2017 m. rugsėjo 29 d., penktadienis

Mk 12, 1-12

1 Ir pradėjo Jėzus kalbėti jiems palyginimais: „Vienas žmogus įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą ir pastatė bokštą. Paskui išnuomojo jį vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. 2 Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš vynininkų savosios vaisių dalies. 3 Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis. 4 Tuomet jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie jį sužeidė į galvą ir iškoneveikė. 5 Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė. 6 Dar vieną turėjo – mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: 'Jie drovėsis mano sūnaus'. 7 Bet vynininkai ėmė tartis: 'Tai įpėdinis. Eime, užmuškime jį, ir mums atiteks jo palikimas'. 8 Ir nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno. 9 Ką darys vynuogyno savininkas? Jis ateis, išžudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems. 10 Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose:
'Akmuo, kurį statytojai atmetė,
tapo kertiniu akmeniu.
11 Tai Viešpaties padaryta
ir mūsų akims tai nuostabą kelia'“.
12 Anie suko galvą, kaip jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad, palikę jį, pasitraukė.


Vakar skaitėme Jėzaus pokalbį su aukštaisiais kunigais, Rašto aiškintojais ir seniūnais, kurie Jį veidmainiškai klausinėjo. Dabar Jėzus pasako jiems palyginimą. Ir jie supranta, jog tas palyginimas skirtas jiems, o tiksliau yra apie juos. Juk vynuogyno šeimininkas yra Dievas, o vynuogynas, tai Jo žmonės. Vyninkai tai tie patys aukštieji kunigai, Rašto aiškintojai ir seniūnai. Tarnai, kuriuos šeimininkas siunčia atsiimti savosios dalies yra pranašai, kuriuos paprastai nužudydavo, vienas iš tų pranašų buvo Viešpaties pirmtakas Jonas Krikštytojas. Ir galiausiai šeimininkas siunčia savo sūnų, tai yra Jėzų. Ir čia Viešpats pranašauja, jog ir Jį nužudys.

Kaip dažnai žmogiškas godumas, valdžios troškimas ir puikybė užima Dievo vietą gyvenime? Juk kiekvienas, kuris yra valdžioje ir turi kažkokią atsakomybę už jam patikėtus žmones, turės laikui atėjus atsiskaityti su visko šeimininku – Dievu. Kalbame ne tik apie bažnyčių vadovus ar tarnautojus, bet apie visus vadovus, ar tai būtų šalių vadovai (karaliai, prezidentai, ministrai, parlamentarai) ar mažų bendruomenių, įstaigų ar tiesiog grupelių atsakingieji, ar šeimų tėvai. Visi pagal savo lygmenį yra atsakingi už tuos kurie jiems pavesti.

Gerai įsižiūrėjus turbūt visi turime mažesnių ar didesnių atsakomybių prieš kitus žmones ir žinoma prieš Dievą. Ir nuo mūsų pasirinkimo priklauso ar išnaudojame šias atsakomybes tik savo naudai, ar iš širdies rūpinamės kitais. Šią dalį ir turėsime atiduoti tikrąjam šeimininkui, kuomet ateis derliaus nuėmimo metas. Ir vargas mums, jeigu svarstykles nusvers egoizmas ir godumas, o ne artimo meilė.

Šiandien dėkosiu Dievui už galimybę prisidėti prie Jo vynuogyno darbininkų.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad mano darbas būtų vaisingas ir neštų vaisių laikui atėjus.  

2017 m. rugsėjo 28 d., ketvirtadienis

Mk 11, 27-33

27 Jie vėl sugrįžta į Jeruzalę. Jėzui vaikščiojant po šventyklą, prie jo prieina aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų ir klausia: 28 „Kokia galia tai darai? Kas tau davė galią tai daryti?“ 29 Jėzus jiems atsakė: „Ir aš noriu paklausti jus vieno dalyko, o jūs atsakykite man, tada ir aš jums pasakysiu, kokia galia tai darau. 30 Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių? Atsakykite man!“ 31 Tie pradėjo tartis: „Jei pasakysime – iš dangaus, tai jis mus klaus: 'Kodėl tada juo netikėjote?' 32 Pasakytume – iš žmonių...“ Bet jie bijojo žmonių, nes visi buvo įsitikinę, kad Jonas tikrai buvo pranašas. 33 Todėl jie atsakė Jėzui: „Mes nežinome“. Tada Jėzus tarė: „Tai nė aš nesakysiu, kokia galia tai darau“.





