Mt 28,16-20

¹⁶ Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. ¹⁷ Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo.¹⁸ Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.¹⁹ Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, ²⁰ mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“.

Paskutiniosios Mato Evangelijos eilutės tiek daug pasako apie Jėzaus „dvasinį testamentą“. Jėzus čia dar kartą ir galutinai patvirtina Švenčiausiąją Trejybę, vieną ir nedalomą Dievą Trijuose Asmenyse. Tai toks nesuvokiamas slėpinys, kurį vieni priima su tikėjimu ir pagarbia baime, kiti su abejone ir nepripažinimu. Mums gi, tikintiems, svarbu suvokti, kad esminis Trejybės metmuo yra Meilė, meilė yra santykis, ji gali būti tik tarp asmenų, o Dieve tie asmenys yra viena, todėl pats Dievas yra Meilė. Ir ta meile Jis panoro dalintis ir su kitais. Todėl iš meilės sukūrė visa, o ypatingai apdovanojo žmogų, jį padarė panašiu į save, kad ir žmogus galėtų mylėti ir meilėje susivienyti su Dievu. Po žmogaus nuopolio Dievas atėjo ir pats tapo žmogumi ir prisiimė sau mirtį ir prisikėlė, kad prikeltų ir kiekvieną, kas tik patikės Jo meile. Po prisikėlimo bei įžengimo atgal į savo garbę, nepaliko mūsų našlaičiais, bet atsiuntė Šventąją Dvasią, kad per Bažnyčią - tikinčiųjų bendruomenę -  vestų žmones į išgelbėjimą.

Todėl Jėzus ir duoda nurodymą apaštalams: eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Dievas trokšta išgelbėti kiekvieną, tačiau labiausiai gerbia laisvą žmogaus valią. Dėl to Jis taip ilgai (mūsų suvokimu) ir užtrunka, vis neateina „gyvųjų ir mirusiųjų teisti“. Visi yra pakviesti į bendrystę su Dievu, tik kiek atsilieps?

O visus ir kiekvieną, kas Jį myli ir ilgisi, Jėzus patikina: Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Dabar neregimu būdu, o vėliau matysime Jį veidas į veidą ir mūsų džiaugsmui nieko nebetrūks.

Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad leidosi pažįstamas ir nuolat dalijasi savo Meile su žmonėmis.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau atsiliepti į Jo meilę savo gyvenimu.  

Mk 11,27-33

²⁷ Jie vėl sugrįžta į Jeruzalę. Jėzui vaikščiojant po šventyklą, prie jo prieina aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų ir klausia: ²⁸ „Kokia galia tai darai? Kas tau davė galią tai daryti?“ ²⁹ Jėzus jiems atsakė: „Ir aš noriu paklausti jus vieno dalyko, o jūs atsakykite man, tada ir aš jums pasakysiu, kokia galia tai darau. ³⁰ Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių? Atsakykite man!“ ³¹ Tie pradėjo tartis: „Jei pasakysime – iš dangaus, tai jis mus klaus: 'Kodėl tada juo netikėjote?' ³² Pasakytume – iš žmonių...“ Bet jie bijojo žmonių, nes visi buvo įsitikinę, kad Jonas tikrai buvo pranašas. ³³ Todėl jie atsakė Jėzui: „Mes nežinome“. Tada Jėzus tarė: „Tai nė aš nesakysiu, kokia galia tai darau“.

Įdomus epizodas, iš Jėzaus sklinda ramybė, Jis vaikštinėja po šventyklą, meldžiasi. Prie Jo prieina visa minia lyg ir tarnaujančiųjų Dievui: aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų. Tų pačių, apie kuriuos vakar skaitėme: „aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai tarėsi, kaip jį (Jėzų) pražudyti“ (Mk 11,18). Jėzus tai žino, ne tik dėl to, kad Jis mato žmonių širdis, bet ir dėl to, kad kaip ir kiekvienas iš mūsų pastebi, kuomet į mus žmonės kreipiasi ir kažko klausia su klasta, o ne dėl to, kad tikrai nori sužinoti atsakymą, kad nori kažkaip mums pakenkti. Jėzus jų klastą atsuka prieš juos pačius, nes žino, kad taip pat jie elgėsi ir su Jonu Krikštytoju. Ir palieka juos nieko nepešusius, Jėzus net nesivelia į kalbas, nes žino, jog tokia diskusija neves prie tiesos, nes klausiantieji jos visai nenori sužinoti, jie turi savo išankstinę nuomonę ir tikslą pražudyti Jėzų.

Kaip dažnai ir mums tenka įsivelti į diskusijas, kurių tikslas nėra tiesa, o tik pats ginčas! Tai mus išveda iš pusiausvyros, atima ramybę. O Jėzus savo pavyzdžiu moko, jog neverta prarasti ramybės ir veltis į beprasmius ginčus.

Šiandien dėkosiu Jėzui už parodytą pavyzdį.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau suprasti, jog nereikia veltis į ginčą ir laiku atsitraukčiau. 

Mk 11,11-26

¹¹ Taip Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą. Viską apžiūrėjęs, – kadangi buvo jau vakaro valanda, – jis su Dvylika išėjo į Betaniją.

¹² Rytojaus dieną, jiems keliaujant iš Betanijos, Jėzus buvo alkanas.¹³ Pamatęs iš tolo sulapojusį figmedį, jis priėjo pažiūrėti, gal ką ant jo ras. Tačiau, atėjęs prie medžio, jis nerado nieko, tiktai lapus, nes buvo dar ne figų metas.¹⁴ Tuomet jis tarė medžiui: „Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!“ Jo mokiniai tai girdėjo.

