Mt 8,23-27

²³ Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui jį. ²⁴ Ir štai ežere pakilo tokia smarki vėtra, kad bangos sėmė valtį. O jis miegojo. ²⁵ Mokiniai pripuolę ėmė jį žadinti, šaukdami: „Viešpatie, gelbėk, žūvame!“ ²⁶ Jis jiems tarė: „Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ Paskui atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu.²⁷ Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: „Kas jis per vienas, kad net vėjai ir marios jo klauso?“

Skaitome dar vieną Jėzaus padarytą stebuklą. Šį kartą ne mokinių tikėjimas, bet baimė tapo akstinu stebuklui įvykti. Norisi apsistoti ties Viešpaties ištartu sakiniu: „Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ Kiek daug telpa viename sakinyje! Apie baimę ir tikėjimą. Tai du susiję dalykai, nuolat konkuruojantys, besivaržantys mūsų širdyse. Įdomu tai, kad tikėti tereikia vienu dalyku – Jėzumi. Tikėti - tai reiškia ir pasitikėti. Šia tema kaip tik mąstėme pastarąsias kelias dienas. O baimių būna daug, jos lyg voratinklis mus apvynioja ir aplimpa. Štai šioje ištraukoje mokinius pagauna mirties baimė, tai bene natūraliausia ir universaliausia žmogaus baimė. Tačiau mes bijome ir kitų dalykų: ligų, artimųjų netekties, išdavystės. Bijome, jog mūsų negerbs, apie mus blogai galvos žmonės, bijome prarasti darbą, padėtį visuomenėje ir daug daug kitų dalykų, galiausiai bijome pakliūti į pragarą. Baimės yra socialinės, psichologinės, fizinės ir dvasinės. Visos baimės kyla, nes esame mažatikiai. Tikėjimas yra vaistas nuo baimių. Kai tikime ir pasitikime Dievu, aiškiai žinome, kad kas benutiktų, bus gerai, bet kokioje situacijoje pasikliovę Dievu, būsime nugalėtojais, nors iš pirmo žvilgsnio arba grynai žmogiškai žiūrint, atrodys priešingai. Jėzus subarė mokinius ne todėl, kad jie Jį pažadino. Mažatikiais juos pavadino net ne dėl to, kad jiems neužteko tikėjimo, jog valtis nepaskęs, nes joje yra Jėzus. Tikėjimu pasikliovę mokiniai darytų viską, kad išsigelbėtų, tačiau būtų pasiruošę priimti bet kokią įvykio baigtį – išsigelbėjimą arba žūtį. Tokio tikėjimo reikalauja Jėzus.

Šiandien dėkosiu Jėzui už tikėjimo pamokas.

Šiandien prašysiu Dievo malonės tikėti ir pasitikėti Juo iki galo. 

Mt 16,13-19

¹³ Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ ¹⁴ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. ¹⁵ Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“¹⁶ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ ¹⁷ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. ¹⁸ Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.¹⁹ Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.

Minint didžius apaštalus Petrą ir Paulių, skaitome labai svarią mūsų tikėjimui istoriją, Jėzaus ir mokinių, konkrečiai Petro, pokalbį. „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ mums gali kilti klausimas kas yra „Žmogaus Sūnus“, hebrajiškai tai skamba kaip Ben Adam (בן–אדם, ben-'adam) Adomo sūnus, adomas, beje, nėra vardas, o reiškia žmogus. Taigi, Jėzus žmogaus sūnumi vadina save taip pabrėždamas, jog Jis yra tikras žmogus, dar daugiau – Jis yra tas, kuris atstatys tikrąją žmogaus prigimtį, kuri nuo pradžių buvo Dievo sukurta ir prarasta per žmogaus nuopuolį, tą prigimtį, kurią turėjo Adomas – Žmogus, visų žmonių tėvas, kurią turėtume paveldėti visi.

Mokiniai atsako, jog žmonės Jėzų laiko kuo tik nori: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“, tačiau tie žmonės klysta. Tikrąjį atsakymą, kas yra Jėzus, žino Petras: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“. Šiandien niekas nepasikeitė. Pasaulio žmonės žino Jėzų, net rašo knygas apie Jį, tačiau Jo nepažįsta: vieni laiko Jį pranašu, moralės mokytoju, kiti maištininku ar religiniu personažu. Tačiau kaip Jėzaus dienomis, taip ir mūsų laikais, Jėzų pažįsta tik Jo mokiniai, dar daugiau - tik tie, kas nuo pat pradžių sekė Jėzumi ir apaštalais su Petru priešaky. Jėzus ne šiaip sau pavadina Petrą uola, ant kurios bus pastatyta Bažnyčia, kurios pragaro vartai nenugalės. Tėvo dvasia apreiškė Petrui ir apaštalams, kas iš tiesų yra Jėzus ir tik apaštalai pažįsta Jėzų ir apie Jį gali tinkamai mokyti. Pavesdamas Dangaus Karalystės raktus Petrui, Jėzus pabrėžia, jog mokydami tiesos, apaštalai atveria Dangų tiems, kas jų mokymą priima ir seka, ir atvirkščiai, Dangaus Vartai lieka užrakinti tiems, kas atmes apaštalų mokymą. Tiesa ir tikėjimo mokymas yra tie raktai Petro rankoje. O galia surišti ir atrišti yra nuodėmių atleidimas, tai, ko iki šiol nė vienas žmogus negalėjo ir negali padaryti iš savęs. Tokius įgaliojimus ir atsakomybę Jėzus perdavė apaštalams ir pirmajam iš jų – Simonui Petrui. Šie įgaliojimai rankų uždėjimo ir Šventosios Dvasios pašventinimu nuo tos dienos iki šiandien pasiekia mus per apaštalų įpėdinus – vyskupus. Ir nėra kito būdo patekti į Dangaus Karalystę kaip tik per vartus, kurių raktus turi Petras ir teisėti jo įpėdiniai. Ir niekas pats negali pasiskelbti turįs šią galią mokyti ir atleisti nuodėmes, toks yra apsišaukėlis ir melagis.