Tikinčiajam dažnai tenka pakliūti į situaciją, kuomet kažkas jo klausia apie tikėjimą. Kartais tai būna nuoširdus klausimas iš kurio išsivysto toks pats nuoširdus pokalbis ir pasidalijimas tikėjimu. Tačiau dažnai pasitaiko, kuomet žmonės klausia vien tam, kad „prigautų“ arba pasiginčytų. Ir nors klausimas gali pasirodyti nuoširdus, jis būna suktas, o jo potekstė visai ne susidomėjimas. (Ypač karšti ginčai gali užsiplieksti kalbant Bažnyčios mokymo temomis, moralės ar nuodėmės klausimais.) Taip buvo ir šiame Jėzaus pokalbyje su Aukštaisiais kunigais,  Rašto aiškintojais bei seniūnais. Jie neatėjo vedini noro pažinti Jėzų ir sužinoti apie Jo veiklą. Jie iš anksto buvo nusistatę prieš Jį ir kokį atsakymą be pasakytų Jėzus, jie jo nepriimtų ir turėtų dar klausimų ir taip be galo. Nes jie įsitikinę, kad yra tiesos turėtojai ir atsakymas gali būti tik toks kokį pasakys jie. Jėzus neatstumia jų iš karto, bet dar kartą įsitikina jų motyvais. Jis paklausia apie Joną krikštytoją, kuris pirmasis ir nurodė žmonėms Jėzų. Ir čia pamatome veidmainišką klausiančiųjų poziciją, kuomet tiesa yra nesvarbi, bet svarbu išlaikyti savo padėtį ir išsaugoti savo vardą. Aukštieji kunigai,  Rašto aiškintojai ir seniūnai imasi politikos ir išsisukinėja nuo tiesaus atsakymo. Ir čia Jėzus pasielgia taip kaip turime elgtis ir mes susidurdami su veidmainiais, piktybiškai nusiteikusiais ir bet kokia kaina siekiančiais nuneigti mūsų įsitikinimus, o ne išsiaiškinti tiesą klausinėtojais. Jėzus tiesiog nutraukia pokalbį. Veltis į tuščias ir beprasmes diskusijas yra ne tik nereikalinga, bet ir pavojinga. Toks pats principas galioja ir patiriant pagundas. Vos tik suprantame jog esame gundomi nusidėti, tuoj pat turime nutraukti pokalbį su gundytoju, nesvarbu ar tai išorinis ar vidinis, mūsų pačių mintyse vykstantis dialogas.

 

Šiandien dėkosiu Jėzui už parodytą išmintingo elgesio pavyzdį. 
                     Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad gebėčiau laiku sustoti ir neįsivelti į beprasmius ginčus.

2017 m. rugsėjo 25 d., pirmadienis

Mk 10, 46-52

46 Taip jie ateina į Jerichą. O iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. 47 Išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarėnas, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ 48 Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ 49 Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. 50 Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. 51 Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ 52 Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.

Jericho neregys. Išties garsus personažas, garsus ne tik dėl to, kad garsiai šaukia, bet ir mėgiamas pamokslininkų ir Evangelijos mylėtojų. Jis yra tas, kuris nepaiso aplinkinių nuomonės. Jis nebuvo beprotis ar chamas. Tiesiog jis buvo aklas, bet girdėjo apie Jėzų, apie Jo stebuklus ir tikėjo, kad Jėzus gali jam padėti. Todėl vos tik gavęs šansą, jis nenorėjo ir negalėjo to šano prarasti. Jam buvo nesvarbu, ką apie jį galvoja kiti žmonės, jam neberūpėjo gražios manieros, juk nemandagu elgetai šaukti mokytoją, perrėkiant visus padorius žmones... Bartimiejus norėjo praregėti.

Bartimiejus yra pavyzdys kiekvienam iš mūsų, ne tik tuomet, kai mums kažko reikia iš Dievo, kad mes šauktumės Jo. Tai taip pat savrbu, tačiau daug svarbiau suprasti, kad mums Jėzaus reikia, kad Jis mus išgelbėtų. Ne iš kažkokios negalios, gyvenimiškos problemos ar bėdos, bet kad Jis mus IŠGELBĖTŲ amžinajam gyvenimui, gyvenimui su Dievu, išgelbėtų iš nuodėmės ir mirties, kad Jo kraujas mus nuplautų ir išteisintų. Štai dėl ko turime kasdien šauktis Jėzaus vardo. Ir nesvarbu, kad aplinkiniai mus tildys, kad atrodysime kvailai. Šauktis turime kasdienėje maldoje, o taip pat vienydamiesi su Kristumi komunijoje. Net jei viskas aplinkui bylos: nutilk, nesimelsk, kam tu tai darai? Turime išlikti drąsūs ir tikėti kaip Bartimiejus tikėjo, o Viešpats tikrai atsilieps.

Šiandien dėkosiu Dievui už Bartimiejaus pavyzdį.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad nepasiduočiau aplinkinių spaudimui nutilti ir nustoti tikėti, kad Jėzus gali mane išgelbėti.