¹⁵ Ir jie ateina į Jeruzalę. Įėjęs į šventyklą, Jėzus ėmė varyti laukan parduodančius ir perkančius šventykloje. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus ¹⁶ ir neleido nešti rakandų per šventyklą. ¹⁷ Jis mokė ir skelbė: „Argi neparašyta: Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms! O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“. ¹⁸ Tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai tarėsi, kaip jį pražudyti. Jie mat bijojo Jėzaus, nes visi žmonės buvo pagauti jo mokslo. ¹⁹ Atėjus vakarui, Jėzus su mokiniais išėjo iš miesto.

²⁰ Rytą eidami pro šalį, jie pamatė, kad figmedis nudžiūvęs iš pat šaknų.²¹ Prisiminęs Petras tarė Jėzui: „Rabi, štai figmedis, kurį tu prakeikei, nudžiūvo“. ²² Jėzus jiems atsakė: „Turėkite tikėjimą Dievu! ²³ Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: 'Pasikelk ir meskis į jūrą' ir savo širdyje nesvyruotų, bet tikėtų įvyksiant, ką sako, – tai jam ir įvyktų. ²⁴ Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus. ²⁵ Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus. (²⁶ O jei jūs neatleisite, nė jūsų Tėvas danguje neatleis jūsų nusižengimų“.)

Susidaro įspūdis lyg Jėzus „ne ta koja“ išlipo iš lovos. Supykęs prakeikia figmedį, vėliau išvaiko prekeivius šventykloje. Mes galime nemažai iš šių dalykų suprasti. Pirmas dalykas, kad Jėzus tikrai buvo žmogumi ir jam nesvetimos emocijos ir jausmai. Žinome, kad Jėzus gali džiaugtis ir linksmintis, pavyzdžiui kai dalyvavo Kanos vestuvėse. Žinome, jog jis liūdėjo ir verkė savo mirusio draugo Lozoriaus. Jėzus bijo kančios ir mirties, net krauju prakaituoja besimelsdamas agonijoje Alyvų sode prieš suėmimą. Dabar gi skaitome apie tai, kad Jėzus supyko.

Jis supyko ant figmedžio, kad tas neturi vaisių, čia galime įžvelgti metaforą: Pamatęs iš tolo sulapojusį figmedį. Figmedis buvo išleidęs didelius sultingus lapus, o tam reikėjo nemažai energijos. Tai panašu į žmogų, kuris daug energijos ir jėgų sudeda į tai, kad būtų gražus ir iš tolo pastebimas. Tai tuščiagarbystė ir puikybė, kurios taip dažnai yra žmogaus veiklos pagrindas, tačiau iš to nėra jokios naudos, nei pačiam žmogui, nei kam kitam, nėra vaisių. Todėl toks figmedis, pasmerktas nudžiūti, toks bevaisis žmogus, taip pat.

Viešpats supyko ir ant Šventyklą, Dievo namus, išniekinusių prekeivių ir įvairaus plauko „biznierių“. Tai šventas pyktis, kuris uždega kovoti su neteisybe, su paniekinimu, su šventvagyste. Toks pyktis yra Dievo dovana, suteikianti energijos kovoti už gėrį. Tame nėra ir negali būti nuodėmės. Kaip Jėzus – Jis supyko, kad šventykla išniekinta ir paversta plėšikų lindyne, todėl Jėzus imasi veikti ir pasirenka efektyvų būdą, nes jei jis imtų mandagiai prašyti: „atsiprašau, gal malonėtumėte nebeprekiauti Dievo namuose...“, niekas nekreiptų dėmesio ir tuo viskas pasibaigtų. Reikia pažymėti, kad efektyviausias veikimo būdas neturėtų būti nuodėmingas. Čia pat matome aukštųjų kunigų ir rašto aiškintojų pykčio ir baimės nuodėmingą išraišką:  Tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai tarėsi, kaip jį pražudyti. Jie mat bijojo Jėzaus, nes visi žmonės buvo pagauti jo mokslo. Slapta pražudyti Jėzų. Nuodėmė prasideda slaptu sumanymu ir veda į blogį.

Taigi, galime pasimokyti keleto dalykų iš Jėzaus: jausmai (pyktis) nėra blogai; energija nukreipta į pasipuikavimą, kad iš tolo būtume matomi, bet ne į vaisių vedimą veda mus prie „nudžiūvimo“; jausmai yra kelio ženklai, kuriais vadovaudamiesi turime pasirinkti efektyviausią veikimo būdą.

Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad tapo žmogumi ir parodė gyvenimo pavyzdį.

Šiandien dėkosiu Dievui už jausmus ir prašysiu malonės, kad galėčiau tinkamai jais naudotis. 

Mk 14,22-25

   ²² Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ ²³ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. ²⁴ O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. ²⁵ Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje“.

