Jn 13,16-20

¹⁶ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją. ¹⁷ Jeigu tai suprantate būsite palaiminti, taip elgdamiesi. ¹⁸ Deja, tai sakau ne apie visus jus. Aš žinau, ką esu išsirinkęs, bet turi išsipildyti Rašto žodžiai: Tas, kuris valgė mano duoną, taikėsi mane sutrypti. ¹⁹ Sakau jums jau dabar, prieš įvykstant, kad įvykus tikėtumėte, jog Aš Esu. ²⁰ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas priima mano pasiuntinį, tas priima mane, o kas mane priima, priima tą, kuris mane yra siuntęs“.

Šioje ištraukoje Jėzus mums pasakoja apie tuos, kuriuos Jis išsirinko ir siuntė į pasaulį skelbti Gerosios naujienos - Evangelijos. 

Visų pirma Jėzus pabrėžia, kad tarnas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją. Kad tie, kuriuos Jis pats išsirinko ir paskyrė, nepasiduotų pagundai valdyti žmones, bet tarnautų Jo pavyzdžiu, o svarbiausia - ne save rodytų, bet Kristų. 

Jėzus čia kalba ne apie visus, bet apie tuos, kuriuos išsirinko šiai tarnystei -apaštalus, Jis taip pat žino ir pranašauja apie būsimą Judo išdavystę, tačiau palieka Judą jo pašaukime, kol jis pats atsitraukia. Atrodytų, Jėzus palieka Judą tam, kad tas išpildytų savąją išdavystės "misiją", bet tai nėra tiesa. Jėzus taip elgiasi iš gailestingumo, Jis iki pat galo palieka Judui galimybę atsiversti. Nes Žmogaus Sūnus eina savo keliu ir išganymas būtų įvykdytas, net jei Judas neišduotų Jėzaus.

Ši ištrauka labai aktuali šiandien, nes ji kalba apie apaštalus ir jų įpėdinius, tai yra vyskupus bei jų pagalbininkus kunigus ir diakonus, kuriuos Viešpats išsirenka, pašaukia ir šventimų sakramento būdu paskiria. Štai šie Viešpaties siųstieji tarnai ir pasiuntiniai, kurie turi pareigą rodyti ir mokyti apie Tą, kuris juos siunčia. O tie, kas priima juos ir jų nešamą Gerąją Naujieną, priima patį Kristų, o kas Jį priima, priima Tėvą.

Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad per vyskupus ir jų pagalbininkus turime galimybę gauti Jo malones švęsdami sakramentus.
Šiandien melsiuos už esamus ir už būsimus dvasininkus, kad jie savo gyvenimu ir tarnyste liudytų prisikėlusį Kristų.

Mt 11,25-30

²⁵ Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. ²⁶ Taip, Tėve, nes tau taip patiko. ²⁷ Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti. ²⁸ Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! ²⁹ Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. ³⁰ Mano jungas švelnus, mano našta lengva“.

Kiek daug girdime paguodos Viešpaties žodžiuose. Jis kviečia ateiti visus, kas trokšta, kas yra prislėgtas, vienišas, nesuprastas, išgyvenąs netektį, neteisybę. Jėzus trokšta paguosti ir sustiprinti. Jis nori pakeisti mums uždėtas pasaulio rūpesčių naštas, sunkų gyvenimo jungą į savo naštas ir jungą. Jis nori, kad priimtume Jo siūlomą gyvenimą, kad leistume pakeisti mūsų prislėgtą vergišką mąstymą Jo mąstymu. Jis nori padaryti mus laisvus, duodamas vilties ir meilės "jungą".

Tai suprantama tik mažutėliams, tai nėra priešpastatymas išmintingiesiems ir gudriems protavimo lygmenyje, mažutėliai nėra "kvailelių" sinonimas. Čia Jėzus kalba apie širdies nusistatymą, mažutėlių širdis atvira ir pasitikinti Dievu. O išmintingieji ir gudrieji, bandydami protu suvokti Dievo darbus, pamiršta atverti širdį. Ne todėl, kad protas nepadeda pažinti Dievo, labiau dėl to, kad jis ima mėgautis savimi pačiu. Deja, ir mąstančiųjų apie Dievą, teologų tarpe yra daug žmonių, kurie širdimi nėra sutikę Dievo. O paprasta ir atvira širdis yra raktas į guodžiančio Kristaus artumą.

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo kvietimą ateiti pas Jį, kai esu prislėgtas.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad mano protavimas neužgožtų širdies atvirumo.

Jn 10,22-30

²² Jeruzalėje buvo Šventyklos pašventinimo iškilmė. Buvo žiema. ²³ Jėzus vaikščiojo šventykloje, po Saliamono stoginę. ²⁴ Ten jį apspito žydai ir ėmė klausinėti: „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!“ ²⁵ Jėzus jiems atsakė:

„Aš jums pasakiau, tik jūs netikite. Mano darbai, kuriuos aš darau savo Tėvo vardu, liudija pie mane. ²⁶ Bet jūs netikite, nes jūs – ne manosios avys. ²⁷ Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. ²⁸ Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. ²⁹ Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. ³⁰ Aš ir Tėvas esame viena“.

Jėzaus avys klauso Jo balso, jos Jį pažįsta ir seka paskui Jį. Kas yra tos Jo avys? Jėzus atsako neiginiu, kalbėdamas žydams: jūs netikite, nes jūs  - ne manosios avys. Jėzaus avys tiki Juo arba, galime pasakyti, tie, kas Juo tiki, ir yra Jo avys. Ir Jėzus patvirtina savo pažadą apie amžinąjį gyvenimą. 

