Mt 21, 33-46 („Vynininkai žmogžudžiai“)

³³ „Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ³⁴ ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. ³⁵ Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. ³⁶ Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. ³⁷ Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: 'Jie drovėsis mano sūnaus'. ³⁸ Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: 'Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą'. ³⁹ Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. ⁴⁰ Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ ⁴¹ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“.⁴² Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose:

Akmuo, kurį statytojai atmetė,

tapo kertiniu akmeniu.

Tai Viešpaties padaryta

ir mūsų akims tai nuostabą kelia.

⁴³ Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių. ⁴⁵ Išgirdę palyginimus, vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos. ⁴⁶ Jie stengėsi jį suimti, tačiau bijojo žmonių, nes tie laikė Jėzų pranašu.

Palyginimas apie nesąžiningus vynininkus mums kalba apie Išrinktosios Dievo tautos, o tiksliau, jos kunigų ir rašto aiškintojų santykį su Dievo karalyste bei pačiu Dievu. Žydų tauta lyg nuomininkai, kuriems buvo patikėtos Dieviškojo apreiškimo paslaptys, ėmė elgtis su jomis savanaudiškai bei savintis Dievo karalystę. Atėjus metui, kuomet Dievas panoro apie ją prabilti ir kitoms tautoms, nes visi žmonės yra Dievo vaikai ir Viešpats nori išganyti visų tautų žmones, levitai, kunigai ir Rašto aiškintojai pradėjo elgtis kaip vynininkai palyginime. Daugelį Dievo siųstų pranašų jie nužudė. Ir atsisakė priimti Dievo siųstą žinią. Jie turėjo savo suvokimą apie išganymą ir Mesijo vaidmenį, jie savinosi Dievo karalystės slėpinius ir užkietino savo širdis. Dėl to jie nepažino Viešpaties atėjimo meto. Jėzus yra tas mylimasis sūnus, kurį Dievas atsiuntė ir kurį jie nužudė.

Vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos. Tačiau neatsivertė, nesuminkštino savo širdžių ir rengė sąmokslą prieš Jį. O Dievo karalystė yra skirta kitai tautai, ne etniniu pagrindu sudarytai, o tikėjimo ir krikšto pagrindu suburtai aplink Dievą ir Jo siųstąjį mesiją Jėzų. Todėl dabar Dievo tauta – Bažnyčia, plačiai pasklidusi po pasaulį, ji sudaryta iš įvairiausių tautų, rasių ir kalbų žmonių. Ši tauta neturi tėvynės čia žemėje, bet jos Tėvynė yra Dievo karalystė, šios tautos žmonių Tėvas – Dievas ir kiekvienas jos narys yra tos Karalystės paveldėtojas.

Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad išplėtė Dievo tautos ribas ir aš priklausau jai.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad būčiau vertu Dievo tautos nariu ir darbuočiausi Jo vynuogyne taip, kaip Jam patinka.

Lk 16, 19-31 („Turtuolio ir Lozoriaus palyginimas“)

¹⁹ „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. ²⁰ O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. ²¹ Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. ²² Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.

²³ Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. ²⁴ Jis sušuko: 'Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje'. ²⁵ Abraomas atsakė: 'Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. ²⁶ Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus'.

²⁷ Tas vėl tarė: 'Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus:²⁸ aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą'.²⁹ Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!' ³⁰ O anas atsakė: 'Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų'.³¹ Tačiau Abraomas tarė: 'Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų'“.

Palyginimas apie turtuolį ir elgetą Lozorių labai iškalbingas. Visų pirma čia neminimas turtuolio vardas, o tik elgetos – Lozorius. Biblijos tradicijoje tai reiškia, jog turtuolis - tai bet kuris iš mūsų, galime įrašyti savo vardą. Tokiu būdu tampame ne tik pasyvūs klausytojai, bet ir istorijos dalyviai. Ar turtuolis pateko į pragaro kančią vien dėl to, kad buvo turtingas? Žinoma ne. Pirmas dalykas, kuris rėžia akį – didžiulis skirtumas tarp turtuolio ir Lozoriaus gyvenimo. Turtuolis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O Lozorius gulėjo prie jo rūmų vartų, tai reiškia turtuolis kas kartą išvykdamas ir grįždamas jį matydavo. Elgeta troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Turtuoliui buvo nė motais prie vartų gulintis vargšas. Šunys pasirodė esą gailestingesni už turtuolį.  Jis leido dienas nerūpestingai gyvendamas ir nė kiek neužjausdamas vargšo.  Net jei jis jo neniekino, jis visiškai nekreipė į bėdžių dėmesio ir nesidalino savo turto pertekliumi. Todėl atėjus mirties valandai abu atsiėmė tai, ką savo gyvenimu užsitarnavo. Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Jau pakliuvęs į pragaro kančias turtuolis susivokia, jog gyveno ne pagal Dievo per Mozę duotus įsakymus, taip pat gyvena ir jo broliai. Taigi, iš to suprantame, jog turtuolis ne tik tuščiai leido dienas puotaudamas ir nebūdamas gailestingas kenčiančiam, bet ir buvo toli nuo Dievo.