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo malones, kurios pasiekia mus per apaštalų įpėdinius.

Šiandien prašysiu Dievo malonės išlaikyti tikėjimą ir tvirtai stovėti ant Bažnyčios uolos, kad nesusvyruočiau, kai bus puolama tiesa.    

Mk 5,21-43

²¹ Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. ²² Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: ²³ „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. ²⁴ Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.

²⁵ Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. ²⁶ Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. ²⁷ Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. ²⁸ Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ ²⁹ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. ³⁰ O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ ³¹ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: 'Kas mane palietė?'“

³² Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. ³³ Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. ³⁴ O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.

³⁵ Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ ³⁶ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ ³⁷ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. ³⁸ Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones.³⁹ Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. ⁴⁰ Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. ⁴¹ Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talitá kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ ⁴² Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. ⁴³ Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.

Skaitome nuostabų pasakojimą apie stebuklus, susijusius su Jėzumi. Šiame pasakojime gausu įsidėmėtinų ir iškalbingų detalių. Tačiau esminė abu stebuklus apjungianti gija – tikėjimas. Abiem atvejais, tiek kraujoplūdžiu sergančios moters, tiek sergančios ir mirusios mergaitės, nebebuvo vilties. Moteris, kaip dažnai atsitinka ir mūsų laikais, „tradicinei“ ir „netradicinei“ medicinai išleido visas savo santaupas, praėjo visus gydytojus ir „profesorius“, bet niekas negalėjo jai padėti. O mergaitės atveju – ji jau buvo mirusi. Žmogiškai žiūrint, nebeliko jokios vilties, niekas nebepadės. Kaip dažnai taip atsitinka ir mūsų dienomis! Bet nepaisant loginių argumentų, kitų žmonių raginimo pasiduoti, kaip kad Jajiro žmonės jam sakė: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“, Jėzus drąsina: „Nenusigąsk, vien tikėk!“, nekreipk į nieką dėmesio, tikėjimas ir Dievo galybė peržengia visas kliūtis, visus loginius samprotavimus ir žemiškus dėsnius. Vien tikėk! Ir šie žmonės turėjo vilties, paskutinę vilties kruopelytę jie sudėjo į Jėzų. Jie iš paskutiniųjų dar tikėjo. Ir stebuklai įvyko, jų tikėjimas išgelbėjo juos.

Kuo man šios istorijos reikšmingos? Kokie esminiai akcentai būtų šiandien man skaitant šią ištrauką? Visų pirma tai, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Tik reikia Juo tikėti ir pasikliauti. Dar vienas svarbus momentas, kurį religingi žmonės kartais paleidžia iš akiračio, tiek serganti moteris, tiek ir sinagogos vyresnysis padarė viską, kas buvo jų jėgose, kas buvo įmanoma. Jie nesėdėjo rankų sudėję ir nelaukė, kad kažkas įvyks savaime, kad Jėzus tiesiog ateis ir pagydys. Visų pirma jie išnaudojo visas galimybes, kurias turėjo: gydytojus, vaistus ir t.t. Čia svarbu neatskirti šių dviejų veiksnių – įprastų žemiškų, žmogiškų priemonių ir Dievo pagalbos. (Išbandant visas, priemones, reikia atkreipti dėmesį, kad ne absoliučiai visos priemonės yra tinkamos, reikia saugotis šarlatanų ir visokių būrėjų, užkalbėtojų ir pan.). Ir paskutinis šiam kartui dalykas – Dievas laukia iš mūsų tikėjimo ir visiško pasitikėjimo. Tai reiškia, kad prašydami kažko, mes tikime, jog Dievas gali tai padaryti, bet pasitikime, jog kaip Jis bepadarytų, ar pagydytų mus, ar leistų numirti, bus teisinga ir geriausia mums, tad paliekame galutinį rezultatą Dievo valiai. Toks pasitikėjimas yra išganingas mums. Juk jeigu tikime amžinuoju gyvenimu, svarbiausia yra mūsų sielos išganymas, o jei kūnas mirs, vis tiek gyvensime. Todėl tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu yra daug svarbesni mūsų amžinajam gyvenimui, negu tik stebuklui šiame gyvenime įvykti (net jei tai būtų prikėlimas iš mirties).

Šiandien dėkosiu Dievui už stebuklus, kuriuos Jis daro.

Šiandien prašysiu iš Dievo tikėjimo, o ypač pasitikėjimo Juo malonės.  

Mt 8,5-17

⁵Sugrįžus į Kafarnaumą, prisiartino prie Jėzaus šimtininkas, maldaudamas: ⁶ „Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi“. ⁷ Jėzus jam tarė: „Einu pagydysiu jį“. ⁸ Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. ⁹ Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: 'Eik!', ir jis eina; sakau kitam: 'Ateik čionai!', ir jis ateina; sakau tarnui: 'Daryk tai!', ir jis daro“. ¹⁰ Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo! ¹¹ Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. ¹² O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“. ¹³ Šimtininkui Jėzus tarė: „Eik, tebūnie tau, kaip įtikėjai!“ Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.

¹⁴ Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią. ¹⁵ Jis palietė jos ranką, ir karštis paliovė. Toji atsikėlė ir galėjo jam patarnauti.

¹⁶ Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demono apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus ligonius, ¹⁷ kad išsipildytų pranašo Izaijo žodžiai:

Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas.