Kalbėdamas Jėzus nuolat primena apie Tėvą. Visų pirma tai, kad Tėvas Jį siuntė - tai liudija apie Tėvo meilę ir rūpestį mumis. O Jėzus Tėvo pavedimu rūpinasi tais, kuriuos Jis jam davė - kiekvienu, kuris tiki Tėvu, tiki, kad Jis mylintis ir rūpestingas Tėvas. Kol nepasitikime Tėvo rūpesčiu mumis, nepriklausome Jam. Tada esame užsisklendę savyje ir rūpinamės savimi patys, tada būna sunku atsiverti ir priimti Jėzaus meilę, todėl Jėzus ir sako: „jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18,3). Vaikai pasitiki savo tėvais besąlygiškai, taip ir mes esame kviečiami pasitikėti Dangiškuoju Tėčiu. Tada galėsime būti pavesti gerajam ganytojui Jėzui, nes Jis ir Tėvas yra viena.

Šiandien dėkosiu Tėvui už rūpestį manimi.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau visiškai pasitikėti Juo.

Jn 10,1-10

¹ „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. ² O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. ³ Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. ⁴ Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. ⁵ Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“.

⁶ Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. ⁷ O Jėzus kalbėjo toliau:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. ⁸ Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. ⁹ Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. ¹⁰ Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų.

Jėzus tęsia avių ir ganytojų temą. Tačiau šį kartą ganytoju yra kažkas kitas, ne Jėzus.  Jis mini apsišaukėlius ir vagis. Tai jo laikų dvasiniai vadovai, kurie tesirūpino savo gerove, prisidengdami tarnyste Dievui, „jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti“ (Mt 23,4). Tokių dvasinių vedlių pasitaiko ir šiandien. Tai nėra ganytojai pagal Jėzaus širdį. Žmonės, o palyginime - avys, atpažįsta vagis ir neseka paskui juos, jie bėga nuo jų. 

O Jėzus yra vartai, niekas nepaklius į ganyklą, jei neis per šiuos vartus ir apsišaukėlių, vagių neįleis. Kas ieško Dievo veido, kas širdimi klauso Jėzaus balso, tas atpažins, ar pro tuos vartus eina.

Šiandien dėkosiu Dievui už duotus gerus ganytojus.

Šiandien prašysiu malonės atpažinti ir klausyti Jėzaus balso.

Jn 10,11-18

¹¹ Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. ¹² Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir  išvaiko. ¹³ Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. ¹⁴ Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, ¹⁵ kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. ¹⁶ Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. ¹⁷ Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. ¹⁸ Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“.

Jėzus lygina save su ganytoju, o žmones - su avių kaimene. Vienos avys - tai hebrajų tauta. O kitos, iš kitų avidžių - tai visų tautų žmonės. Samdiniai, kurie pabėga, tai tie, kuriems patikėta rūpintis kaimene (tai gali būti ir žydų Rašto aiškintojai su kunigais, gali būti karaliai, valdovai) tačiau jie yra tik silpni žmonės, ir išsigąsta, pamatę sėlinantį vilką, tai yra velnią, kurio vienintelis tikslas - bet kokia kaina pražudyti žmones ir neleisti sugrįžti pas Dievą. O Jėzus yra gerasis ganytojas,  Jis sako: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane,  kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Jis už avis guldo gyvybę. Ir iš tiesų, Jėzus už mus, dėl mūsų nuodėmių, prisiėmė mirtį ant kryžiaus. Tačiau tai ne pabaiga, kaip Jis apie savo gyvybę ir sako toliau: Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti. Jis laisva valia prisiėmė mirtį ir trečiąją dieną prisikėlė. Čia Jėzus nurodo į savo lygybę su Tėvu ir į savo Dievystę, nes tik vienas Dievas gali laisvai gyvybę atiduoti ir pasiimti. 

    Šį sekmadienį, vis dar būdami Šv. Velykų laike, vėl galime klausti savęs, ar šie Jėzaus žodžiai tiesiogiai man kalba? Ką jie man pasako? Ar tai, kad Jis atidavė savo gyvybę už mane ir vėl prisikėlė, man yra svarbu? Ar aš esu vienas iš Jo kaimenės avių? Nėra paprasta atsakyti vienareikšmiškai į šiuos klausimus, juk tai nėra paprasti kasdieniai dalykai. Tam reikia laiko. Jėzus tai supranta, todėl nuolat primena: nebijokite ir tikėkite manimi.

           

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad Jis yra gerasis ganytojas, kuris už avis guldo gyvybę.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, visada klausyti Jėzaus balso ir būti Jo avidėje.

Šiandien melsiu Dievo už krikščionių vienybę, kad būtų viena kaimenė, vienas ganytojas Kristus.

Mk 16,15-20

¹⁵ Ir jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.¹⁶ Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.¹⁷ Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ¹⁸ ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. ¹⁹ Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. ²⁰ O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo.

Štai ir vėl tikėjimo tema. Šiandien Jėzus kalba apie dvi tikėjimo pozicijas: kas jau tiki arba dar įtikės ir kas netikės. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta: Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Tačiau nėra viskas taip paprasta. Iš vienos pusės, žmogui sunku tikėti, mes norime ženklų, kažkokių įrodymų, mums negana šio paprasto pasirinkimo arba būti išgelbėtiems, arba pasmerktiems. Todėl tiems, kas jau žengė tikėjimo žingsnius, Viešpats liepia eiti skelbti Evangeliją ir liudyti, ir dar priduria: Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks. Štai tie ženklai, kurių reikalauja dar nepatikėję. Įdomu tai, jog visi šie ženklai ir stebuklai svarbūs netikintiems, nes tie, kas jau patikėjo, kas susitiko su Kristumi asmeniškai, suvokia, jog visi ženklai, palyginus su šiuo susitikimu, yra niekas, visiškai nereikšmingi priedai. Ir iš tiesų, jie skirti tiems, kurie dar netiki, tai lyg priemonės, padedančios atvesti žmones prie tikrojo stebuklo – Amžinojo Dievo, kuris nori dovanoti save.