Kitas svarbus dalykas , jog tarp pragaro ir dangaus žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas negali jos peržengti. Įdomu tai, jog ir patekęs į pragaro kančią turtuolis nori, kad Lozorius jam patarnautų, suvilgytų jo lūpas. Mūsų gyvenimo žemėje įpročiai niekur nedingsta. Jei gyvename toli nuo Dievo, nemėgstame Jo artumo, nemokame patarnauti artimui, taip bus ir po mūsų kūno mirties. Todėl ir anapus mums bus neįmanoma tai daryti ir būti su Dievu. Todėl mūsų gyvenimas čia žemėje yra pasiruošimas amžinybei, jau čia mokomės šlovinti Dievą, būti gailestingi ir mylėti artimą, nes tokia yra Dangaus karalystė. O jei gyvename nuodėmėje ir atsiskyrę nuo Dievo, tuomet tokia mūsų laukia ir amžinybė.

Turtuolis prašo Abraomą prikelti Lozorių ir nusiųsti pas jo brolius. Tačiau Abraomas atsako: Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų. Tai tiesioginė nuoroda į būsimą Jėzaus prisikėlimą, o mums jau buvusį. Tačiau net tai neatveria užkietintų širdžių. Kai žmonės nenori pamatyti tiesos, neieško Dievo, net ir prisikėlimas iš numirusių jų neįtikins. Abraomo atsakymas yra nuoroda ir mums, šių dienų žmonėms. Mes turime žymiai daugiau negu Mozės įstatymas, mes turime patį Jėzų, prisikėlusį iš numirusiųjų, tačiau ar mes trokštame pamatyti ir išgirsti tiesą? Nuo šio atsakymo priklauso ir mūsų ateitis amžinybėje, kaip jai ruošimės. Dievas pats tapo žmogumi dėl mūsų išgelbėjimo ir dabar mūsų eilė pasirinkti kaip gyvensime ir koks bus mūsų amžinasis likimas. Apaštalas Paulius apie tokį mūsų pasirinkimą laiške Romiečiams rašo šitaip: „Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti?  Deja, savo užkietėjimu bei neatgailaujančia širdimi tu pats sau kaupi rūstybę dienai, kurią apsireikš Dievo rūstybė ir jo teisingas teismas. Jis kiekvienam atmokės už jo darbus: tiems, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera, – amžinuoju gyvenimu, o išpuikėliams, kurie neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, – pykčiu ir rūstybe. Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga /.../. Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera /.../. Juk Dievas nėra šališkas” (Rom 2,4-11).

Šiandien dėkosiu Dievui už galimybę rinktis ir įtakoti savo amžinąjį gyvenimą.

Šiandien dėkosiu Jėzui už nurodytą kelią, kuriuo galiu keliauti į Dangaus karalystę.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad turėčiau jėgų kasdien rinktis Evangelijos kelią ir juo eiti.

Mt 20, 17-28

¹⁷ Prieš išvykdamas į Jeruzalę Jėzus pasiėmė skyrium dvylika mokinių ir kelyje kalbėjo jiems: ¹⁸ „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto aiškintojams. Jie pasmerks jį mirti, ¹⁹ atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels“.

²⁰ Tuomet prie Jėzaus prisiartino Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, parpuolusi prie jo kojų, norėjo kažko prašyti. ²¹ Jėzus paklausė: „Ko nori?“ Toji atsakė: „Sakyk, kad šitie abu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje“. ²² Jėzus atsakė: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“ Jie atsakė: „Galime“. ²³ Tuomet jis tarė: „Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta“. ²⁴ Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant tų brolių.

²⁵ O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: „Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. ²⁶ Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ²⁷ ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. ²⁸ Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“.

Jėzus kalba apie būsimą kančią, mirtį ir prisikėlimą. Tuo tarpu mokiniai nesupranta šios pranašystės. Zebediejaus sūnūs ir jų motina vis dar laikosi įprasto žydų tautos mąstymo apie mesiją. Jie tiki Jėzų esant mesiju, dėl to ir prašo užimti garbingiausias vietas Jo karalystėje. Jų tikėjimas dar neišsipildęs, jie dar nesupratę tiesos apie Jėzų. Jiems dar reikia laiko, nes nėra paprasta suprasti išganymo ekonomiją, Dievo planą žmogui. Žmogiškas mąstymas linkęs ieškoti sau naudos, geresnės, patogesnės vietos. Nėra lengva perkeisti šį mąstymo būdą. Tai gali padaryti tik Šventoji Dvasia. Jėzus supranta tai, Jis kantriai priima sakytume egoistišką Jokūbo ir Jono motinos prašymą. Ir paaiškina mokiniams, kas yra svarbiausia Dievo  karalystėje: kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį. Jis žino, kad mokiniai dar negeba to suprasti iki galo, tačiau ateis laikas, kai jie tai supras.