Jėzus daro stebuklus: gydo ligonius, išvarinėja demonus. Kodėl Jis tai daro? Visų pirma iš meilės. Evangelistas Matas kitoje vietoje rašo apie Jėzų: „Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mt 9,36). Meilė yra esminė Jėzaus buvimo tarp žmonių ir visos Jo veiklos priežastis. Dievo meilė žmogui yra išganymo raktas. Kita stebuklų priežastis yra tikėjimas. Jeigu žmogus nepatikės Dievo meile, jis negalės „į ją įsikibti“ ir Dievas negalės jo ištraukti iš nuodėmės ir mirties bedugnės. Todėl Jėzus daro stebuklus kaip ženklus, kad matydami žmonės įtikėtų, jog Jis yra Dievo siųstas Mesijas, Išgelbėtojas. Ir dar yra vienas niuansas, labai išryškintas šioje ištraukoje apie šimtininką. Reikalingas tikėjimas, kad Jėzus galėtų padaryti stebuklą. Taigi, stebuklą Jėzus padaro tuomet, kai prašantysis tuo tiki, o tuo tarpu dar netikintiems tai pasitarnauja ženklu. Tokiu būdu vieno žmogaus tikėjimas tampa pagrindu kito tikėjimui.

Čia slypi dar viena palaptis. Tai žmogaus nuoširdus noras arba atvira širdis patikėti. Jeigu žmogus klausia ir reikalauja stebuklo tik iš smalsumo ar kažkokio noro, kad jam įrodytų, paprastai ir matydamas stebuklą toks nepatiki. Jam kyla nauji klausimai ir abejonės, jis gali paaiškinti tą stebuklą ir reikalauti naujo. Todėl ir mūsų dienomis, kuomet mokslas taip pažengęs, mes turime didelį žinių bagažą ir daug ką galime paaiškinti, stebuklų tiesiog nebematome. O jie vyksta. Įvairiomis formomis. Žmogaus gimimas jau yra stebuklas. Jei reikia daugiau – žmonės pagyja iš įvairių ligų ir tai liudija. Galime užeiti į bet kokią bažnyčią, kur kabo votai, ir pasidomėti, paprastai votai yra padėka už įvykusį žmogui stebuklą. Kiek jų yra prie Aušros Vartų, Šiluvoje, Gailestingumo šventovėje! O Lurde! Tik ar mūsų širdis pasiruošusi patikėti? Gyvas stebuklo įrodymas yra bet koks Anoniminių alkoholikų bendrijos susirinkimas - tai feniksų susirinkimas, kuriuos tikėjimas prikėlė iš pelenų naujam gyvenimui. Tereikia nueiti ir pasižiūrėti. Mūsų gyvenimas pilnas Dievo ženklų ir stebuklų, jau nekalbant apie patį Pasaulį, pripildytą nesuvokiamo nuostabumo Dievo kūrinijos. Tik ar mes norime patikėti? Ar mums vis reikia naujų ženklų?

Šiandien dėkosiu Dievui už stebuklus mano gyvenime.

Šiandien prašysiu Dievo malonės pastebėti Jo ženklus ir stebuklus aplink mane.

Šiandien prašysiu, kad kuo daugiau žmonių atpažintų Dievo stebuklus savo gyvenime. 

Mt 7,21-29

(Jėzus kalbėjo:) ²¹ „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. ²² Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!' ²³ Tuomet jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!'

²⁴ Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. ²⁵ Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. ²⁶ Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio.²⁷ Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“.

²⁸ Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi jo mokslu, ²⁹ nes jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią.

Kaip gi tai įmanoma pranašauti ir išvarinėti demonus Jėzaus vardu be paties Jėzaus? Apie ką Jėzus kalba baigdamas „Kalno pamokslą“? Visų pirma, apie Jėzaus vardo galią, Jo vardo bijo demonai ir vyksta stebuklai, tai reiškia, kad nepriklauso nuo to, kas juos „įgyvendina“, tai tik pabrėžia, jog Dievas daro stebuklus, o ne žmogus, kad Jėzaus vardas yra galingas, nes tai paties Dievo Sūnaus vardas.

Kadangi Jėzus čia kalba ir apie veidmainystę tų, kurie naudojasi Jo vardu, bet nevykdo Tėvo valios, kyla klausimas, o kokia gi yra Tėvo valia? Kaip ją sužinoti? Atsakymas slypi Dievo žodyje, Evangelijoje ir pačiame Jėzuje. Visų pirma Jo meilės įsakyme. Taip pat Jėzus tai sako baigdamas „Kalno pamokslą“, kur Jis paskelbė palaiminimus kaip krikščioniško gyvenimo programą, lyg laiptus link Dievo. Neretai galime sutikti žmonių, kalbančių apie Dievą, net darančių stebuklus, bet negyvenančių Dievo žodžiu, o tik pragmatiškai „tarnaujančių“ Dievui. Šv. Augustinas rašė savo veikale „De civitate Dei“ apie sakramentų, kuriuos teikia nusidėjėlis kunigas, galiojimą, nepriklausomai nuo teikėjo tikėjimo ar dorovės. Viešpats neatima savo malonės, Jis teikia ją ir per veidmainius tarnautojus, tačiau prisiimta atsakomybė taip pat išlieka.

Taigi klausyti Jėzaus žodžių ir juos vykdyti yra esminė gyvenimo užduotis tam, kad mūsų tikėjimo namas būtų statomas ant uolos. Ne ant žmonių žodžių, kokie nuostabūs jie beatrodytų ir kokius stebuklus jie bedarytų Jėzaus ar kitų vardu, nes žmogaus žodis - tai tik birus smėlis, ant kurio, atėjus audrai, namas neatsilaikys.