           

Kyla klausimas, kodėl tų ženklų tiek maža, kodėl mes nematome, kaip krikščionys aplink mus gydo ligonius ir prikėlinėja mirusius, jiems nekenkia nuodai? Atsakymas slepiasi žodyje tikėjimas. Čia susiduriame su kitu dalyku - tikėjimo gyliu. Ir tikrai viskas nebėra taip paprasta kaip pradžioje. Stebukle susitinka tikėjimas to, kurio rankomis Dievas jį atlieka, ir to, kuris tai stebi. Tikėjimas yra labai laipsniškas dalykas, kiekvieno žmogaus tikėjimo gilumas yra skirtingas. Ir nuo jo priklauso santykis su Dievu. Nuo jo priklauso, ar mes pastebėsime stebuklus, vykstančius aplink mus, nuo jo priklauso, ar mes patys sugebėsime daryti stebuklus Dievo vardu.

Bet pirmas ir svarbiausias iš visų tikėjimo žingsnis yra patikėti, kad Dievas yra, ir mane myli.

           

Šiandien dėkosiu Dievui už gyvenimo ir gyvybės stebuklą.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau kasdien vis labiau gilinti savo tikėjimą.

Šiandien prašysiu Dievo pagalbos skelbiant ir liudijant Evangeliją.

Jn 6, 52-59

⁵² Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ ⁵³ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! ⁵⁴ Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. ⁵⁵ Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. ⁵⁶ Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. ⁵⁷ Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. ⁵⁸ Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. ⁵⁹ Visa tai jis paskelbė, mokydamas Kafarnaumo sinagogoje.

            Viešpats toliau tęsia pokalbį su žydais. Jis kalba jiems nesuprantamus dalykus. Tačiau ir mūsų dienomis šie Jo žodžiai skamba ne mažiau keistai. Kaip galima valgyti Jo kūną bei kraują ir nemirti? Ką tai reiškia valgyti Jo kūną ir kraują? Kaip tai padaryti? Daugybė klausimų kyla iš šių žodžių. O atsakius į juos kils ir kiti klausimai. Tačiau, nereikia nusiminti, o drąsiai kelti klausimus ir dar drąsiau ieškoti atsakymų.

Iš tiesų Kristaus kūnas yra valgis, o Jo kraujas yra gėrimas. Krikščionys, Jėzaus mokiniai, tai suprato iškart po Prisikėlimo. Ir švęsdavo Eucharistiją (arba kitaip – Liturgiją), kaip sakoma Apaštalų darbų knygoje,  laužydavo duoną: Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi. (Apd 2,46)  Štai tokiu būdu, dalyvaujant Eucharistijos šventime, galime valgyti tikrą Kristaus kūną ir kraują, tam turime būti tinkamai pasiruošę ir nusiteikę: su džiugia ir tauria širdimi. Tik Komunijoje yra tikroji gyvybė, amžinasis gyvenimas. Ar tai reiškia, kad nemirsime? Jėzus sako: Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Ir dar: Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius. Nuo pat pirmųjų dienų krikščionys suprato,  jog žmogus nemiršta, o užmiega. Fizinė mirtis, mūsų žemiškojo gyvenimo pabaiga, nėra galutinė pabaiga, nes tikime, jog būsime prikelti iš numirusių, pažadinti.  Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena (Lk 20,38). Net kai kūnas miršta, siela gyvena toliau. Tačiau yra ir kita, dvasinė mirtis, tai galutinė mirtis, kai atsiskiriame nuo Gyvybės šaltinio – Dievo. Šių dienų pavyzdžiais galima būtų, labai supaprastintai, palyginti žmogų su mobiliuoju telefonu: kai išsikrauna jo baterija, reikia pakrauti, nes jis daugiau nebeveiks. Taip ir žmogus turi „pasikrauti” nuo Gyvybės šaltinio, o vienintelis būdas tai padaryti yra per Kristų, susijungiant su Juo: Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.

Tačiau, kaip ir Jėzaus laikų žydams, taip ir mums labai sunku tai suprasti, nes peržengia mūsų žmogiško, materialaus mąstymo ribas. Tai yra vieta kur įžengia tikėjimas ir kur siela atsiveria susitikimui su savo Kūrėju.

Šiandien dėkosiu Dievui už Eucharistijos stebuklą.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau tikėti tikru Kristaus kūno ir kraujo buvimu Komunijoje ir amžinuoju gyvenimu.   

Jn 6,44-51

[Jėzus kalbėjo žydams:] ⁴⁴ Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. ⁴⁵ Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. ⁴⁶ Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. ⁴⁷ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą. ⁴⁸ Aš esu gyvybės duona. ⁴⁹ Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. ⁵⁰ O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. ⁵¹ Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.

          Kaip galime išgirsti Tėvą mus kviečiant? Jeigu niekas nematė Tėvo, tik tas, kurį Jis siuntė, tai yra Sūnus? Bet juk kiekvienas žmogus turi savyje tai, kas susiję su Dievu, turime savyje Dievišką dalelę. Juk žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, nuodėmė subjaurojo tai, tačiau visiškai neatėmė. Kiekvienas turime to Dievo šauksmo širdyje. Kažkas jį išgirsta greičiau, lengviau, o kažkas laiko jį paslėpęs taip giliai, kad apsimeta jog jo net neturi, arba nesuvokdamas savo esminio širdies troškimo bando užpildyti jį materialiomis arba kultūrinėmis gėrybėmis (deja dažnai ir ne gėrybėmis). O kas vis gi išdrįsta išgirsti ir pripažinti, jog tas amžinybės pojūtis, jog tas amžinas klausimas, kodėl aš čia ir ar viskas baigsis su mano mirtimi? Ne šiaip sau mūsų siela šaukiasi Dievo. Tiksliau Jis mus žadina ir kviečia ateiti pas Jį. Štai kur išgirstame Tėvą, štai kur Jis mus patraukia ir įduoda Jėzui.