      Paskutinės Vakarienės metu Viešpats įsteigia Eucharistijos sakramentą, o kartu su juo ir perduoda kunigystės galią apaštalams. Eucharistija arba Švenčiausiasis Sakramentas, žmonių paprastai vadinamas tiesiog Komunija, yra pats svarbiausias Bažnyčios slėpinys. Nuo pat pirmųjų dienų Bažnyčia, t.y. apaštalai, kartu su Marija ir kitais mokiniais  „kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną“ (Apd 2,46). Nuo pat pradžios tikėdami, jog Eucharistija arba, kaip rašo šv. Lukas Apaštalų Darbuose, duonos laužymas  TIKRAI yra Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas. Tai viena šio slėpinio pusė, mums labai sunku suprasti, kaip duona ir vynas gali būti Kristaus Kūnu ir Krauju. Kita šio slėpinio pusė yra ne mažiau didinga ir pagaunanti, jei iš tiesų susimąstome, ką tai reiškia – net kvapą užgniaužia. Juk tai ne šiaip kažkieno kūnas ir kraujas, stebuklingai pavirtęs iš duonos ir vyno, tai pats Dievas, pats Kūrėjas, Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats, Dangaus Kareivijų ir Galybių Valdovas. Tai Jis dėl mūsų ateina, norėdamas su mumis susivienyti, nusižemina ir tampa mums maistu, nes mes negalime iki Jo pakilti. Štai šis slėpinys yra didžiausias Bažnyčios turtas, štai jame yra visa Bažnyčios galia ir šventumas. Ir kiekvienas esame kviečiamas dalyvauti šioje misterijoje tiesiogiai, kas kartą dalyvaujant Eucharistijoje ir priimant Švenčiausiąjį Kristaus Kūną ir Kraują. Tačiau šv. apaštalas Paulius įspėja: „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11,27-29). O kai suprantame koks didis tai Slėpinys ir kokie menki ir neverti esame mes prieš Dievą, nuolankiai ir virpėdami priimame Jį ir tampame Jo Dievystės dalininkais.

      Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad pasilieka Eucharistijos slėpinyje su mumis.

      Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau vertai priimti Eucharistiją.

Mk 10,32-45

³² Jiems bekeliaujant į Jeruzalę, Jėzus vis ėjo priekyje taip, kad mokiniai stebėjosi, o einantys iš paskos nerimavo. Vėl susišaukęs Dvylika, ėmė jiems sakyti, kas jo laukia: ³³ „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, ³⁴ o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels“.

³⁵ Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime“. ³⁶ Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?“ ³⁷ Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ ³⁸ Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ ³⁹ Jie sako: „Galime“. Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. ⁴⁰ Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje, – tai bus tiems, kuriems paskirta“. ⁴¹ Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono.

⁴² Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. ⁴³ Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ⁴⁴ ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. ⁴⁵ Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“.

Štai Jėzus ryžtingai keliauja į Jeruzalę, Jis žino, kad ten turės kentėti ir mirti. Tačiau mokiniai lyg kurti jo pranašystei, jie lyg nenori suprasti ir pamatyti, kas iš tiesų vyksta. Jiems atrodo, kad Jėzus ir toliau kalba palyginimais ir metaforomis. Kaip ir mums sunku patikėti, kad tai iš tiesų vyko, kad Jėzus nėra mitologinis veikėjas arba moralės ir geresnio gyvenimo mokytojas. Jėzus iš tiesų gyveno ir mirė už mūsų nuodėmes.

Jokūbas su Jonu, kaip dažnai ir mes, labiau susirūpinę savimi, savo ateitimi ir gerove. Jie ateina pas Dievą, seka Kristumi tam, kad gyvenimas būtų geresnis, kad jie įsitvirtintų gerose pozicijose, būtų apsirūpinę ir laimingi. Toks dažnai žmogaus santykis su Dievu – ką Dievas man duos? Aš prašau iš Jėzaus to, ko man reikia. Keistai, o gal net ciniškai skamba Zebediejaus sūnų prašymas iškart po to, kai sužinome, jog Jėzus eina mirti. Tačiau Jėzus kantriai su jais kalbasi, priima jų nesugebėjimą suprasti, nes žino, kad jiems reikia laiko, kad jie dar negavę Šventosios Dvasios ir mąsto žmonių, o ne Dievo mintimis.

Čia pat Jėzus pranašauja jiems: taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. Apaštalai, eidami tikėjimo ir Jėzaus gilesnio supratimo keliu, supras Jo žodžius ir prisiims kankinystę. O Jėzus dar kartą apaštalams primena krikščioniškąjį pašaukimą: Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas,  ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.

Jėzus niekada nežadėjo lengvo ir malonaus gyvenimo žemėje, jis kalbėjo apie kryžių, kančią, persekiojimus, paniekinimą. Mums, kaip ir apaštalams, sunku tai klausyti ir priimti. Tačiau Jėzus taip pat pažadėjo ir nepalyginamai daugiau – patį Save ir amžinąjį džiaugsmą Jo Karalystėje.  

Šiandien dėkosiu Dievui už amžinojo gyvenimo pažadą.

Šiandien prašysiu malonės suprasti ir priimti skirtumą tarp šio pasaulio malonumų ir amžinosios laimės. 

Mk 10,28-31

²⁸ Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“.²⁹ Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ³⁰ ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo.

³¹ Tačiau daugel pirmųjų bus paskutiniai ir daugel paskutinių – pirmi“.

Viešpats tęsia pokalbį apie atsižadėjimą. Vakar Jis ragino turtuolį išparduoti visa, ką turi, ir išdalinti vargšams. Šiandien apaštalui Petrui Jėzus atsako ne tik apie materialius turtus, tačiau apie visa tai, kas atrodytų, žmogaus gyvenime yra svarbiausia. Jis kalba apie namus, brolius, seseris, motiną, tėvą, vaikus, laukus. Čia minimas „palikimas“ gali būti dvejopas: iš vienos pusės realiai palikti tai, ko iš tavęs prašo Viešpats - kaip apaštalai, kurie paliko savo valtis, tinklus ir nusekė paskui Jėzų. Kita gi pusė yra ne tokia matoma, tačiau ne mažiau reali - tai „palikti“ širdimi, paleisti tai, kas atrodo yra taip svarbu, tai, kas priklauso mums. Kalbant apie žmones, dažnai tai reiškia suteikti jiems laisvės gyventi savo gyvenimą (tai ypač aktualu tėvams, užauginusiems vaikus), o tuo pačiu ir patiems išdrįsti gyventi savo laisvą gyvenimą: laisvą nuo kitų žmonių, laisvą nuo materialinių gėrybių, laisvą nuo gamtos sąlygų, darbo ir kitų dalykų. Tik nereikia manyti, kad dabar jau šių dalykų nebereikia! Jokiu būdu ne. Laisvė nuo kažko, nereiškia, kad reikia tais dalykais „atsikratyti“. Ne, Viešpats kaip tik sako: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų /.../ ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais). Kai kalbame apie laisvę, negalime pamiršti atsakomybės. Taigi, esame ir atsakingi už žmones, kurie yra šalia mūsų, kaip sakė lapė Antuano de Sent-Egziuperi Mažajame Prince: „esame atsakingi už tuos, ką prisijaukiname“. Esame atsakingi už mums pavestą darbą, tarnystę, galiausiai esame atsakingi už visą Kūriniją, kuria Dievas nuo pat sukūrimo pavedė rūpintis žmogui.