Šiandien dėkosiu Jėzui už mokymą ir gyvenimo „programą“, paliktą per „Kalno pamokslą“.

Šiandien prašysiu Dievo malonės sekti Juo ir statyti savo tikėjimo ir gyvenimo namą ant tikrosios uolos – Jėzaus Kristaus.   

Lk 1,57-66. 80 (Šv. Jono Krikštytojo gimimas)

⁵⁷ Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. ⁵⁸ Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę suteikė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.

⁵⁹ Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. ⁶⁰ Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“. ⁶¹ Kiti jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo“. ⁶² Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. ⁶³ Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. ⁶⁴ Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti šlovindamas Dievą. ⁶⁵ Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. ⁶⁶ Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.

⁸⁰ O kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.

Jono Krikštytojo pradėjimas ir gimimas lydimas stebuklų. Jis pats yra stebuklas. Zacharijas ir Elzbieta – jau senyvi žmonės, per visą savo gyvenimą nesusilaukę vaikų. Izraelyje tai buvo laikoma Dievo bausme už nuodėmes. Tačiau šie du ir toliau ištikimai tarnavo Dievui, nesukilo prieš Jį ir neatsižadėjo tikėjimo. Todėl tai, kad senatvėje susilaukė kūdikio, tapo jiems dvigubu palaiminimu: pirma, vien tai, kad jie susilaukė jo, yra palaiminimas, o antra, ypatingu būdu, kuomet Elzbieta jau nebevaisinga, Dievas juos palaimino ir padarė stebuklą. Visai kaip Abraomui ir Sarai. Todėl ir kūdikis buvo nepaprastas. Šventasis Jonas Krikštytojas išties ypatingas asmuo. Jis yra lyg slenkstis, jungtis Senosios Sandoros ir Naujosios. Jis yra paskutinis Senojo Testamento pranašas ir pirmasis Naujojo Testamento. Su juo prasideda galutinio žmogaus išgelbėjimo per Mesijo gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą istorija. Jis yra tas, kuris nurodo pasauliui Mesiją – Kristų Jėzų, Dievo Sūnų, Išgelbėtoją.

Pats Jonas apie save ir Jėzų sako: „Jam skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3,30). Jono Krikštytojo vaidmuo išganymo istorijoje be galo didelis, jis pramynė taką Jėzui pradėti savo veiklą. Jis, gyvendamas dykumoje ir lygiai taip pat šiandien, ragina žmones: „Duokite tikrų atsivertimo vaisių!“ (Lk 3,8), kad būtume pasiruošę priimti tą, kuriam Jonas „nevertas atrišti kurpių dirželio“ (plg. Lk 3,16). Kad atgailaudami ieškotume ir rastume paguodą ir išgelbėjimą Kristuje. „Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė: jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“ (Lk 3,16-17).

Šiandien dėkosiu Dievui už Joną Krikštytoją, kviečiantį atgailauti ir atsiversti.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad duočiau tikrų atsivertimo vaisių.

Mt 7,1-5

(Jėzus kalbėjo:) ¹ „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. ² Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. ³ Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! ⁴ Arba kaip gali sakyti broliui: 'Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies', kai tavo akyje rąstas?! ⁵ Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies“.

            Koks bus Dievo teismas mums? Štai koks! Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami. Dangaus Karalystėje viskas atrodo paprasta ir tikrai teisinga. Mūsų matas galioja ir mums patiems. Tačiau kaip dažnai mes nuteisiame kitus, net nepastebėdami savo nuodėmės?! Mes matome krislą savo brolio akyje, o nepastebime rąsto savojoje. Ši nuodėmė ypač aktuali religingiems žmonėms, kurie per greitai save ima laikyti teisiaisiais. Kurie patys nusprendžia, jog jie yra teisieji. Tokių žmonių teismas negailestingas nei tiems, kas neatitinka „religinio sukirpimo“, nei suklydusiems, suklupusiems to paties rato žmonėms. Pastariesiems turbūt daug griežtesnis. Tai matyt kyla iš to malonumo, kurį suteikia savęs išaukštinimas pasmerkiant kitą. Tačiau Viešpats perspėja, Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami. Jei jau prisiėmei ne savo atsakomybę, tai iki galo už ją ir atsakyk. Todėl Jėzus iš karto sako: neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Tai ne mūsų reikalas teisti. Tai Teisėjo – Dievo reikalas. O mes turime atgailauti už savo nuodėmes, kurių kiekvienas turi apsčiai, tada nebus nei laiko, nei noro teisti kitus. Žinoma, matydamas krislą savo brolio akyje, turi jam tai pasakyti. Ir viskas. Ne daugiau. Ištraukti jį iš ten yra jo paties reikalas, jeigu jam reikės pagalbos, jis jos paprašys. Rūpinkimės rąsto ištraukimu iš savo akies.

Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad perspėja neteisti kitų.

Šiandien prašysiu Dievo malonės pamatyti rąstą savo akyje ir neteisti brolių ir sesių.

Mk 4,35-41

³⁵ Tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“³⁶ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. ³⁷ Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. ³⁸ Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ ³⁹ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. ⁴⁰ O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ ⁴¹ Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“

Šiame atsitikime vėl atsiveria nepaprastos Jėzaus galios, nurodančios į Jo Dievystę. Rankos mostu Jis nuramina siaučiančią gamtos stichiją. Noriu atkreipti dėmesį, kad tai ne šiaip simbolis, bet apaštalų paliudytas tikras įvykis. Žinoma, mes drąsiai galime sakyti, jog lygiai taip pat Jėzus ateina ir į mūsų gyvenimą, į mūsų širdį ir nuramina ten siaučiančias audras, jeigu tik Jo paprašome.