            O kai išgirstame ir atsiliepiame, ateiname pas Jėzų. Tam, kad gyventume, nes esame sukurti amžinybei. Ir Jėzus duoda mums valgyti save, savo Kūną: Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Tai, apie ką kalba Jėzus, jis išpildo per Paskutiniąją vakarienę, duodamas apaštalams duoną ir vyną ir perkeisdamas juos savo kūnu ir krauju. O liepdamas tai daryti Jo atminimui ir kvėpdamas savo Dvasią, pašventina ir įpareigoja apaštalus perduoti tai kitiems, kas įtikės. Tokiu būdu nuo apaštalų, jų rankų uždėjimu, iki šios dienos perduodamas šis paliepimas ir mes galime dalyvauti Paskutinėje vakarienėje dalyvaudami Eucharistijoje (šv. Mišiose) ir tikrai valgyti tikrą Jėzaus Kristaus Kūną priimdami Komuniją. Ir tokiu būdu čia ir dabar nepaliaujama pildosi Jėzaus žodžiai: Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.

           

     Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo Kūno ir Kraujo dovaną ir galimybę Juo maitintis Eucharistijoje.

         Šiandien prašysiu Dievo malonės nepamiršti, kaip gyvybiškai man yra svarbu dalyvauti Eucharistijoje ir priimti Komuniją.

           Šiandien prašysiu, kad Tėvas kuo daugiau žmonių patrauktų ateiti pas Jėzų.    

Jn 6,35-40

³⁵ Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. ³⁶ Bet aš jums jau sakiau: jūs mane regėjote, ir netikite. ³⁷ Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu, ³⁸ nes aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. ³⁹ O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną. ⁴⁰ Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“.

Kokie nuostabūs Viešpaties pažado žodžiai. Kiek juose vilties! Ateinančio pas mane aš neatstumsiu. Jėzus neskirsto žmonių į gerus – blogus, neįvardija jokių religinių, moralinių ar dorovinių taisyklių, kurias išpildžius bus galima „laimėti“ amžinąjį gyvenimą, tereikia ateiti pas Jį ir tikėti Juo. Nes tokia yra Tėvo valia, kad visi būtų išgelbėti. Dievas atidavė mums pats save, tapo vienu iš mūsų, dar daugiau - pavertė save maistu, kad mes Juo maitintumės, tereikia ateiti pas Jį ir patikėti bei priimti šią meilę. Tada gyvenimas pasikeis, mes niekuomet nebealksime ir nebetrokšime. Būsime pripildyti meile ir patys sugebėsime pamilti, ir meilė taps pagrindine gyvenimo taisykle. Nėra lengva priimti tokią besąlyginę Dievo meilę, sunku patikėti, kad kažkas gali mus taip mylėti. Todėl, kaip vaikai, vis esame linkę patikrinti, ar Dievas tikrai myli. Kartais išsigąstame ir bėgame nuo tos meilės. Bet Viešpats visuomet laukia. Kai suklumpame, kai paklystame, jis ir vėl mums kartoja: ateinančio pas mane aš neatstumsiu ir kviečia sugrįžti pas Jį.   

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo meilę ir už galimybę ateiti pas Jį.   

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad galiu sugrįžti pas Jį ir Jis padeda atsistoti, kai suklumpu.

Šiandien prašysiu Dievo suteikti drąsos ateiti pas Jėzų, jeigu vėl paklysiu.

Jn 6,30-35

³⁰ Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? ³¹ Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus“. ³² Tada Jėzus tarė:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. ³³ Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“.  

³⁴ Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“³⁵ Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.

            Toliau tęsiasi Jėzaus pokalbis su žmonėmis, kurie atsekė jį nuo tos vietos, kur Jis padaugino duonos ir pamaitino minią. Visas pokalbis ir toliau sukasi apie duoną. Žmonėms vis negana, jie vis reikalauja ženklo, lyg duonos padauginimo būtų maža. Žmonės prisimena Mozę ir irgi nori, kad maistas jiems kristų iš dangaus. Štai ir vėl atsiskleidžia jų tikrieji motyvai, jiems tereikia gero gyvenimo, kad „duona iš dangaus kristų“, o jie galėtų sau mėgautis ir niekuo nesirūpinti. O Jėzus ir vėl kreipia dėmesį į svarbiausius dalykus, ne į tai, kas laikina ir tik suteikia trumpalaikį sotumą, bet į tai, kas amžina ir kas iš tiesų suteikia žmogui pilnatvę ir laimę – Jis kreipia mintis į save, į gyvybės duoną, į Dievą. Kaip įdomu, kai žmonės prašo duok visuomet mums tos duonos, Jėzus atsako: Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. Jis nežada duoti duonos, jis nesiruošia maitinti nuolat žmonių, jis pažada daug daugiau – laisvę, kai nebereikės visų tų dalykų. Jėzus kalba apie naują žmogų, apie perkeistą mastymą. Taip yra tam, kas savo gyvenimą atiduoda į Jėzaus rankas, ne, tai ne būsimojo gyvenimo pažadas, tai šio gyvenimo pažadas. Žmogus, suradęs Dievą, suvokia materialinių dalykų menkumą, laikinumą ir nebededa į juos vilčių. Žmogus, turėdamas Dievą, turi daug daugiau negu duona. Kai Dievas pasidaro pirmoje vietoje, viskas atsistoja į savo vietas. Nebereikia daugiau klaidžioti ieškant materialinių gėrybių, iš dangaus krentančios manos, tada tvirtai einame gyvenimo keliu, gyvenimo, kuriuo yra pats Jėzus. Daugiau dvasiškai  nebealkstame ir nebetrokštame, nauju žvilgsniu žvelgiame į Dievą ir į Jo dovanas.

           

   Šiandien dėkosiu Dievui už Jo Sūnų Jėzų, kuris yra gyvybės duona.

 Šiandien prašysiu Viešpaties, kad suteiktų jėgų ieškoti Jo, o ne iš dangaus krentančios duonos.   