Lygiai taip yra ir šiandien, dažnas žmogus pradedantis tikėjimo kelią, jame tikisi atrasti pagalbą, sėkmę jo gyvenimo kelyje. Tikimės, kad tikėjimas Dievu, maldos yra lyg raktas susilaukti Dievo pagalbos, kad dalykai klostytųsi geriau, kad išsisprętų problemos. Iš dalies tai tiesa, su Dievu viskas stojasi į savo vietas ir gyvenimas iš tiesų keičiasi. Tačiau jis nepasidaro stebuklingai lengvesnis, problemos savaime nedingsta. Keliaujant tikėjimo keliu ima keistis mūsų mąstymas, mūsų požiūris, mūsų prioritetai. Kuomet pagal Jėzaus pavyzdį tampame tarnais savo broliams ir sesėms, nebeesame patys centre, viskas atrodo paprasčiau. Tai nėra paprasta ir prieštarauja žmogiškajai prigimčiai, kuri linkusi ieškoti sau naudos. Todėl svarbus čia yra Šventosios Dvasios vaidmuo. Šventoji Dvasia mūsų pastangas sekti Jėzų gali padaryti vaisingas. Iki pat Sekminių apaštalai buvo pasimetę, buvo išsigandę ir net po to, kai jau žinojo Jėzų prisikėlus iš numirusių. Ir tik nužengus Šventąjai Dvasiai jų požiūris ir visas gyvenimas iš esmės pasikeitė.

Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad atėjo pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.

Šiandien prašysiu, kad Šventoji Dvasia keistų mano mąstymą ir įgalintų mane tarnauti savo artimui, o ne siekti valdyti.

Mt 23, 1-12 („Veidmainystė“)

¹ Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: ² „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. ³ Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. ⁴ Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. ⁵ Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. ⁶ Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, ⁷ mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos 'rabi'.

⁸ O jūs nesivadinkite 'rabi', nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai.⁹ Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. ¹⁰ Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. ¹¹ Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. ¹² Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“.

Skaitant šią Evangelijos ištrauką norom nenorom mūsų akys krypsta į mūsų kunigus ir Bažnyčios tarnus. Deja ir tarp krikščionių tarnautojų pasitaiko tokių „Rašto aiškintojų“ ir „fariziejų“, kurie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos 'rabi'. Mūsų dienomis, pasakytume, jie mėgsta pasipinigauti, važinėtis brangiais automobiliais, turėti naujausius mobiliuosius telefonus ar kitą techniką. Yra kunigų, kurie nori būti žmonių liaupsinami, perdėm gerbiami, lygiuotis su turtingais verslininkais ar politikais. Pasitaiko ir tokių, kurie nesilaiko celibato pažado ir gyvena „susimetę“ ar net turi vaikų. Deja, žmogaus pažeista prigimtis, nuodėmingumas ir puikybė nesvetima kiekvienam žmogui, tiek kunigui, vienuoliui, tiek ir bet kuriam tikinčiajam. O tuos, kurie tarnauja Dievui, Šėtonas ir jo tarnai puola dar labiau. Ne kiekvienas geba atsispirti tokioms pagundoms. Tokie „pavyzdžiai“ mus liūdina, skaudina ir pykdo. Net atitraukia nuo Bažnyčios, nuo Dievo. Ne kartą teko girdėti žmones sakant: „aš netikiu, nes kunigai yra veidmainiai“, arba „aš neinu išpažinties, nes kunigai yra nusidėjėliai“, arba „man nereikia bažnyčios, nes ten susirinkę melagiai“ ir t.t. Tačiau kaip ir anuomet, Jėzus ir šiandien mums sako: visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro.

Per šias Evangelijos eilutes esam Jėzaus raginami nebūti teisėjais, nes atsakomybę už nuodėmes turi kiekvienas nusidėjėlis asmeniškai, o jo teismas yra Dievo reikalas. Svarbu nesielgti kaip jie elgiasi, nes čia slypi ir pagunda pateisinti savo nuodėmingą elgesį: „jeigu jau jie taip daro, tai ir man galima“. Svarbu atsiminti, jog Dievas lieja savo malones ir per nusidėjėlius ir per klystančius, kaip rašė Šv. Augustinas: Dievo malonė, gaunama bažnyčios sakramentais, nepriklauso nuo teikėjo tikėjimo ir dorovingumo. Taigi apleisdami tikėjimą ir jo praktikavimą per sakramentus, negalime pasiteisinti, jog kiti dėl to kalti. Tai mūsų ir tik mūsų pasirinkimas ir asmeninio tikėjimo bei santykio su Dievu klausimas. Jei žmogiškasis silpnumas gali paveikti mūsų tikėjimą Dievu, tai koks gi tas mūsų tikėjimas?

Viešpats nori lieti savo malonę kiekvienam, todėl Jis tai daro nuolat, taip pat ir per savo Bažnyčią, kuri yra šventa, bet sudaryta iš nusidėjėlių, kuriems reikia Dievo gailestingumo.

Šiandien dėkosiu Dievui, kad Jis, nepaisydamas žmonių silpnybių, lieja savo malones.

Šiandien prašysiu Dievo malonės neteisti kitų ir atsispirti pagundoms.

Mt 16, 13-19 („Jėzaus dievystės išpažinimas“)

¹³ Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ ¹⁴ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. ¹⁵ Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“¹⁶ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ ¹⁷ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. ¹⁸ Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.¹⁹ Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.