Šį kartą mano dėmesį pagavo mokinių elgesys. Jis toks akivaizdžiai žmogiškas, jame atsispindi ir silpnumas, ir nepasitikėjimas, ir bailumas, o vėliau – ir nuostaba bei Dievo baimė. Kai valtį jau sėmė, mokiniai nejuokais išsigando, natūralu, juk jų gyvybei grėsė pavojus. Ir čia pat matome jų nepasitikėjimą Dievu, savo silpnumo ir baimės akivaizdoje jie žeria kaltinimą Jėzui: Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame? Tai taip žmogiška. Žmonės linkę kaltinti Dievą dėl savo nelaimių, dažnai kylančių dėl mūsų pačių kaltės kaip nuodėmės pasekmė. Žmonės net rašo dainas, grasindami niekada Jam neatleisti...

Ką daro Jėzus, kuomet mokiniai Jo šaukiasi? Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. Jis tai padaro, nepaisydamas jam mesto kaltinimo, mokinių nepasitikėjimo. Tačiau subara juos: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Tikėjimas ir pasitikėjimas svarbus pačiam žmogui, jis sustiprina jį, keičia požiūrį į su juo vykstančius dalykus, keičia jį iš vidaus. Jis niekaip nepakeičia Dievo požiūrio į mus – Dievas visada myli ir rūpinasi žmogumi.

Galiausiai mokinius pagavo didi baimė. Žmogišką bailumą keičia pagarbi Dievo baimė, kai mokiniai suvokia, kad yra Dievo didybės akivaizdoje. Visa kūrinija – vėjas, ežeras ir žmogus virpa iš nuostabos, atsidūrę priešais savo Kūrėją. Iš nuostabos, jau ne iš abejonės, mokiniai taria: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“

Šiandien dėkosiu Dievui už kūriniją, už gamtos grožį ir didybę, už jūrą ir vėją.

Šiandien prašysiu Dievo malonės sustiprinti mano tikėjimą ir pasitikėjimą Juo, kad atpažinčiau Kūrėjo Didybę per kūriniją.

Mt 6, 19-23

¹⁹ „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. ²⁰ Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, ²¹ nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“.

²² „Kūno žiburys yra akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. ²³ O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!“

Jėzus labai paprastai nusako esminius dalykus. Jis naudojasi kūno palyginimais, kad nupasakotų dvasinę tikrovę. Širdis ir akis, svarbiausi žmogaus kūno nariai, turintys ypatingą reikšmę dvasiniame kontekste. Širdis yra žmogaus centras, jo sielos ašis. Jeigu širdis prisirišusi prie žemiškų turtų, gėrybių ir vien rūpinasi tuo, ką šiandien reikės apsirengti, kokį geresnį naują technikos pasiekimą įsigyti, kaip labiau ištobulinti kūną, kaip sukaupti daugiau pinigų, kaip užimti geresnę padėtį visuomenėje ir panašiai, tuomet širdis yra užimta, ji nebeturi laiko dangiškiesiems dalykams, jiems nebėra joje vietos, tuomet laikini ir gendantys daiktai išstumia iš akiračio amžiną ir išliekantį lobį.

Sielos žiburys – akis, mūsų žvilgsnis į žmones, daiktus, aplinką, pasaulį ir galiausiai Dievą atspindi mūsų sielos būseną. Jei mūsų žvilgsnis pilnas arogancijos, puikybės, jei nužvelgiame ir nuteisiame žmogų iš aukšto, tokioje būsenoje yra ir mūsų siela. Jei pasaulyje matome tik blogį, kitų žmonių klaidas ir nuodėmes, gyvename tamsoje. Ir Viešpats sako: kokia baisi toji tamsa!

Tačiau jeigu žvelgiame į Viešpatį, jeigu išdrįstame su atgaila pakelti žvilgsnį į Dievą, Jis gali nušviesti mūsų sielą. Jei žvelgiame į Kryžių, mūsų žvilgsnis darosi tyresnis, kai pamatome Dievo meilę mums, galime su meile pradėti žvelgti į aplinkinius. Tam reikia laiko ir Dievo pagalbos, nes nėra lengva staiga pakeisti savo žvilgsnį ir matyti vien tik gera. Bet galime mėginti tai daryti ir pratintis iš lėto. Pavyzdžiui, kas vakarą įvardinti bent po keletą gražių dalykų, kuriuos dienos bėgyje pastebėjome. Galime stengtis atpažinti Dievo veikimą ir žmonių gerumą. O kai žvilgsnis darosi tyresnis ir dažniau matome Dangaus Karalystės atspindžius, širdis ima vis labiau jos ilgėtis. Tada keičiasi ir gyvenimo prioritetai, tada atrandame lobį Danguje.

Šiandien dėkosiu Dievui, kad gydo mano sužeistas akis ir širdį.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad dažniau mano žvilgsnis būtų nukreiptas į Jį ir į Kryžių.

Mt 6, 7-15

⁷ Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. ⁸ Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. ⁹ Todėl melskitės taip:

'Tėve mūsų, kuris esi danguje,

teesie šventas tavo vardas,

¹⁰ teateinie tavo karalystė,

teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.

¹¹ Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien

¹² ir atleisk mums mūsų kaltes,

kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

¹³ Ir nevesk mūsų į pagundą,

bet gelbėk mus nuo pikto'.

¹⁴ Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. ¹⁵ O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“.

Dažnai tenka išgirsti žmogų sakant: „aš nemoku melstis“. Kažkam tai pasiteisinimas, o kažkam pradžia mokytis melstis. Kaip mokomės bendrauti su žmonėmis: iš pradžių, kūdikystėje su mama ir tėčiu, vėliau su kitais aplinkiniais, pradžioje be žodžių, vėliau mokėmės kalbėti, bet ir to negana, yra įvairūs bendravimo papročiai, kultūra ir kiti dalykai. Bendravimas net pavadintas menu. Taip ir su Dievu mokomės bendrauti po truputį, nedrąsiai.