Jn 6,22-29

²² Minia, buvusi anoje pusėje, matė, kad ten tebuvo viena valtis ir kad Jėzus nebuvo įlipęs į valtį su mokiniais, o šie išplaukė vieni. ²³ Rytojaus dieną iš Tiberiados atplaukė kitų valčių ir sustojo netoli tos vietos, kur žmonės buvo valgę Viešpaties palaimintos duonos. ²⁴ Sužinoję, kad čia nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. ²⁵ Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“ ²⁶ O Jėzus prabilo į juos:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:

jūs ieškote manęs ne todėl,

kad esate matę ženklų,

bet kad prisivalgėte duonos lig soties.

²⁷ Plušėkite ne dėl žūvančio maisto,

bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!

Jo duos jums Žmogaus Sūnus,

kurį Tėvas – Dievas savo

antspaudu yra pažymėjęs“.

²⁸ Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ ²⁹ Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“.

       Susidaro įspūdis, kad Jėzus su mokiniais šiek tiek atsitraukė nuo minios. Nes jiems būtinas poilsis. Tiek mokiniams, tiek ir Jėzui reikia atitrūkti nuo nuolatinio kažko besitikinčios minios šurmulio. Reikia atgauti tiek fizines, tiek ir dvasines jėgas. Mums taip pat būna laikas, kai turime atsitraukti nuo kasdienių darbų, rūpesčių, žmonių ir trumpam išeiti į „dykumą“ nurimti, pailsėti ir pabūti su savimi, o ypač – maldoje pabendrauti ir susivienyti su Tėvu.

      

Kai Jėzus susitinka su Jo ieškančiais žmonėmis, Jis jiems atvirai išsako jų motyvus. Jis mato žmonių tikruosius troškimus. Reikia pripažinti, kad mes dažnai linkę patys nepastebėti savo tikrųjų motyvų, kad jaučiamės ir atrodome geresni negu esame, tačiau tai mums trukdo nukreipti savo širdį veržtis gilyn, ieškoti aukščiausiojo Gėrio – Dievo. Jėzus tiesiai kalba su žmogumi: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties.“ Jis „nevynioja į vatą“, nebijo, kad tiesa įskaudins. Jėzus sako: tiesa padarys jus laisvus (Jn 8,32). Dažnai mes meluojame patys sau, galvodami ir demonstruodami apie save tai, ko nėra. O mūsų artimieji, bijodami pasirodyti nemandagūs, bijodami konflikto ar tiesiog nenorėdami įskaudinti, net jei ir pastebi mumyse tokią apgaulę, nutyli. Tačiau Jėzus negali tylėti. Nes tai reikštų palikti žmones eiti pražūties keliu. Tol, kol mes ieškome Dievo vardan geresnio gyvenimo, vardan kokybiškesnio, saugesnio ir sotesnio gyvenimo, o ne dėl Jo paties, mes einame neteisingu keliu. Ir Jėzus turi tai mums pasakyti. Krikščionys taip pat pašaukti liudyti tiesą ir yra Viešpaties įpareigoti tą tiesą sakyti, jos siekti savo aplinkoje pagal savo galimybes. Savo aplinkoje daryti Dievo darbus. Ne darbus Dievui, o Dievo darbus. O pradėti reikia nuo šio: tikėkite tą, kurį Jis siuntė.  

       Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad parodo man tiesą apie mane ir taip suteikia galimybę artėti link Jo.

       Šiandien prašysiu Dievo malonės būti atviru, kai kitas brolis ar sesė norės man pasakyti tai, ko pats nepastebiu savyje.

        Šiandien prašysiu Viešpaties suteikti man drąsos, jautrumo ir meilės, kai turėsiu pasakyti žmogui nemalonią tiesą.  

Jn 6,16-21

¹⁶ Atėjus vakarui, mokiniai nusileido prie ežero, ¹⁷ sulipo į valtį ir plaukė kitapus ežero, į Kafarnaumą. Jau sutemo, o Jėzus vis dar nebuvo grįžęs pas juos.¹⁸ Ežeras bangavo, nes pūtė smarkus vėjas. ¹⁹ Nusiyrę nuo kranto dvidešimt penkias-trisdešimt stadijų, jie pamato Jėzų, einantį ežero paviršiumi ir besiartinantį prie valties. Jie išsigando. ²⁰ O jis sako: „Tai aš. Nebijokite!“ ²¹ Jie norėjo jį pasiimti į valtį, bet valtis netrukus priartėjo prie kranto, į kurį jie yrėsi.

            Kartais smagu pažvelgti į Jėzų ir pastebėti, kokie paprasti jam yra antgamtiški dalykai. Mokiniai plaukia valtimi, pučia smarkus vėjas. Jiems greičiausiai neramu, o ir Jėzaus nėra. Mokiniai turbūt pagalvojo ir apie tai, kaip Jėzus persikels į kitą krantą. Ir baiminosi vėjo, kad valtis neapvirstų, jiems buvo sunku irkluoti. Ir staiga mato Jį einant vandeniu pas juos. Jie, žinoma, nesupranto, kad čia Jėzus ir išsigando. O Jis jiems sako: „Tai aš. Nebijokite!“. Ir staiga valtis priartėjo prie kranto, lyg nepastebimai lengvai, prisiartinus Jėzui ir valtis lengvai pasiekė savo tikslą.

            Tai ir mūsų gyvenime. Iriamės per bangas ir vėją, gyvenimo sunkumus, išbandymus ir problemas. Nerimaujame, bijome, nežinome ar pasieksime kitą krantą, savo tikslą. Tačiau kai į mūsų gyvenimą ateina Jėzus, nors aplinkybės lieka tokios pačios, mes pasiekiame savo tikslą lyg nepastebimai lengvai. Čia verta pastebėti, kad Jėzus neįlipo į valtį ir nenuyrė jos už mokinius, jie pabaigė kelionę patys. Tik ji jau nebebuvo tokia bauginanti, todėl ir lengviau įveikiama. Ir mums Jėzus sako, kai iriamės gyvenimo valtimi: „Tai aš. Nebijokite!“, pasitikėkime Juo ir saugiai pasieksime kitą krantą.