Būti laisvu - reiškia prisiimti atsakomybę ir tuo pačiu žinoti, kad visa tai tau nepriklauso. Kad tavo gyvenimas taip pat nepriklauso nuo tave supančių dalykų, ir kad tu pats nuo jų nepriklausai. Vienintelis, nuo ko visa priklauso ir iš ko visa kyla, yra Dievas.

Štai apie tokį „palikimą“ arba išsižadėjimą kalba Jėzus. Kuomet viską paliksime, tapsime laisvi savo širdimi, tuomet galėsime gauti šimteriopai daugiau, tada šimteriopai didesnė atsakomybė neprislėgs, nes ja dalinsimės su Dievu. Tuomet ir persekiojimai, kurie negali aplenkti laisvo žmogaus, nepasiduodančio vergijai, nebus tokie baisūs.

Ir dar vienas dalykas apie fizinį visko išsižadėjimą. Tai vienuolinis kelias, kuris reikalauja ypatingo griežtumo sau, tai ypatingas pasiaukojimas, kuris taip pat apdovanojamas ypatingu Dievo pažinimo būdu. Deja, toli gražu net ne visiems, einantiems šiuo keliu, pavyksta visiškai visko išsižadėti. Tačiau ir gyvenant pasaulyje, svarbu kiekvienam po žingsnelį žengti išsižadėjimo link. Pagal savo galimybes ir padėtį. Gimdymas ir vaikų (ypač kol jie dar kūdikiai) auginimas yra mamos savęs išsižadėjimas. Šeimos tėvas išsižada savo poreikių patenkinimo vardan šeimos gerovės. Kunigas išsižada savęs, kad per jį atsiskleistų ir veiktų Dievas. Kiekvieną dieną kiekvienas turime kažko išsižadėti ir galime stebėti savo širdį ir prašyti Dievo, kad Jis mokytų ją būti laisva, kad tai, kas atrodo kaip sunki našta ir skaudi auka, taptų artimo meile ir dalijimosi džiaugsmu.

Visi keliai pas Viešpatį ypatingi ir kiekvienas savaip svarbus, tik reikia Dievo malonės nepavargti eiti, nes ištverti nėra lengva, todėl Viešpats ir sako: daugel pirmųjų bus paskutiniai ir daugel paskutinių – pirmi. Visi keliaudami link Dievo tai nutolstame, tai priartėjame prie Jo, prašykime Dievo, kad nuo Jo visiškai neatsiskirtume.

Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad moko „palikti“ tai, kas daro mane nelaisvu.

Šiandien prašysiu, Dievo malonės eiti atsižadėjimo keliu, kad galėčiau vis labiau būti laisvas ir atsakingas.

Mk 10,17-27

¹⁷ Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

¹⁸ Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas.¹⁹ Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“. ²⁰ Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“. ²¹ Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“. ²² Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

²³Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ ²⁴ Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę!^{*  25} Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“. ²⁶ Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“ ²⁷ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“.

                                                           

* Kai kurie rankraščiai papildo: ^24b Kaip sunku patekti į Dievo karalystę tiems, kurių viltis – turtai.

Kaip pakliūti į Dangaus Karalystę? Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?- klausia turtingas žmogus, pribėgęs prie Jėzaus. Yra tam tikros „taisyklės“, kurios išoriškai nustato, ką reikėtų daryti norint laimėti amžinąjį gyvenimą. Visų pirma, laikytis Dievo įsakymų, kurių dalį čia ir cituoja Jėzus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną. Krikščionims Jėzus taip pat primygtinai įsako mylėti Dievą visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis ir mylėti artimą kaip save patį. Dar žinome, jog reikia melstis, sekmadieniais dalyvauti šv. Mišiose, eiti išpažinties ir t.t.

