.

Šiandien prašysiu Dievo malonės priimti Dievo žodį ir nepasipiktinti juo. 

Jn 3, 16-21

¹⁶ – Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

¹⁷ Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. ¹⁸ Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.

¹⁹ Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. ²⁰ Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. ²¹ O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve.

Jėzus yra pasaulio šviesa, Jis atėjo išgelbėti žmonių, bet ne pasmerkti. Visas darbas jau atliktas, Jėzus kentėjo ir mirė už mūsų nuodėmes, todėl nieko nebetrūksta mūsų išgelbėjimui. Vienintelis dalykas, kurio reikia, yra mūsų tikėjimas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.  Tik tikėdami galime priimti tą Dievo mums parodytą meilę, tik priėmę Jo Meilę, galime į ją atsiliepti savo meile, o iš jos kyla ir mūsų darbai. Jei tikime, suvokiame ir priimame Dievo meilę mums, taip pat pamilstame Dievą ir atsiliepiame į Jo meilę, eidami pas Jį, gyvendami Jame. Kaip pasekmė šios meilės yra mūsų darbai, kuriuos darome tiesoje ir šviesoje. Taigi pradžia jau padaryta - Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų. Kitas žingsnis priklauso nuo mūsų - kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo meilę mums.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau atsiliepti į Jo meilę ir tikėti.

Jn 3, 7-15

(Jėzus kalbėjo:) ⁷ „Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės. ⁸ Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“.

⁹ Nikodemas atsiliepė: „Kaip tai gali būti?“ ¹⁰ Jėzus jam atsakė: „Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti? ¹¹ Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo. ¹² Jei netikite man kalbant apie žemės dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius? ¹³ Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus. ¹⁴ Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, ¹⁵ kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“.

Kaip Jėzus atgimė iš mirties, taip ir mums reikia atgimti iš Dvasios. Šventoji Dvasia yra ta, kurios dėka galime suvokti ir priimti Jėzaus nukryžiavimo ir prisikėlimo slėpinį. Tik perkeisti Šventosios Dvasios galime patikėti tuo, ką sako Jėzus. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas neatskiriami nuo Šventosios Dvasios veikimo. Kad kiekvienas, kuris Jį (Jėzų) tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Patys mes negalime atgimti iš aukštybės, negalime perkeisti savo žemiškojo mąstymo, tai mumyse gali atlikti tik Šventoji Dvasia.

Šiandien dėkosiu Dievui, kad nepalieka mūsų vienų mūsų negalėjime atgimti iš aukštybės.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad būčiau atviras Šventosios Dvasios veikimui.

Lk 1, 26-38 („Apreiškimas Marijai“)

²⁶ Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, ²⁷ pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. ²⁸ Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ ²⁹ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. ³⁰ O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!

³¹ Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų,

kurį pavadinsi Jėzumi.

³² Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus.

Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą;

³³ jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius,

ir jo viešpatavimui nebus galo“.

³⁴ Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ ³⁵ Angelas jai atsakė:

„Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs,

ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu;

todėl ir tavo kūdikis bus šventas

ir vadinamas Dievo Sūnumi.

³⁶ Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, ³⁷ nes Dievui nėra negalimų dalykų“.³⁸ Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė.

Šiandien švenčiame Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventę, kuri paprastai švenčiama kovo 25 d. kadangi šiais metais ji buvo Didžiąją savaitę šventė persikėlė į balandžio 4 d. Po Velykų savaitės, po Dievo Gailestingumo iškilmės, kuomet džiugiai minėjome nuostabius ir didžius Dievo darbus, Jo begalinę meilę mums, turime progą prisiminti kaip prasidėjo mūsų Išgelbėtojo Jėzaus atėjimas į šį pasaulį. Kad Dievas taptų žmogumi reikėjo paprastos, nuolankios ir kuklios mergaitės sutikimo. Kad žmonės būtų išgelbėti iš nuodėmės ir turėtų dalį amžinajame gyvenime Dievas turėjo tapti žmogumi ir įsikūnyti per mergelę, Jis pasirinko Mariją. Visagalis Dievas niekada nepažeidžia laisvos žmogaus valios. Laisva valia pasinaudoję pirmieji žmonės nupuolė, ta pačia laisva valia Marija sutiko priimti Dievo Sūnaus įsikūnijimą, kad žmogus būtų išgelbėtas. Ir kiekvienas iš mūsų turime laisvą valią pasirinkti – būti išgelbėtiems per Prisikėlusį Jėzų ir priimti Dievo Gailestingumą ar pasilikti nuodėmės tamsoje ir mirti.

Šiandien dėkosiu Švč. Mergelei Marijai už jos laisvą pasirinkimą tapti Dievo Gimdytoja.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad, savo laisva valia pasinaudodamas, rinkčiausi Išgelbėjimą per Jėzų Kristų.