            Šiandien prašysiu Jėzaus suteikti drąsos ir jėgų irtis per gyvenimo išbandymus.

        Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad ir aš, ir žmonės aplink mane atpažintų Jėzų sakantį: „Tai aš. Nebijokite!“   

Jn 3,31-36

³¹ Kas iš aukštybių ateina, tas už visus viršesnis, o kas iš žemės gimė, – žemiškas pats ir žemiškai kalba. Kas iš dangaus ateina, tas už visus viršesnis. ³² Jis liudija, ką yra girdėjęs ir matęs, tik niekas jo liudijimo neklauso. ³³ O kas jo liudijimą priima, tas pripažįsta, jog Dievas tiesakalbis, ³⁴ nes ką yra Dievas atsiuntęs, tas kalba Dievo žodžius. Dievas teikia jam Dvasią be saiko. ³⁵ Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas. ³⁶ Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys: virš jo kybo Dievo rūstybė.

       Dievo žodis per šventąjį apaštalą ir evangelistą Joną toliau nagrinėja Jėzaus – Dievo Sūnaus prigimtį ir tikėjimą Juo. Į šią ištrauką Biblijos tyrinėtojai žvelgia dvejopai, tai gali būti paties Jėzaus žodžiai Nikodemui arba Jono Krikštytojo žodžiai jo mokiniams. Nes tekstas prieš tai pasakojo apie Jono Krikštytojo liudijimą savo mokiniams, o dar anksčiau skaitėme Jėzaus pokalbį su Nikodemu. Bet kokiu atveju, skaitome apie Jėzaus viršenybę, kurią Jis turi dėl savo Dievystės. Jo autoritetas, Jo mokymas ir darbai nėra žemiški, jie yra dangiški, būtent dėl to, kad Jėzus ateina iš dangaus. Čia svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Bibliniame supratime žemė ir dangus, tai ne fiziniai išmatavimai, tačiau tai dvasinės kategorijos ir jos žymi žmonių ir Dievo ir Jo sukurtų dvasinių būtybių (pvz.: angelų) buveines. Taigi, šioje ištraukoje pabrėžiama Jėzaus Dieviškoji kilmė.

       Kitas svarbus momentas – tikėjimas. Pats Jėzus liudija apie save: Jis moko ir žmonės girdi, kad Jis kalba su galia, ir klausia „iš kur jam tai?“. Jis stebuklingai gydo žmones. Jis prikelia mirusius. Jam paklūsta gamtos stichijos. Jis padaugina duoną, ir galiausiai – Jis prisikelia iš numirusių. Štai toks Jo dangiškosios kilmės liudijimas. Mūsų laikams kiek sunkiau, nes Jėzus negyvena žemėje fiziniu būdu. Tačiau Jis dalyvauja žmonių gyvenime ir toliau. Kaip kadaise liudijo apaštalai ir pasakojo apie Jėzaus darbus, taip ir šiandien žmonės liudija apie Jo stebuklus jų gyvenime. Kiekvienas, asmeniškai sutikęs Jėzų savo gyvenime, turi ką apie Jį paliudyti. Tik ar norime išgirsti tai?

         Ir vėl atsiduriame ties pasirinkimu – tikėti Dievo Sūnų ar ne. Pasirinkimo rezultatas aiškus – Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys: virš jo kybo Dievo rūstybė. Viskas palikta laisvai žmogaus valiai. O kas yra Dievo rūstybė? Ar Dievas pyksta, kaip ir žmogus, dėl to, kad Jį kažkas atstumia? Ne, Dievas nesivadovauja žmogiškais jausmais. Dievo rūstybė – tai Dievo teisingumas. Tai tas teisingumas, kurio taip dažnai šaukiasi žmonės sakydami: kodėl Dievas nenubaudžia tų, kurie daro blogį? Sukelia karus, žudynes ir t.t. Mes šaukiamės Dievo rūstybės pagal savo matą, o Viešpats sako, kad pagrindinis matas yra tikėjimas (ir iš to išplaukiantis gyvenimas su Dievu). Dievo rūstybė, tai pasirinkimo pasekmė, nes visi neištikimieji priešakyje su Liuciferiu (arba šėtonu) gaus savo atpildą - tai, ko nusipelnė ir ką patys pasirenka. Iš meilės Viešpats siuntė savo Sūnų, o vėliau Jo mokinius ir pasekėjus (ir dabar siunčia), kad žmogų išgelbėtų, kad žmogus galėtų išvengti to, kas neišvengiama, nes Dievo gailestingumas aukštesnis už Jo teisingumą. Bet žmogus turi norėti būti išgelbėtas ir tikėti, kad Kristus Jėzus tai padarys.  

                      Šiandien dėkosiu Dievui už Jo Gailestingumą.

           Šiandien prašysiu Dievo sustiprinti mano tikėjimą ir malonės drąsiai skelbti išgelbėtoją Jėzų. 

Jn 3,16-21

¹⁶ Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. ¹⁷ Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. ¹⁸ Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus. ¹⁹ Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. ²⁰ Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. ²¹ O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve.

Jėzus tęsia pokalbį su Nikodemu ir šioje ištraukoje pasako vienus iš pačių nuostabiausių žodžių Šventajame Rašte: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Šie žodžiai yra santrauka visos Evangelijos, tai esminė išganymo žinia. Dievas taip pamilo pasaulį, be galo pamilo, niekas negali pakeisti šios meilės, jos atimti, nieko nėra didesnio už ją! Dėl šios meilės Dievas pasiryžo nesuvokiamai aukai – atiduoti savo Sūnų. O Sūnus degdamas ta pačia meile ateina ne pasmerkti tų, kuriuos myli, bet išgelbėti. Mums telieka patikėti, kad taip gali būti. Mums tereikia patikėti, kad mus tikrai gali kažkas taip stipriai mylėti, kad mes galime būti išgelbėti iš mirties ir amžinai džiaugtis mylinčio Dievo artumoje, būti patys užkrėsti, pagauti tos begalinės meilės.