Tačiau šiandien Jėzus sako dar kai ką: Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane. Viską, ką turi, išdalink vargšams... Žmogus nusiminė, ne tokio atsakymo jis tikėjosi iš Jėzaus. Anuo metu Izraelyje turtingi žmonės buvo labai gerbiami, jiems būdavo pataikaujama (visai kaip dabar), skiriamos pirmosios vietos, turtą žmonės laikė Dievo palaiminimu. Žmogelis tikrai tikėjosi, kad Jėzus jį pagirs ir sakys „tu šaunuolis, gali ramiai gyventi ir laukti Dangaus karalystės“, arba bent jau kažką panašaus į: „kiekvieną šabą ateik į pamaldas ir paaukok, kiek negaila, vargšams“. O čia: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams. Mes visi norime būti laimingi čia ir dabar, žemiški turtai, atrodytų, gali mums tai suteikti. Bent jau pasaulis taip deklaruoja, o žmonės tuo tiki. Ir mieliau iškeičia būsimą (čia dar reikia patikėti, kad ji bus) Dangaus Karalystę į esamus ir matomus žemiškus turtus. Tačiau ar tikrai viskas taip yra, kaip atrodo? Ar tikrai žemiški turtai gali suteikti to, ko žmogus iš tiesų taip geidžia: laimės, meilės, amžinojo gyvenimo, ar bent jau sveikatos? Vietoj tikros laimės gauname trumpalaikius malonumus, vietoj pasiaukojančios meilės – pataikavimą (čia nekalbu apie meilę šeimoje, nors labai dažnai pinigai sukiršina net artimiausius žmones), vietoj amžinojo gyvenimo – laikinas šios dienos gėrybes, kurių rytoj jau gali nebebūti, sveikatą ateizmo ideologai pavadino didžiausiu žmogaus turtu, tačiau koks sveikas žmogus bebūtų, liga gali tykoti už kampo ir visa tai, galiausiai, pasibaigia mirtimi.

Todėl labai svarbi Evangelijos eilutė, kuri pateikiama kaip priedas, esantis ne visuose rankraščiuose: Kaip sunku patekti į Dievo karalystę tiems, kurių viltis – turtai. Jėzus nesako, kad turtai yra blogai. Savaime gėrybės nėra blogis, tai Dievo dovana žmonėms. Tačiau Jėzus kalba apie žmogaus prisirišimą, apie tai, kam priklauso jo širdis. Į ką žmogus sudeda savo viltis. Ir tai jokiu būdu nepriklauso nuo turtų dydžio. Vienas, turėdamas tik pinigėlį, gali sudėti savo viltis į jį ir pamiršti Dievą ir artimą, o kitas, būdamas milijonieriumi, gali lengvai viską atiduoti ir sekti paskui Kristų. Žinoma dažniausiai, kas daugiau turi, tam sunkiau atsisakyti visko, ypač kai į tai sudėtas daugelio metų darbas ar pastangos kaupti. Todėl žmogus iš Evangelijos  apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto. Nesvarbu kiek ir kokio turto, jo širdis buvo prie jo prisirišusi. O tai ir yra esmė. Galime laikytis visų įsakymų, atlikinėti apeigas, būti geri ir malonūs su aplinkiniais, galime net bandyti mylėti. Bet jei širdis užimta, nepajėgsime iš tiesų pamilti Dievo ir artimo. O ką tada veikti Dangaus Karalystėje? Turtai tai liks čia ir visą amžinybę prisirišusi širdis jų ilgėsis. Kokia tada čia amžinoji palaima?

    Iš tiesų tai nėra lengva užduotis, tai pastebi ir apaštalai: kas tada galės išsigelbėti? Tačiau Jėzus padrąsina: Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma. Tačiau žmogus turi pirmas bent jau panorėti išsilaisvinti ir prašyti Dievo pagalbos, nes Dievas neverčia, jei žmogus nenori, jis gali padaryti, kaip ir anas iš Evangelijos: nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

Šiandien dėkosiu Dievui už žemiškąsias gėrybes, kurias Jis dovanoja.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad nebūčiau prisirišęs prie savo materialaus turto.

Jn 7, 37-39

³⁷ Paskutinę, iškilmingiausiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ten ir šaukė:

„Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria.

³⁸ Kas mane tiki, –

kaip Raštas sako, –

iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“.

³⁹ Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas.

Kas mane tiki, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės. Šis Viešpaties Jėzaus pažadas tampa nuostabia tikrove apaštalams, kartu su Jėzaus Mama Marija susirinkusiems melstis aukštutiniame kambaryje pirmųjų Sekminių dieną. Šis pažadas gyvas ir šiandien tarp Viešpaties mokinių – kurie tiki Jėzų ir atveria savo širdis Šventajai Dvasiai, kaip ugnis pripildančiai jų sielas. Šventoji Dvasia yra gyvybės alsavimas, kurį turi krikščionys. Tai Bažnyčios siela, kuri veda Bažnyčią ir jos narius per pasaulio audras link Dievo ramybės uosto. Šventoji Dvasia pripildo savo džiaugsmu, savo ramybe, savo dovanomis kiekvieną, kas tiki Kristų ir atsiveria Šventosios Dvasios veikimui. Tada iš jo vidaus plūsta gyvojo vandens srovės.

Deja, galime sutikti „krikščionių“, kurie bus nuostabūs krikščionybės teoretikai, kurie atlikinės religines apeigas, bet juose nebus gyvybės. Pasitaiko net ištisų bendruomenių, kuriose Šventoji Dvasia miega, nes žmonės viską bando daryti savo jėgomis. Jie neprašo Šventosios Dvasios pagalbos, jie neprašo, kad Šventoji Dvasia nužengtų ir vestų. Dažnai jie, įsikibę apeigų ir ritualų, nepastebi, kad tie ritualai neturi savyje gyvybės.

Tačiau Viešpats gailestingas. Jis be saiko lieja Dvasią, tiems kas Jo prašo su nuolankia ir tyra širdimi ir taria: „Ateik Šventoji Dvasia ir atnaujink žemės veidą! Veni Sancte Spiritus!“

Šiandien dėkosiu Jėzui už pažadą atsiųsti Šventąją Dvasią.

Šiandien prašysiu nuolankumo malonės, kad galėčiau priimti Šventąją Dvasią.

Šiandien melsiuos už tuos krikščionis, kurie dar negavę Šventosios Dvasios dovanos.

Jn 17,20-26

Kristaus – Aukščiausiojo Kunigo – malda

²⁰ Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: ²¹ tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.

²² Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: ²³ aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai.

²⁴ Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą.

²⁵ Teisingasis Tėve, pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau. Ir šitie pažino, jog tu mane atsiuntei.

²⁶ Aš pagarsinau tavo vardą ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“.

Toliau skaitome Kristaus – Aukščiausiojo Kunigo – maldą. Dabar Viešpats meldžiasi ne tik už apaštalus, bet ir už visus tuos, kurie per jų žodį Kristų įtikės. O tai yra ir už kiekvieną šiandien gyvenantį krikščionį. Viešpats meldžia tiems, kas įtikės, vienybės: tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.

Deja, šiandien pasaulis mato susiskaldymą krikščionių tarpe. Šis susiskaldymas, prasidėjęs daugiau kaip prieš tūkstantį metų, vis žiojėja kaip atvira žaizda Kristaus Kūne – Bažnyčioje. Šis suskilimo ir atsiskyrimo užkratas išplito ir plačiau. Šiandien tokia daugybė nesutariančių tarpusavyje grupių, besivadinančių krikščionimis. Kaip nuodėmė žeidžia kiekvieno žmogaus gyvenimą, taip per žmogų ji sužeidžia ir Bažnyčią. Viešpats iš anksto žinojo apie šį skausmą ir meldėsi už tai. Be abejo, turime sekti Viešpaties parodytu pavyzdžiu ir melstis už krikščionių vienybę nuolat, kad per tai galėtų pasireikšti begalinė Dievo Meilė ir Gailestingumas. Deja, kol žmogus pasiduoda puikybei, kol negali priimti kito ir nusilenkti prieš jį, vienybės nėra. Kol galvojame, kad esame geresni ar teisesni už kitus, tol esame išpuikę, vienybė gali rastis tik ten, kur yra atviros širdys, nuoširdžiai trokštančios įsiklausyti į kitą ir suprasti, o ne pataisyti ir pakeisti.

Krikščionių vienybė priklauso ne tik nuo teologų ir Bažnyčių vadovų sutarimo, bet ir nuo kiekvieno iš mūsų. Visų pirma nuo mūsų maldos už krikščionių vienybę ir, antra, atviros širdies, trokštančios su meile priimti ir suprasti kitą, nors ir kitaip tikintį Kristaus sekėją. Nes ne mes, o pats Dievas per Šventąją Dvasią apreikš tiesą, kaip meldė Jėzus: Teisingasis Tėve, pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau. Ir šitie pažino, jog tu mane atsiuntei. Aš pagarsinau tavo vardą ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose.

Šiandien dėkosiu Dievui už ekumeninį judėjimą pasaulyje ir už pažangą krikščionių vienybės darbe.

Šiandien melsiuos už visus krikščionis, o ypač persekiojamus ir kenčiančius krikščionis ir už krikščionių vienybę.

Šiandien prašysiu Dievo nuolankumo ir atviros širdies, kad priimčiau ir geriau suprasčiau kitų konfesijų brolius ir seseris. 

Maldų už krikščionių vienybę galima rasti čia.

Jn 17,11-19

Kristaus – Aukščiausiojo Kunigo – malda

¹¹ Aš jau nebe pasaulyje... Jie dar pasaulyje, o aš grįžtu pas tave. Šventasis Tėve, išlaikyk  ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes.

¹² Kol buvau su jais – tavo man pavestaisiais, – aš išlaikiau juos ištikimus tavo vardui; išsaugojau juos, ir nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų, – taip išsipildė Raštas.

¹³ Dabar aš einu pas tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje manojo džiaugsmo pilnatvę.

¹⁴ Aš jiems perdaviau tavo žodį, bet pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.

¹⁵ Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo.

¹⁶ Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.

¹⁷ Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa.

¹⁸ Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį.

¹⁹ Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa.

Jėzus meldžiasi už savo mokinius. Prieš tai Jis yra jiems pasakęs, kad juos išsirinko ir paskyrė. Taigi, jie – jau nebe pasaulio, kaip ir pats Kristus. Todėl pasaulis jų neapkenčia, todėl Viešpats prašo, kad Tėvas apsaugotų juos nuo piktojo, tai reiškia Velnio, didžiausio žmonių priešo. Nes jis kėsinasi pražudyti ne kūną, bet visą žmogų, kad žmogus nebeturėtų ryšio su Dievu ir amžinojo gyvenimo. Todėl Jėzus prašo Tėvą mus apsaugoti ir mus išmokė kasdien Viešpaties (Tėve mūsų) maldoje to prašyti: „/.../ bet gelbėk mus nuo pikto“ (Mt 6,13b).

Jėzus taip pat prašo pašventinti juos tiesa. Pašventinti - tai pašvęsti, paskirti Dievui, kad gyventų Jo tiesoje, pažintų Dievą per Jo siųstąjį Jėzų ir Šventąją Dvasią. Ir galiausiai Jėzus ne priešpastato savo mokinių pasauliui, o siunčia juos į pasaulį, kaip Tėvas siuntė Jį. O Tėvas „nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3,17). Taip ir savuosius Jėzus siunčia skelbti Evangelijos, kad pasaulis turėtų galimybę būti išgelbėtas.

Toks tad paradoksas – pasaulis neapkenčia Kristaus ir Jo mokinių, o šie yra siunčiami tą pasaulį mylėti ir išgelbėti.

Šiandien šlovinsiu Dievą už Jo begalinę meilę.

Šiandien prašysiu Dievo pašventinti mane tiesa, kad galėčiau eiti į pasaulį ir Jam tarnauti.