O kuo jūs mane laikote? Atsakymas į šį klausimą yra iš esmės keičiantis gyvenimą. Kai pažįstame tiesą apie Jėzų, nebegalime likti tokiais, kokie buvome anksčiau. Susitikimas su Jėzumi ir Jo pažinimas Simono, eilinio žvejo iš Galilėjos, gyvenimą pakeitė neatpažįstamai, jis tapo Petru – Uola, ant kurios Jėzus pastatė savo Bažnyčią, kuriam drauge su kitais apaštalais davė Dangaus karalystės raktus ir patikėjo vesti žmones į išganymą. Dievas pasirinko Bažnyčią – tikinčiųjų bendruomenę, kaip būdą kartu keliauti Dangaus karalystės link. Jis paskyrė apaštalus atsakingaisiais ir įgaliojo juos atleisti nuodėmes, mokyti, vadovauti ir švęsti išganymo paslaptis, t.y. sakramentus. Petrą jis paskyrė būti pirmuoju iš apaštalų. Petro tikėjimo išpažinimas: „tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ tapo pagrindu šiai didžiulei atsakomybei. Be Jėzaus ir Šventosios Dvasios pagalbos Petras niekada nebūtų įgyvendines šios misijos, nes dar Jėzui esant gyvam Petras tris kartus Jo išsigynė pavojaus akivaizdoje. Jis buvo nuodėmingas žmogus, kaip ir kiekvienas, su savo trūkumais ir silpnybėmis. Tačiau jo tikėjime Jėzumi – Gyvojo Dievo Sūnumi – slypėjo jo stiprybė, dėl šio tikėjimo Jėzus galėjo Petrui patikėti atsakingą ir sunkią tarnystę vadovauti Bažnyčiai.

Šiandien Jėzus užduoda kiekvienam iš mūsų tą patį klausimą: O kuo jūs mane laikote? Koks bus mano atsakymas? Nuo to priklauso ir mano asmeninis išganymas ir mano atsakomybė tikinčiųjų bendruomenėje – Bažnyčioje. Nes kiekvienas, kuris tiki Jėzų esant Mesiją, per Krikštą tampa Bažnyčios nariu ir kiekvienas Bažnyčios narys yra atsakingas už Bažnyčią. Ne visų atsakomybės vienodos, bet kiekvienas yra svarbus savo vietoje. Kaip rašė šventasis apaštalas Paulius: „Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. /.../  Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai“ (1 Kor 12,12.27).

Šiandien dėkosiu Jėzui už Bažnyčią ir už jos atsakinguosius: vyskupus, kunigus, diakonus ir visus brolius ir seseris.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad tinkamai vykdyčiau savo atsakomybę Bažnyčioje.

Lk 9, 28-36 („Atsimainymas“)

²⁸ Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. ²⁹ Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. ³⁰ Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. ³¹ Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje.

³² Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. ³³ Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. ³⁴ Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. ³⁵ O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ ³⁶ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą.

Jėzus yra Dievo Sūnus. Ant Taboro kalno įvyksta nuostabus ir neapsakomas įvykis. Jėzus apsireiškia savo šlovėje, kuri jam priklauso. Mokiniai išvysta tai, ką žadėjo Jėzus prieš kelias dienas:  „Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai ateis su savąja bei Tėvo ir šventųjų angelų šlove. Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčiųjų neragaus mirties, kol neišvys Dievo karalystės“ (Lk 9, 26-27). Petras, Jonas ir Jokūbas pamato Jėzų jo dieviškoje garbėje, o kartu su juo ir šventuosius pranašus. Juos užlieja neapsakomas džiaugsmas, jie trokšta ten pasilikti, o Tėvo balsas iš debesies paliudija Jėzaus išskirtinumą.

Šis stebuklas yra vienas iš kertinių Jėzaus dievystės apreikškimo įvykių kartu su Jėzaus krikštu Jordane. Anuomet taip pat Tėvo balsas paliudijo, jog Jėzus yra Jo mylimasis Sūnus. Ir galiausiai prisikėlimu iš numirusių Velykų rytą. Šie reiškiniai yra labai sunkiai suvokiami žmogaus protui ir jais sunku patikėti, nes jų metu Jėzaus asmenyje susijungia dvi realybės – materialioji, kurioje mes egzistuojame ir dvasinė, kuri yra paslėpta nuo mūsų akių, kuri yra dieviška būtis. Ir jeigu kitus stebuklus, tokius kaip ligonių išgydymą, demonų išvarymą, vandens pavertimą vynu, net ėjimą vandeniu mums priimti lengviau, nes jie yra labiau „žemiški“, „materialūs“, juos taip pat Dievas gali padaryti ir per kitus žmones: pranašus, vėliau – apaštalus ir kitus šventuosius net iki mūsų dienų. O atsimainymas yra galimas tik Dievo Sūnui, tai peržengiantis mūsų tikrovę įvykis, kuris neįmanomas niekam kitam tik Jėzui. Todėl mums ir sunku tai suprasti, nes šiame įvykyje dvasinė tikrovė, Dievo karalystė susiliečia su mūsų įprasta tikrove ir mes, kaip ir apaštalai, sutrinkame ir pasimetame, nusigąstame ir liekame tylėti. Iš to suprantame: Jėzus yra Dievo Sūnus. Be Jėzaus nė vienas žmogus negali „atsimainyti“, supanašėti su savo Kūrėju, be Jėzaus nė vienas žmogus negali prisikelti iš numirusių, ir be Jėzaus nė vienas žmogus negali įeiti į Dangaus karalystę.

Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad Jo asmenyje materialus pasaulis susivienija su Dieviška tikrove.

Šiandien prašysiu Dievo malonės tikėti tuo, kas peržiangia mano ribotą suvokimą, kad Jėzus iš tiesų yra Dievo Sūnus. 

Mt 5, 43-48 („Priešų meilė”)

[Jėzus kalbėjo:] ⁴³ „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. ⁴⁴ O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, ⁴⁵ kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. ⁴⁶ Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! ⁴⁷ Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! ⁴⁸ Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“.

Kaip aukštai Jėzus iškelia krikščioniškojo gyvenimo kartelę! Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus. Kaip nelengva yra mylėti priešus ir melstis už savo persekiotojus. Juk iš tiesų kartais nesugebame mylėti net savo artimųjų. O čia Jėzus sako mylėti priešus. Ar tai apskritai įmanoma? Žmogiškomis jėgomis – ne. Tačiau Dievui tai įmanoma. Jėzus parodė tai savo pavyzdžiu.  Merdėdamas ant kryžiaus jis meldėsi už savo žudikus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23,43). Šiame sakinyje galime atrasti ir maldą už persekiotojus ir meilę priešams. Jėzaus meilė leidžia pamatyti tikrąsias budelių elgesio priežastis: jie nežino ką darą. Tai nėra jų pateisinimas, tačiau supratimas, apgailestavimas dėl jų beviltiškos padėties. Jėzaus liepime mylėti savo priešus ir melstis už juos slypi paradoksas. Kai pradedame melstis, Dievas įgalina mus žvelgti gilesniu žvilgsniu, peržengiančiu išorę ir pamatyti prieše ne tai, ką jis daro blogo mums, bet patį jo asmenį, pamatome jame kenčiantį Dievo vaiką, kuriam reikia Dievo ir mūsų gailestingumo bei meilės. Priešų meilė atskiria žmogų nuo jo veiksmų, nuodėmių. Reikia mylėti priešus, tačiau nekęsti blogio, nuodėmės. Dažnai klaidingai suprastas Jėzaus priesakas mylėti savo priešus paverčia kriščionis bestuburiais, kuriais galima pasinaudoti ir išnaudoti. Tačiau tai nėra teisingas suvokimas. Vienas iš septynių gailestingumo darbų sielai yra: piktą darantį sudrausti. Todėl jei turime galimybę, visų pirma turime sustabdyti blogą, nuodėmingą elgesį, kaip tai padarė Jėzus išvaikydamas prekiautojus iš šventyklos. Tačiau, tai neturi būti nukreipta prieš žmones, o prieš veiksmus, turime būti atsargūs, kad neperžengtume ribų, kurios yra labai trapios. Todėl Jėzus ir liepia - melskitės už savo persekiotojus, nes tik Dievas gali parodyti mums teisingą kelią ir tik Jis įgalina mus mylėti. Kaip ir minėjome anksčiau – mylėti savo priešus žmogiškomis jėgomis neįmanoma. Todėl svarbiausia čia Dievo pagalba, kurios prašome maldoje, kad taptume panašūs į Jį, kad vis labiau būtume tokie tobuli, kaip mūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.  

Šiandien dėkosiu Jėzui už parodytą meilės priešams pavyzdį.

Šiandien prašysiu Dievo malonės pamatyti savo priešų tikrąją padėti ir pamilti juos. 

Mt 5, 20-26 („Pyktis ir susitaikinimas“)

²⁰ Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“.

²¹ „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. ²² O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį. ²³ Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, ²⁴ palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.

²⁵ Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. ²⁶ Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“.

       

Nelengvą uždavinį šiandien mums iškelia Jėzus. Jis sako, jog žudyti gali mūsų pyktis ir žodžiai. Jis iškelia Dievo įsakymą į naują – dvasinį lygmenį. Jėzus nekalba apie pyktį kaip mūsų natūralią emociją, kuri kyla, kai matome neteisybę, kai gręsia pavojus mūsų gyvybei, sveikatai, artimiesiems ar mūsų gerovei. Jėzus taip pat pyko, kuomet matė fariziejų ir rašto aiškintojų veidmainystę, kuomet buvo niekinama ir paversta turgumi Dievo šventovė. Pyktis kaip vienas iš mūsų jausmų yra mums Dievo duotas, kad apsisaugotume ir apsaugotume kitus. Tačiau šiandien Jėzus kalba ne apie jausmą ar emociją, bet apie mūsų ilgalaikį nusistatymą kitų atžvilgiu. Kuomet pyktis tampa mūsų širdies nuostata, kuomet pykstame ir nešiojamės neapykantą artimui savo širdyje, kuomet pyktis tampa mūsų puikybės išraiška, kai laikome savo brolį ar sesę žemesniu už save pusgalviu ar bepročiu. Tokioje būsenoje gailestingumas negali prasiveržti pro mūsų širdies kietumą. Esame sutikę žmonių, o kartais ir patys tokie būname, kurie eina į bažnyčią, dalyvauja pamaldose, karštai meldžiasi ir čia pat aprėkia ar apstumdo brolį ar sesę, kuris užmynė ant kojos ar netyčia stumtelėjo. Įsisenėjusį ir įsitvirtinusį pyktį nėra lengva pašalinti iš širdies. Dažniausiai tai būna seniai mums padarytos skriaudos pasekmė, kurią protas jau gali būti pamiršęs, bet širdis prisimena. O jeigu tokių skriaudų prisikaupusi ne viena, nešame sunkią neatleidimo naštą ir pasistatome gynybinę pykčio sieną aplink savo širdį, į kurią neįsileidžiame ir Dievo. Tuomet visos mūsų maldos tampa tik apeiginiais ritualais, neduodančiais tikrų vaisių. Išoriškai žmogus atrodo pamaldus, tačiau jo vidus toli nuo Dievo ir artimo.