Apaštalai taip pat norėjo išmokti geriau melstis, todėl ir prašė Jėzų juos išmokyti. Ir Jėzus atkreipia dėmesį visų pirma į tai, kad meldžiantis nereikia daugiažodžiauti, Dievas žino, ko mums reikia ir ko mes prašysime mums net nepradėjus. Mums nereikia Jo įtikinti kažkuo, nes daugiažodžiavimas yra lyg įtikinėjimas, atrodo, lyg kuo daugiau kartosime savo žodžius įvairiomis formomis tuo labiau „paveiksime“ Dievą. Jėzus sako ką kitą - maldoje visų pirma yra svarbus ryšys su Tėvu. Mūsų santykis su Juo. Jėzus moko būtent tokios maldos.

„Tėve mūsų“ arba „Viešpaties maldoje“ telpa visas Tėvo ir vaikų santykis. Mes kreipiamės į Tėtį - čia svarbu pastebėti, jog tai bendruomeninė malda, ne asmeniška, sakome Tėve MŪSŲ, o ne Tėve mano. Kreipiamės į Tėvą ir pripažįstame visus besikreipiančius į Jį savo broliais ir seserimis. Gerbiame Tėvą, Jo autoritetą, žavimės Juo ir pripažįstame, kad Jo valia yra virš visko, kad Jis Dangaus ir žemės valdovas. (Šioje vietoje reikėtų atkreipti dėmesį, jog teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje yra vientisas sakinys, juo prašome, kad išsipildytų Dievo valia žemėje, kaip yra išsipildžiusi Danguje. Teko sutikti žmonių, manančių, jog čia konstatuojama reikalų padėtis: kaip danguje, taip ir žemėje. Iš čia gali susidaryti iškreiptas vaizdas, jog danguje irgi yra netobula arba net „netvarka“ kaip ir žemėje.)

Toliau maldoje prašome mums pačių būtiniausių dalykų - kasdienės duonos. Tai nebūtinai maistas  ar materialios gėrybės, tačiau ir dvasinės taip pat (pvz.: šiuo metu skaitote "Kasdienę duoną"). Ir prašome atleidimo už mūsų kaltes, su sąlyga, kad atleisime ir mes. Juk Tėvas nori, kad Jo vaikai sugyventų taikoje ir ramybėje, o mes juk pradžioje maldos pripažinome, kad visi esame Jo vaikai, o tai reiškia – broliai ir seserys. Ir galiausiai prašome, kad Viešpats nevestų į pagundą, o tiksliau, pravestų per pagundas ir saugotų nuo blogio arba pikto. Čia galime galvoti ne tik apie blogį, kuris gali mums nutikti, bet ir apie patį Piktąjį, tai reiškia velnią, kuris nori mus pražudyti.

     Taigi, kaip vaikai kreipiamės į savo Tėvą, žinodami, kad Jis yra Dievas, su pasitikėjimu prašome Jo mums reikalingiausių dalykų ir atsiprašome už savo klaidas, atleisdami savo broliams ir sesėms. Ir pasitikime, kad Jis mus saugos, pakliūnančius į pagundą mus ves.

Šiandien dėkosiu Jėzui už išmokytą tobulą maldą.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad mano malda būtų pripildyta vaikiško noro bendrauti su Dangiškuoju Tėvu.     

Mt 6, 1-6, 16-18

(Jėzus kalbėjo:) ¹ „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. ² Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. ³ Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, ⁴ kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.

⁵ „Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. ⁶ Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.

/.../

¹⁶ „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. ¹⁷ O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą,¹⁸ kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.

Jėzus nubrėžia ribą tarp mūsų bendravimo su Dievu ir noro pasirodyti prieš žmones. Kartais, atrodytų, visiškai identiškos religinės praktikos, lyg ir to paties tikėjimo žmonių, turi visiškai skirtingą tikslą, intenciją. Šiuose trijuose pavyzdžiuose Jėzus aiškiai nurodo į santykį su Dievu. Kai jungiamės su Dievu, kai priimame Jį, ne kaip abstrakciją ar mūsų norų pildytoją, o kaip asmenį, kaip brangų ir mus mylintį Tėvą, kai suvokiame, kad bendravimas (bet kokia forma) su Juo ir yra tikslas, o ne priemonė, tuomet vertiname susitikimą su Juo. Tada išnyksta pašaliniai, ne esminiai dalykai, tokie kaip mūsų noras pasirodyti prieš žmones.

Ir atvirkščiai – kai nėra asmeninio santykio su Dievu arba jis suvokiamas neteisingai, tuomet ieškome kitų „dvasinio pasitenkinimo“ formų, tuomet svarbu, kad matytų kiti ir mus vertintų kaip teisingai Dievą garbinančius, besilaikančius taisyklių teisuolius. Tuomet žmonių pagarba ar susižavėjimas mumis tampa siekiamu atlygiu, tada Dievas ir bendravimas su Juo yra tik priemone mūsų norams patenkinti. Tuomet esame tik religijos pasekėjais, bet ne Dievo vaikais, kuriems svarbus jų santykis su Tėčiu.

Tai esminiai dalykai krikščioniško tikėjimo kelyje, kurie veda prie kitų. Nuo to priklauso ir požiūris į kitus žmones, tikinčius ar ne, atliekančius apeigas vienaip ar kitaip. Nuo to priklauso ir mūsų augimas Kristuje. Manau, svarbu kiekvienam einančiam ar pradedančiam eiti tikėjimo kelionę užduoti sau klausimą: dėl ko tai darau? Kokia mano intencija? Ar santykis su Dievu man yra tikslas ar tik priemonė?