Jn 16,29-33

²⁹ Jo [Jėzaus] mokiniai tarė: „Štai dabar tu aiškiai kalbi ir nebesakai jokių palyginimų.³⁰ Mes dabar matome, kad tu viską žinai ir nereikia tave klausinėti. Todėl mes ir tikime, kad tu esi išėjęs iš Dievo“. 

³¹ Jėzus jiems atsakė: „Pagaliau tikite?

³² Štai ateina valanda, ir net yra atėjusi, – kai jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite mane vieną. Tačiau aš ne vienas, nes su manimi yra Tėvas.

³³ Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“

Štai baigiasi pastaruoju metu skaitytas Jėzaus pokalbis su apaštalas paskutinės vakarienės metu. Daug išsakyta nurodymų ir pranašavimų, kas laukia Jėzaus mokinių, einančių per tris apaštalo Jono Evangelijos skyrius (14, 15, 16). Jėzus daug kalba apie persekiojimus, pasaulio prieštarą. Tačiau Jis pažada atsiųsti Globėją ir pats sugrįžti metui atėjus. O šiandien Jis užbaigia pokalbį su apaštalais, kurie sakosi jau pagaliau tikintys, kad Jėzus yra  išėjęs iš Dievo. Jėzus vis dėl to yra realistas ir pažįsta žmogiškąjį silpnumą ir trapumą, ypač pavojaus akivaizdoje: Štai ateina valanda, ir net yra atėjusi, – kai jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite mane vieną. Mes taip pat dažnai suabejojame Dievu, imamės spręsti reikalus savo jėgomis. Nes dažnai Viešpaties veikimas mūsų gyvenime atrodo mums per lėtas, dažnai nesuprantamas. Ir neiškentę išsisklaidome po pasaulį „laimės ieškoti“, tačiau dažniausiai randame tik laimės ir ramybės surogatus, kurių veikimas netrukus baigiasi, ir pasijaučiame nuogi lyg Adomas su Ieva, paragavę Gero ir Blogo pažinimo vaisiaus. Tada vėl lieka grįžti pas Tėvą ir prašyti atleidimo.

O Jėzus iš anksto įspėdamas mus paguodžia: Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Jis žino, kad nerasime jos niekur kitur, tik pas Jį. Nes pasaulyje mūsų priespauda laukia. Net tik krikščionių, bet apskritai žmogaus. Juk pasaulis įtraukia į savo žaidimą su labai griežtom taisyklėm, kur žmogus tampa sistemos vergu, kur jis tėra varžtelis besisukančio mechanizmo, ryjančio viską, kas jam bando pasipriešinti, ir net tie, kurie manosi tą mechanizmą valdantys, iš tiesų tėra vergai – nuodėmės, vartotojiškumo, galios, geresnės vietos po saule, geresnių rezultatų siekimo, konkurencijos, rinkos ir galiausiai išgyvenimo, kur klausimas nėra gyventi ar mirti, o tik – mirti vėliau negu kitas.

Tačiau paskutiniai Jėzaus žodžiai patys viltingiausi: jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį! Visame tame pasaulio chaose yra Tas, pas kurį galime sugrįžti, atrasti Jo ramybę ir amžinojo gyvenimo viltį, nes Jis nugalėjo pasaulį. Todėl ir mes galime jį nugalėti kartu su Jėzumi. Su Jėzumi galime būti laisvi ir gyvendami pasaulyje.    

  

Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad Jis nugalėjo pasaulį ir teikia mums savo ramybę.

Šiandien prašysiu Dievo malonės sugrįžti pas Jį, kai pasiduosiu nepasitikėjimui ir imsiu ieškoti ramybės pasaulyje. 

Mk 16,15-20

¹⁵ Ir jis [Jėzus] tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.¹⁶ Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.¹⁷ Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ¹⁸ ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. ¹⁹ Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. ²⁰ O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo.

Jėzus atliko savo misiją žemėje. Jis – Dievo Sūnus, prisiėmė žmogišką prigimtį, gimė iš mergelės Marijos, augo šeimoje, išmoko amato, dirbo, turėjo draugų. Atėjus laikui išsirinko 12 apaštalų ir vaikščiojo po kraštą bei skelbė Evangeliją, ją patvirtindamas galingais žodžiais ir darbais: gydydavo ligonius, prikeldavo mirusius, padaugino duoną, ėjo vandeniu, nuramindavo audrą ir išvarinėjo demonus. Jis buvo tiesakalbis ir neieškojo žmonių garbės. Vieni jį mylėjo, kiti neapkentė. Jis niekada nenusidėjo, tačiau prisiėmė mūsų kaltes ir buvo išniekintas ir nužudytas gėdinga mirtimi ant kryžiaus. Trečią dieną Jis prisikėlė iš mirusiųjų ir dar keturiasdešimt dienų buvo žemėje, ir ne kartą pasirodė savo mokiniams, davė jiems nurodymus. Tada iškeliavo į ten, iš kur buvo atėjęs – į Dievo garbę, kur kartu su Tėvu ir Šventąja Dvasia buvo ir yra per amžius. Tačiau Jis nepaliko savo mokinių vienų. Jis pažadėjo atsiųsti Globėją ir vieną dieną sugrįžti savo garbėje. O iki tos dienos Globėjas – Šventoji Dvasia, primins viską, ko Jėzus mokė, tokį Jis davė paskutinį nurodymą: Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Nes visame, ką dėl mūsų išgelbėjimo atliko Jėzus, yra svarbi sąlyga: Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas.