Čia pat Jėzus pasiūlo kaip iš to išsilaisvinti, tai nėra lengvas ir greitas būdas, nors gali taip pasirodyti. Tačiau tik jis vienas yra veiksmingas: eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną. Susitaikymas išlaisvina iš pykčio kalėjimo, pirma turime atleisti tiem, kas mus „nužudė“ ir padarė piktais, o taip pat turime eiti ir susitaikinti su tais, kuriuos mes savo neapykanta „žudome“. Patys dažnai to padaryti negalime, reikia prašyti Dievo pagalbos, nes yra dalykų giliai mūsų širdyje, į kuriuos net mes patys vieni negalime užeiti, tačiau Dievui nėra negalimų dalykų. Tereikia mūsų noro, nes Dievas niekada nedaro nieko prieš mūsų valią. Dažniausiai pats atleidimas ir atsiprašymas yra tik pati pradžia ilgo susitaikinimo kelio, tačiau verta su Viešpačiu leistis į šį nuotykį. O atlygis už tai – išlaisvinimas iš pasistatyto pykčio kalėjimo.

Šiandien dėkosiu Dievui, kad leidžiasi su manimi į susitaikinimo kelionę.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad pajėgčiau „nežudyti“ savo brolių ir sesių piktais žodžiais ir veiksmais.

Mt 7,7-12 („Kas prašo, tas gauna“)

⁷ „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. ⁸ Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. ⁹ Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! ¹⁰ Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę?¹¹ Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo“.

¹² „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai yra Įstatymas ir Pranašai“.

            Žodžiai, kuriuos mums kalba Viešpats, iš tiesų labai viltingi. Nesame palikti vieni be pagalbos. Dievas trokšta mums gero, trokšta mums laimės ir nori dalintis tuo, ką turi. Todėl mes, Jo vaikai, esame apdovanoti ypatinga malone gauti iš Dievo tai, ko trokštame. Kai su tikėjimu ir viltimi prašome, ieškome ir beldžiamės į Dievo širdį, gauname tai, ko ieškome. Kartais tai įvyksta tuoj pat, kartais tai gali užtrukti, tačiau Viešpats pasiruošęs duoti mums gerų dalykų. Nevisada tai pastebime, nevisada suprantame, jog mūsų maldos išklausytos, tačiau tereikia stabtelėti ir pažvelgti atgal, persvarstyti savo kelią su Dievu ir pamatysime, jog Jis visada suteikdavo tai, ko mums labiausiai reikia.

            Reikėtų pažymėti, jog esmė čia ne mūsų įgeidžiai, ar trumpalaikiai, sakytume beverčiai norai. Juk Dievas nėra fėja ar auksinė žuvelė, kuri pildo mūsų visus norus. Dievas visų pirma yra mūsų Tėvas ir Jis, kaip ir mes savo vaikams, duoda mums tai, kas yra naudinga ir saugo mus nuo to, kas gali pakenkti. O svarbiausia mūsų gyvenime yra mūsų santykis su Dievu, mūsų išgnymas. Todėl svarbu atskirti grūdus nuo pelų ir būti atsargiems vertinant, ar Dievas išklauso mūsų maldas ar ne. Lygiai kaip ir būti atsargiems su prašymais, juk Viešpats tikrai juos išpildo.

            Šios dienos Evangelijos ištrauka užbaigiama vadinamąja „aukso taisykle“: visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite. Kartais Dieviškoji išmintis yra stebėtinai paprastà, tačiau nėra visiškai pàprasta ja vadovautis. Viešpats kviečia mylėti kiekvieną žmogų kaip save patį ir elgtis su kiekvienu lyg su savimi pačiu.

            

             Šiandien dėkosiu Dievui, kad išklauso mano prašymų ir visada man padeda.

             Šiandien prašysiu Dievo stiprybės mylėti žmones ir daryti jiems tai, ko noriu, kad ir jie man darytų. 

Lk 11, 29-32 („Jonos ženklas“)

²⁹ Žmonėms gausiai susirinkus, Jėzus pradėjo kalbėti: „Ši karta yra pikta karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas.³⁰ Kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šiai kartai.³¹ Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks. Nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas. ³² Ninevės gyventojai teismo dieną kelsis su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona“.