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo pamokymus ir pašaukimą į asmeninį santykį su Tėvu.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad santykis su Juo man būtų tikslu, o ne priemone siekti savo tikslų.    

Mt 5, 43-48

(Jėzus kalbėjo:) ⁴³ Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. ⁴⁴ O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, ⁴⁵ kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. ⁴⁶ Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! ⁴⁷ Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! ⁴⁸ Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“.

Jėzus ir toliau kelia kartelę aukštyn. Šį kartą Jis ragina su tais, kurie mums nemalonūs, ko mes nemylime ar net nekenčiame, ką galėtume savo priešu pavadinti, elgtis lyg su savo artimaisiais, lyg su mylimais broliais ir sesėmis. Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus – tai, bene, viena iš charakteringiausių krikščionybės tezių. Priešų meilė yra tai, kuo krikščionybė išsiskiria iš kitų religijų. Galima net pasakyti, kad šios dienos Jėzaus mokymas teigia krikščionybę ne kaip religiją, bet iškelia ją aukščiau vien religinės formos, kurioje tikintieji per tam tikrus veiksmus, elgesio normas ir apeigas „pamalonina“ savo dievybę. Jėzaus mokymas yra daug daugiau negu tik religijos pamokos. Jėzus ragina ne įtikti Dievui, ne tik Jį garbinti, bet BŪTI tokiais, koks Jis yra. Panašėti į savo Tėvą. Tai yra santykis, kuris peržengia religines formas, tai šeimos – Tėvo ir vaikų santykis, kur vaikai kviečiami būti tobuli kaip ir Tėvas.

Ar tai įmanoma? Kaip tai padaryti? Žmogiškomis jėgomis tai neįmanoma. Todėl Tėvas atsiuntė Sūnų, kad per Jį ir Jame mes galėtume tapti tokie tobuli kaip Tėvas. Jėzus yra tas pavyzdys, kuriuo turime sekti, Jėzus padarė tai, kas buvo neįmanoma žmogui, įmanomu. Jis prisiėmė nuodėmės pasekmę ant savęs ir pakėlė žmogišką prigimtį iš mirties. Mums tereikia sekti Juo, mokytis iš Jo ir „daryti, ką tik Jis lieps“ (plg. Jn 2,5), o tai yra: Mylėti savo priešus ir melstis už savo persekiotojus. Tai nėra lengva, tačiau vedami Šventosios Dvasios ir Jos stiprinami žingsnis po žingsnio, iš lėto galime darytis tobulesni.

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo begalinę meilę blogiesiems ir geriesiems, teisiesiems ir neteisiesiems. 

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau mylėti ir melstis už tuos žmones, kuriuos man sunkiausia mylėti, kurių nemėgstu, ir už tuos, kurie manęs nekenčia.

Mt 5,38-42

(Jėzus kalbėjo:) ³⁸ „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. ³⁹ O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. ⁴⁰ Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. ⁴¹ Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. ⁴² Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.

Tęsdamas „Kalno pamokslą“, Jėzus vis duoda sunkias užduotis tiems, kas apsispręs Juo sekti. Dabar skaitome apie „pasipriešinimą“ engenčiam, piktam žmogui. Jėzaus įsakytas elgesys neįprastas, nei ano meto žmonėms, nei šių dienų visuomenėj. Atrodytų, jei kas puola, reikia aršiai gintis. O ką sako Jėzus? Nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Šioje eilutėje galime įžvelgti du dalykus. Pirmas - kad bet koks pasipriešinimas ar smurtas iššaukia atsaką, kitą smurtą. Ir Jėzus ragina savo mokinius, krikščionis būti tais, kurie šią grandinę nutrauks. Žmogui nėra įprasta susilaukti gero už padarytą skriaudą ir tai gali tapti pagrindiniu impulsu jam sustoti ir susimąstyti, ir net pasikeisti. Kitas dalykas šioje eilutėje – skruostas. Per dešinį skruostą dešine ranka žmogus gali suduoti tik atbula ranka, būtent toks antausis buvo skirtas vergams. Šeimininkas arba kilmingas žmogus socialiai žemesnio luomo atstovui suduoti delnu negalėdavo, nes tai reikštų jų lygią padėtį. Jėzaus patarimas būtent į tokią padėtį pastato žmogų. Taigi Jėzus neragina smogti atgal ir priešintis, tačiau ragina atsistoti į pagarbią poziciją, išsaugoti orumą ir iš esmės keisti santykį. Krikščionis yra tas, kuris privalo užimti tvirtą poziciją prieš smurtaujantį, kaip prieš sau lygų ir būti pirmas, kuris nutraukia smurto grandinę. Tai tikrai sunki užduotis, reikalaujanti daug nuolankumo, tvirtumo, savigarbos ir susivaldymo. Tačiau su Jėzumi tai įmanoma.

Kitose eilutėse Viešpats kalba apie tai, kad net neteisingas prievoles, nepriklausančias pagal įstatymą, atliktų su kaupu. Kad netausotume nei savęs, nei savo gėrybių vardan kito, net jei tai mūsų priešas. Nes tik tokiu būdu mes galime sudrebinti to žmogaus širdį ir ją suminkštinti, kad ir jis galėtų atrasti išgelbėjimą Kristuje.

Blogis gimdo kitą blogį, o gėris – gėrį. Todėl vienintelis efektyvus būdas nutraukti grandinę yra  „blogį nugalėti gerumu“ (pgl. Rom 12,21).

Šiandien dėkosiu Jėzui už pavyzdį, kaip gerumu pasipriešinti blogiui.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad užtektų jėgų neatsakyti į blogį blogiu, bet būti tuo, kuris nutraukia blogio grandinę.