Tačiau, kai atsisakome patikėti, patys save pasmerkiame. Ne Dievas baudžia, o toks yra mūsų pačių pasirinkimas. Deja, dažniau žmogus linkęs pasirinkti tamsą. Nes taip lengviau, nes čia ir dabar gauti malonumai ir patogumai yra jau matomi ir ragaujami. O Viešpaties siūloma laimė kažkur toli, nepasiekiama, jai reikia mūsų aukos. Mes paprasčiausiai negalime patikėti Dievo gailestingumu ir meile mums, o lengviau tikime velnio melu ir atsiimam savo „užmokestį“ čia ir dabar. Tai lyg pasitenkinimas filmo anonsu, nes kad pažiūrėtume tikrą filmą, mums reikia įdėti pastangų – patikėti, kad jį rodo, ir nuvažiuoti į kino teatrą. (Kai tai padarome, būname apstulbę, nes filmą mums Dievas rodo nemokamai). Taigi, mes kasdien stovime ties pasirinkimu. O renkamės tik iš dviejų dalykų – arba Šviesą, arba tamsą. Kažkurį laiką galime klaidžioti ir prieblandoje, bet galiausiai turėsime pasirinkti galutinai. Atrodo pasirinkimas gan paprastas, bet kartu ir toks sudėtingas...  

Šiandien dėkosiu Dievui, kad jis taip mane pamilo, kad atidavė savo viengimį Sūnų.

Šiandien prašysiu Dievo pagalbos nuolat rinktis šviesą. 

Jn 3,7-15

⁷ Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės. ⁸ Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“.

⁹ Nikodemas atsiliepė: „Kaip tai gali būti?“ ¹⁰ Jėzus jam atsakė: „Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti?

¹¹ Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo. ¹² Jei netikite man kalbant apie žemės dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius? ¹³ Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus. ¹⁴ Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, ¹⁵ kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“.

            Jėzus tęsia pokalbį su Nikodemu. Jis stebisi, kad Nikodemas nesupranta Jėzaus: Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti? Fariziejus, ištyrinėjęs Raštus, savo gyvenimą pašventęs Dievo pažinimui ir tarnavimui, nesupranta Jėzaus žodžių. Kaip kartais būna sunku patikėti tuo, kad svarbiausi tavo gyvenimo dalykai vyksta šalia tavęs, kad Dievas veikia čia ir dabar. Mūsų gyvenime taip pat, Dievas mums kalba per Šventąjį Raštą, per Bažnyčią, galiausiai per mus supančius žmones. Kalba paprastai, kaip Jėzus Nikodemui – apie vėją, juk tame nėra nieko ypatingo, su tuo susiduriame kasdien. O taip sunku patikėti, suprasti.

            Sunku buvo ir Nikodemui. Jis greičiausiai tiesiog nesitikėjo, kad Mesijas bus toks paprastas, su kuriuo galima tiesiog šitaip šnekučiuotis. Tačiau Jėzus tuo pačiu pabrėžia, kad jis nėra eilinis žmogus: Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus.  Jis tapo žmogumi dėl mūsų, kad mes galėtume į Jį panašėti, kad mus mokytų apie Dievo meilę, apie gailestingumą, apie išgelbėjimą: kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus,  kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Ir vėl reikia mūsų tikėjimo, patikėti, kad paprasti dalykai aplink mus gali būti ne tokie jau paprasti, patikėti, kad tas žmogus, viskuo panašus į mus, išskyrus nuodėmę, yra pats Dievas. Ir šiandien Jis gyvas ir kalbina mus.

            Šiandien dėkosiu Dievui už paprastumą.

            Šiandien prašysiu Dievo malonės atpažinti Jį savo aplinkoje, savo kasdienybėje.

Jn 3,1-8

¹ Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų didžiūnas. ² Jis atėjo nakčia ir kreipėsi į Jėzų: „Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo“.

³ Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“.

⁴ Nikodemas paklausė: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“ ⁵ Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. ⁶ Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. ⁷ Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės. ⁸ Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“.

       Kaip nesuprantamai su Nikodemu kalba Jėzus! Nikodemas – fariziejus, jis puikiai išmano religines apeigas, žino papročius, griežtai laikosi taisyklių. Tačiau, to negana. Jėzus kalba apie atgimimą. Apie tikrą žmogaus dvasios perkeitimą, apie naują gyvenimą: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“. Ką tai galėtų reikšti? Ir kas gali atgimti? Nikodemas pastebi: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“ Žmogus pats negali nieko pakeisti, jis tikrai negali įeiti į motinos įsčias antrą kartą. Čia Jėzus kalba apie atgimimą iš vandens ir Dvasios. Čia Jis mini du sakramentus – vandens krikštą ir Šventosios Dvasios atsiuntimą. Šios Jo kalbos įgauna aiškią prasmę tik po Jo prisikėlimo. Jos ruošia mus kitam nuostabiam įvykiui, be kurio Bažnyčia nebūtų išgyvenusi – Šventosios Dvasios atsiuntimui. Tik Bažnyčioje, t.y. apaštališkoje bendruomenėje, šie Jėzaus žodžiai tampa realybe. Vandens krikštu nuplaunamos nuodėmės, palaidojamas senas žmogus, kuris išnirdamas iš vandens prisikelia su Kristumi naujam gyvenimui, o patepimas Šventąja Dvasia suteikia tą naują gyvenimą ir įgalina žmogų jį gyventi. Per šias dvi malonės dovanas žmogus tampa Dievo vaiku, Bažnyčios – Dievo šeimos nariu ir Jo Karalystės paveldėtoju. Tuomet tai, ką taip gerai išmanė Nikodemas – religinės apeigos, papročiai ir taisyklės, tampa ne pagrindiniu išgelbėjimo garantu, bet bendravimo ir tobulinimosi priemonėmis, kurios nesuvaržo žmogaus, jo nepavergia (taip yra, kol žmogus neatgimsta iš Dvasios, taip buvo fariziejams, taip, deja, atsitinka ir krikščionims), nes „vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“. Tai Dievo vaikų laisvė.