Ši karta yra pikta karta, sako Jėzus apie savo laikų žmones. Taip Jis pasakytų ir dabar. Žmonės visais laikais linkę nepasitikėti Dievu, bet pasikliauti savo jėgomis, savo „galiomis“. Žmogaus sužeista prigimtis verčia jį slėptis nuo Dievo ir visais įmanomais būdais slėpti savo nuodėmę, savo puikybę, savo „nuogumą“, kaip tai darė nupuolęs Adomas, prisidengdamas figos lapu ir slėpdamasis nuo Dievo, nes buvo nuogas (plg. Pr 3,8-12). Tačiau žmogaus prigimtis tuo pačiu metu yra linkusi ieškoti to, kas gera, ieškoti meilės ir Dievo. Žmogus turi taip pat ir gebėjimą atgailauti dėl savo nuodėmės. Taip atsitiko su Ninevės gyventojais, kurie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslus. Noras pažinti ir išgirsti tiesą Pietų šalies karalienę atvedė į Saliamono rūmus. O štai čia daugiau negu Jona. Jėzus yra tas, kuris iš tiesų gali atleisti nuodėmes, Jėzus yra tas, kuris iš tiesų yra Dievo išminties nešėjas, Jėzus yra tas, kuris iš tiesų pats yra Meilė. Todėl vargšai tie bet kurios kartos žmonės, kurie nenori Jo atpažinti, kurių širdys yra kietos pažinti tiesą ir kurie pasiteisina reikalaudami „ženklo“. Mūsų kartai taip pat nebus duota kito ženklo tik Jėzaus, tris dienas išbuvusio kapo rūsyje ir prisikėlusio, ženklas. Ir šis ženklas nėra paslėptas, bet kiekvienam prieinamas. Tereikia suminkštinti savo širdis, kad suprastume jį. Gavėnios metas - tai proga atpažinti savo nuodėmę, savo „nuogumą“, atsiversti ir išeiti iš slėptuvės susitikti su Dievu, kuris klausia: „Kur tu esi?“(Pr 3,9).

Šiandien dėkosiu Dievui, kad Jis eina manęs ieškoti, kai esu pasimetęs ir „nuogas“.

Šiandien prašysiu Dievo malonės atsiverti ir priimti Jėzų, kaip ženklą. 

Mt 6,7-15 ("Tėve mūsų")

⁷ Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. ⁸ Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. ⁹ Todėl melskitės taip:

'Tėve mūsų, kuris esi danguje,

teesie šventas tavo vardas,

¹⁰ teateinie tavo karalystė,

teesie tavo valia

kaip danguje, taip ir žemėje.

¹¹ Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien

¹² ir atleisk mums mūsų kaltes,

kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

¹³ Ir neleisk mūsų gundyti,

bet gelbėk mus nuo pikto'.

¹⁴ Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. ¹⁵ O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“.

Šiandien skaitome Viešpaties išmokytos maldos, dar vadinamos tiesiog „Tėve mūsų“ maldos žodžius. Tai tobula malda, palikta mums paties Viešpaties. Joje telpa ir Dievo šlovinimas, ir svarbiausi mūsų gyvenimo dalykai, tiek materialūs, tiek dvasiniai. Tačiau šiаndien noriu stabtelėti ties dviem sąlygom, kurios palydi šią maldą. Pirma, tai nebūti kaip pagonys. Jėzus sako: melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys. Žinoma, Jėzus čia kalba apie anų laikų pagonių papročius ir supratimą. Pagonys tikėjo, jog jų dievai išklauso maldas tuomet, kai besimeldžiantys juos įvairiai malonina ir pataikauja jiems savo žodžių gausumu ir saldumu. Svarbiausias momentas čia yra ne pats įkyrus žodžių gausumas (žinoma, jis taip pat nebūtinas), tačiau veidmainiška ir nenuoširdi laikysena Dievo akivaizdoje.

Antra Jėzaus paminėta sąlyga yra atleidimas. Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. Maldos žodžiuose Jėzus taip pat įpina šią sąlygą, todėl kaskartą besimelsdami „Tėve mūsų“ mes įsipareigojame atleisti: „ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Kartais šią sąlygą labai sunku įgyvendinti. Dažnai mes nenorime ir net negalime atleisti. O kai girdime, jog žmonės atleidžia savo skriaudikams, kurie iš tiesų labai žiauriai su jais arba jų artimaisiais pasielgė, pagalvojame: „na ir kvailas, aš neatleisčiau“. O vis dėl to kartojame tai savo maldoje kasdien: „ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Ir ši mūsų padėtis nėra be išeities, nes Jėzus tam ir atėjo į pasaulį, kad mus išgelbėtų. Neveltui mes kartojame šiuos žodžius, tai nėra deklaracija, o malda, kurioje išsakome tai, kas yra svarbiausia gyvenime, kur mums reikalinga Dievo pagalba. Ypač sunkiuose ir skausminguose dalykuose, kurių negalime padaryti patys, pavedame juos Tėvui, pasitikėdami, jog Jis mums atleis mūsų nusižengimus ir padės mums atleisti savo kaltininkams. Dievas pirmas skuba mums į pagalbą, pirmas mums atleidžia, nes Jis pirmas mus pamilo, kaip rašo apaštalas Jonas savo laiške (plg. 1 Jn 4,19). Todėl ir sąlyga, su kuria tariame „Tėve mūsų“ maldos žodžius, yra ne gąsdinanti, o teikianti viltį. Kuomet kreipiamės į Dievą, kurio, kaip sako popiežius Pranciškus, esminė savybė yra gailestingumas, su troškimu atleisti savo kaltininkams ir taip priartėjame prie atleidimo. Vėl gi, čia svarbiausias yra mūsų širdies nusiteikimas: Viešpatie, nors man ir sunku, aš pats negaliu, bet trokštu atleisti savo kaltininkams, kaip ir Tu man atleidi. Amen.   