Jn 19, 31-37

³¹ Kadangi buvo Prisirengimo diena ir žydai nenorėjo, kad kūnai liktų ant kryžiaus per šabą, – nes tas šabas buvo didelės šventės diena, – jie prašė Pilotą, kad nukryžiuotiesiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir kūnai nuimti. ³² Tad atėjo kareiviai ir sulaužė blauzdas vienam ir antram, kurie buvo su juo nukryžiuoti.³³ Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, ³⁴ tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.³⁵ Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte. ³⁶ Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas: Nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas. ³⁷ Vėl kitoje vietoje Raštas sako: Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė.

Kodėl reikėjo sulaužyti nukryžiuotiesiems blauzdas? Ir kaip Jėzus galėjo pažadėti vienam iš nusikaltėlių dar tą pačią dieną būti Rojuje, o tam sulaužė blauzdas ir viskas, jis juk gyvas? Nejaugi Jėzus jį apgavo? Deja ne, nukryžiuotųjų kūno padėtis ant kryžiaus labai apsunkina kvėpavimą. Todėl kas kartą, norėdami įkvėpti, jie turi pasikelti kojomis, kad išsitiestų krūtinės ląsta. Sulaužyti blauzdikauliai reiškia tik vieną dalyką – greitą mirtį, nebegalėdami pasikelti sulaužytomis kojomis nubaustieji uždūsta.

Jėzus jau buvo miręs. Todėl jam nebelaužė blauzdų. Tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, kad įsitikintų, jog Jis tikrai miręs. Kraujas ir vanduo iš Jėzaus šono turi plačią prasmę. Tai Gyvybės versmė, trykštanti iš pačios Dievo širdies. Kraujas yra mūsų kūno gyvybė, o vanduo mus nuplauna ir atnaujina. Vanduo ir kraujas yra esminių Bažnyčios sakramentų simboliai – Krikšto ir Eucharistijos. Be šių sakramentų Bažnyčia negali egzistuoti, tai giliausias Dievo veikimo žmonių gyvenime slėpinys.

Ietimi perverta Jėzaus širdis yra Jo meilės žmonijai įrodymas. Širdis - tai meilės simbolis, jos dvasinė buveinė, o kartu ir fizinis žmogaus centras, jo esmė, o šis perdūrimas, jau net mirusio Kristaus, yra Jo pasiaukojimas už mus iki galo, iki pačios giliausios esmės. Žmogus nužudė savo Kūrėją ir perdūrė Jam širdį. Labiau pasiaukoti nebeįmanoma. Jis atidavė viską: ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens. Jis atsidavė į mūsų rankas iki paskutinio lašo.

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad Jis už mane nuėjo iki galo ir paaukojo viską, net savo širdį.

Šiandien dėkosiu Dievui už Krikšto ir Eucharistijos slėpinius.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad turėčiau drąsos tarnauti Jam iki galo ir atiduoti savo širdį.

Šiandien melsiuos už visus tarnaujančius Dievui, ypač dvasininkus: diakonus, kunigus ir vyskupus.

Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Vilnius.

Mt 5, 20-26

(Jėzus kalbėjo:) ²⁰ „Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“.

²¹ „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. ²² O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį. ²³ Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, ²⁴ palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.

²⁵ Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. ²⁶ Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“.

Jėzus tęsia „Kalno pamokslą“, šį kartą kalba apie žudymą. Senojo Testamento įstatymas, Dekalogas kalba apie draudimą fiziškai nužudyti žmogų. Jėzus pakelia kartelę žymiai aukščiau iki dvasinio, sielos lygmens. Jis įvardija, jog žudome ne tik fiziškai, bet ir savo žodžiais, nepagarba, neapykanta. Kad galime savo artimą „nužudyti“ daugybę kartų gyvenime. Ir Jėzus įspėja apie tai. Jėzus artimo meilę iškelia į Dieviškas aukštumas.

Iš tiesų, kaip sunku to laikytis! Štai šiuo metu viešojoje erdvėje gausu komentarų bei ginčų apie politiką, apie šauktinius, apie seksualines mažumas ir kitokių. Ir labai greitai besiginčijančių pusių atstovai ima „žudyti“ vieni kitus žodžiais. Turiu pripažinti ir man taip pat saldu oponentus „durninti“ jei ne garsiai, tai bent jau mintyse. Tai vyksta nuolat, kai gyvenimiškose situacijose kitus žmones laikome žemesniais už save. Tai rodo, kokią sunkią užduotį duoda Jėzus, kaip sunku iš tiesų mylėti kitą, tai yra jį priimti net tuomet, kai jis elgiasi, kalba ar galvoja kitaip negu aš, pripažinti jo vertę ir nežeminti jo orumo. Tam reikia brandos ir nuolankumo, tačiau pats negaliu to pasiekti, nes pažeista nuodėmės žmogiška prigimtis nori būti išaukštinta, o tai lengviausia padaryti pažeminus kitą. Tačiau Viešpats siūlo žymiai daugiau – pakilti iki Dieviškos meilės lygio. Ir tai paradoksas, nes tai įmanoma tik per nuolankumą, pripažįstant, jog nesu aukštesnis už savo artimą, o jį pamilti man reikalinga Dievo pagalba. Tada Viešpats pakylėja mus link savęs ir imasi atnaujinti mūsų prigimtį, kad laikui atėjus ji būtų išaukštinta ir atkurta pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Šiandien dėkosiu Jėzui už duotą artimo meilės pavyzdį ant kryžiaus.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad išmokčiau „nežudyti“ mintimis ir žodžiais kitų žmonių.