      

      Šiandien dėkosiu Dievui už Krikšto ir Šventosios Dvasios malonę.

      Šiandien prašysiu Dievo, kad išlikčiau ištikimas Šventosios Dvasios dovanoms ir jomis gyvenčiau. 

       Šiandien prašysiu Viešpaties suteikti man Dievo vaikų laisvės.

Jn 20,19-31

¹⁹ Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“

²⁰ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. ²¹ O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“.

²² Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. ²³ Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.

²⁴ Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. ²⁵ Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

²⁶ Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“²⁷ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. ²⁸ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! ²⁹ Jėzus jam ir sako:

„Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

³⁰ Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. ³¹ O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.

   Šiandien apaštalas ir evangelistas Jonas primena įvykius po prisikėlimo. Tai toks neišdildomas įspūdis, toks gyvas prisiminimas! Kokius svarbius dalykus padarė Viešpats atėjęs po prisikėlimo pas mokinius. Jis jiems davė savo ramybę tuomet, kai jie bijojo ir slėpėsi, kai nerimas buvo užvaldęs, Jėzus suteikė savo Dievišką ramybę. Tada Jis kvėpė į juos ir davė Šventąją Dvasią. Tai dar ne tas žadėtasis Šventosios Dvasios, Globėjo nuo Tėvo atėjimas, tai savotiškas Viešpaties įgaliojimų įkvėpimas, tos Dvasios, kurios galia Viešpats atleisdavo nuodėmes. Dabar Jis suteikia tą galią apaštalams, o jie, savo ruožtu, vėliau, rankų uždėjimu tą kunigišką galią perduos savo išrinktiems vyrams. Tai vyksta iki pat mūsų dienų, šis Jėzaus Dvasios kvėpimas yra perduotas vyskupams, kunigams ir diakonams. Viešpats suteikia įgaliojimus atleisti nuodėmes ir skelbti Evangeliją: Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.

   Kitas svarbus šios dienos pasakojimo akcentas - Tomo netikėjimas: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“. Viešpats nepasmerkia Jo netikėjimo, o ateina aštuntą dieną po prisikėlimo ir leidžia jam įleisti pirštus į savo žaizdas. Tačiau ištaria žodžius, kurie ypatingai svarbūs mums, gyvenantiems šiandien: Palaiminti, kurie tiki nematę! Jis ištaria tikėjimo palaiminimą, nes tikėjimas nėra žinojimas, jam reikia ypatingo sielos jautrumo, kurį kiekvienas galime savyje sužadinti, jeigu tik to norime ir tada tampame palaimintais.

       Šiandien dėkosiu Dievui už suteiktas malones ir Šventąją Dvasią.

       Šiandien Dėkosiu Dievui už palaiminimą ir prašysiu malonės tikėti, nors ir nematau.

Mk 16,9-15

⁹ Prisikėlęs anksti rytą, pirmąją savaitės dieną, Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalietei, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus. ¹⁰ Ji nuėjusi pranešė jo bičiuliams, kurie gedėjo ir verkė. ¹¹ Tie, išgirdę, kad jis gyvas ir kad ji pati jį mačiusi, netikėjo. ¹² Paskui Jėzus pasirodė dviem iš jų kelyje į kaimą, tačiau kitokiu pavidalu. ¹³ Ir šitie sugrįžę paskelbė visiems kitiems, bet ir jais anie netikėjo.¹⁴ Galop pasirodė visiems Vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo; priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę jį prisikėlusį.

¹⁵ Ir jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“.

Evangelistas Morkus mums trumpai primena Jėzaus pasirodymų saviesiems seką. Marija buvo pirmoji susitikusi Jėzų ir per ašaras Jo nepažinusi, vėliau du mokiniai nusivylę, kad Mesijas nepatenkino jų lūkesčių, bėgo iš Jeruzalės į Emausą, prie jų kelyje prisidėjo Jėzus ir jie jo nepažino, ir tik kuomet vakarieniaujant Jis laužė duoną, jiems tarsi žvynai nuo akių nukrito ir galiausiai Jėzus pasirodo vienuolikai, Jis ateina durims esant užrakintoms, o apaštalai išsigąsta, nes tariasi matą dvasią. Bet Jėzus jiems taria: „Nebijokite!“ ir jie apsidžiaugia pažinę Jį.

Kaskart Jėzaus pasirodymas po prisikėlimo yra tikėjimo išbandymas. Kaskart susitikę Jėzų žmonės, neiškarto patiki, jog tai tikrai Jis, prisikėlęs iš numirusių. Kaskart ir mes turime pasitikrinti, ar tikrai tikime tuo, o ne tik žavimės gražiais pasakojimais, kurie „galėjo būti, o galėjo ir nebūti“. Jėzus kiekvieną kartą priekaištauja dėl netikėjimo, tai vienintelis dalykas ko Jis iki šiol prašė – tikėkite.

Ir dabar, kai pagaliau mokiniai patikėjo, Jėzus duoda jims ir visiems, kas patikės, t.y. ir mums, dar vieną užduotį: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“. Viešpats nori išgelbėti visą pasaulį, visą kuriniją, ne tik saujelę mokinių, ne tik žmoniją, tačiau visą kūriniją, kuri dėl nuodėmės užkrato pasmerkta mirčiai. Dievo planas nesibaigia Jeruzale, Jis trokšta, kad būtų išgelbėta visa, ką Jis sukūrė. O mus, kaip ir pradžioje, kai visa sukūrė, kviečia būti Jo bendradarbiais. Dabar mes prašomi bendradarbiauti ne tik kūrime, bet ir išgelbėjime.

Šiandien dėkosiu Dievui už kvietima būti Jo bendradarbiu.

Šandien prašysiu Dievo malonės būti tinkamu Jo vynuogyno darbininku.