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo gailestingumą ir atleidimą.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau atleisti savo kaltininkams, taip kaip Dievas man atleidžia.

Mt 25, 31-46 ("ką padarėt vienam iš mažiausiųjų")

³¹ „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. ³² Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. ³³ Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.

³⁴ Ir tars karalius stovintiems dešinėje: 'Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!

³⁵ Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote,

buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte,

buvau keleivis, ir mane priglaudėte,

³⁶ buvau nuogas – mane aprengėte,

ligonis – mane aplankėte,

kalinys – atėjote pas mane'.

³⁷ Tuomet teisieji klaus: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? ³⁸ Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? ³⁹ Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?' ⁴⁰ Ir atsakys jiems karalius: 'Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte'.

⁴¹ Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: 'Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!

⁴² Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote,

buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte,

⁴³ buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte,

nuogas – neaprengėte,

ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte'.

⁴⁴ Tuomet jie atsakys: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?' ⁴⁵ Tuomet jis pasakys jiems: 'Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte'. ⁴⁶ Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“.

Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte. Šie Jėzaus žodžiai yra tarsi raktas mums, išgyvenantiems Gavėnios metą ir švenčiantiems Dievo Gailestingumo metus. Tai mūsų krikščioniško gyvenimo programa. Kai kyla klausimas, kaip turi gyventi krikščionis pasaulyje, atsakymas ateina iš šios Evangelijos ištraukos - tai gailestingosios meilės, caritas darbai: alkstantį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, keleivį priglausti, nuogą aprengti, ligonį ir kalinį aplankyti.

Iš vienos pusės, tai visiškai nesudėtingi uždaviniai, juk nieko tame sunkaus nėra. Jėzus teprašo mūsų parodyti užuojautą kenčiančiam ar stokojančiam. Tačiau iškyla natūralus klausimas: kas yra tie mažiausieji Jo arba/ir mūsų broliai? Ar tai vargšai, prašantys išmaldos tarpuvartėse? Ar tai apleisti vaikai? Ar tai pabėgeliai, ieškantis prieglobsčio? Dažnai susvyruojame ir abejojame, ieškodami atsakymo. Mes linkę pasvarstyti, ar jie iš tiesų reikalingi mūsų pagalbos, o gal ta pagalba dar labiau pakenks, o gal jie tik apsimeta tokiais vardan tos pagalbos? Būna ir taip. Tačiau, Jėzus nesako ištirkite, viską pasverkite ir tada duokite jiems ko prašo. Ne, Jis sako, jog svarbu tai, ką padarėte vienam iš šitų. Mūsų reikalas ne nustatyti ar žmogus vertas mūsų užuojautos ir pagalbos, mūsų reikalas – jam padėti.

Pasitaiko, jog atrodo lyg neturime galimybės sutikti tokių žmonių, kurie yra vargšai ar benamiai. Esame savo aplinkoje ir nesusiduriame su jais. Arba patys manome, jog mums reikia pagalbos. Kartą teko kalbėtis su vienu tikrai nusmurgusiu benamiu, kuris buvo piktas, alkanas ir jautėsi labiausiai nuskriaustas iš visų. Tačiau stengdamasis jam padėti pasijusti geriau, patariau jam susirasti nors truputį už jį labiau kenčiantį žmogų, jo paties, benamių, vargšų aplinkoje. Ir su juo pasidalinti bent mažu kąsneliu duonos ar paguodos žodžiu, o gal tiesiog pabūti šalia. Lygiai taip pat ir kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo socialinės padėties, savijautos ar išgyvenamos kančios, kiekvienas, kuris nors truputį už mus labiau kenčia, jau yra mums tas mažiausiasis brolis. Ir nebūtina visiems eiti tarnauti į benamių prieglaudas ar važiuoti į vaikų namus, nes kiekvienas savo aplinkoje galime rasti šiandien labiau už mus kenčiantį artimą, brolį ar sesę. Išklausyti ir padėti pagal savo galimybes tam, kuris mūsų prašo - štai atsakymas į klausimą: o kas yra tas mažiausiasis brolis?

Šiandien dėkosiu Jėzui, jog siunčia man pagalbą, kai esu vienas iš mažiausiųjų brolių.

Šiandien prašysiu Dievo pagalbos, jog pastebėčiau pagalbos stokojantį artimą.