Štai kodėl svarbu skelbti Evangeliją, kaip rašo apaštalas Paulius Timotiejui: „skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas“ (2 Tim 4, 2), nes kitu atveju: kas netikės, bus pasmerktas. Galime klausti, o kur gi čia Dievo gailestingumas? Tačiau, Dievo gailestingumas yra tiems, kam jo reikia. Jei žmogus netiki Evangelija, jis nepriima ir Dievo gailestingumo, netikinčiam žmogui tai nereikalinga. Dažnai girdime sakant: „aš netikiu į Dievą, nes kunigai nusidėjėliai“, „aš tikiu kažkuo“, „aš katalikas, bet nepraktikuojantis“, o kartais ir taip: „man nereikia to jūsų dievo“ – ar tai nėra žmogaus pasirinkimas? Dievas gerbia žmogaus laisvę rinktis iki pat galo, o tikintieji save ramina dėl savo netikinčių artimųjų: „jis nežinojo apie Kristų“, „jis geras žmogus, Dievas jo pasigailės“. Ir iš tiesų Dievas jau jo pasigailėjo - Jis tapo dėl jo žmogumi ir numirė ant kryžiaus, Jis įsteigė Bažnyčią ir paliepė paskelbti apie tai visai kūrinijai. Ar tai nėra Dievo gailestingumas? Teliko viena smulkmenėlė – patikėti tuo. Ir pasirinkti gyvenimą arba mirtį. Ar kaltinimai „blogiems krikščionims“ yra tinkamas savo apsileidimo pateisinimas? Juk kiekvienas žmogus viduje turi amžinybės pojūtį, tą tylų kviečiantį Dievo balsą, tik ar jis pats to balso neužgožia savyje kitais dalykais, gyvenimo rūpesčiais, „rimtais“ darbais, baimėmis ar malonumais? Ar žmogus ieško atsakymų į klausimus: Kas aš esu? Kodėl aš esu čia? Iš kur visa atsirado? Ar yra tikimybė, kad yra Dievas? Kur aš keliauju, kokia mano gyvenimo prasmė? Ar viskas baigsis su mirtimi? Tokie ir panašūs klausimai yra pradžia išganymo ieškojimo, tačiau dažnai jie lieka nustelbti pasaulio triukšmo. Ir tada mes tikimės, kad užteks to, kad jis buvo geras žmogus ir dėl to jis garantuotai pateks į Dangų. Bet jis nenorėjo ten patekti visą gyvenimą, kodėl mes nesutinkame su jo pasirinkimu? „Jis nežinojo, kaip ten bus gera“. O kodėl mes jam to nepasakėme? Tačiau vargu ar rasime žmogų mūsų aplinkoje, kuris nebūtų girdėjęs apie Jėzų ir Dangaus Karalystę. Tačiau, deja, nepasirinko jos.

Dar vienas aspektas šioje problemoje tai: kas nustato koks yra geras žmogus? Kas gali pamatuoti gerumą ir jį apspręsti? Ar geras žmogus yra tas, kuris niekuomet nieko nepavogė, nieko neprimušė, nesumelavo, mylėjo savo šeimą? O ar jis niekuomet nepagalvojo, kad būtų gerai užvožti per galvą kaimynui, kuris užstatė automobilį? Gal jis mano, jog abortas yra laisvas moters pasirinkimas, o klerikalai per daug į tai kišasi? Gal jis mielai juokdavosi iš Dievą pašiepiančių karikatūrų ar TV laidų? Galima ir radikaliais pavyzdžiais pasinaudoti: nacistinėje Vokietijoje geras žmogus būdavo tas, kuris įduodavo besislapstančius žydus. O karo metu „geri žmonės“ sužvėrėdavo ir prievartaudavo moteris ir, žinoma, žudydavo. Geras yra sovietų karys ar Lietuvos partizanas? Manau, tai priklauso, kieno šeimos narys esi tu. Todėl, deja, „geras žmogus“ yra labai subjektyvu ir to neužtenka, kad patektum į Dangų. Viešpats aiškiai sako: Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. O visa kita yra išvedžiojimai, išgelbėjimas priklauso nuo mūsų pasirinkimo ir nuo šio esminio pasirinkimo priklauso ir mūsų gyvenimo būdas. Jei myliu Dievą ir Jo ieškau, man nėra kliūtis nusidėjėliai Bažnyčioje, nes žinau, jog ir aš nusidėjėlis. Tačiau turiu priemones, kaip su tuo tvarkytis ir tobulėti, kaip tapti geresniu, nors krikščionio pareiga nėra tapti geresniu, jo pareiga kuo labiau panašėti į Kristų, o tai žymiai daugiau ir sunkiau.

Tas, kas ieško Dievo, Jį randa, nes ir Dievas ieško kiekvieno žmogaus. O kas nenori imtis šio darbo, visada suras pasiteisinimų. Todėl Viešpats gerbia tokį žmogaus pasirinkimą ir niekam savo gailestingumo per prievartą neperša. Galų gale, tai nėra pigi vartojimo prekė, tai šis tas ypatingo, tai pats Dievas visatos Kūrėjas ir Valdovas. Ar gali būti per didelės pastangos Jį surasti?

Todėl mums reikia viso, ką Viešpats paskelbė, ką Globėjas – Šventoji Dvasia primena ir kuo galime dalintis tik Bažnytinėje bendruomenėje. Todėl ir reikia skelbti laiku ir nelaiku, nes trokštame, kad ir kiti būtų išganyti ir patirtų tą Dievo meilę ir gailestingumą, kurią patyrėme mes, kuri perkeitė mūsų gyvenimą ir suteikė amžinojo džiaugsmo viltį.   

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo atliktą žemėje darbą.

Šiandien prašysiu Dievo malonės būti Jo Karalystės dalininku.

Šiandien prašysiu išminties ir drąsos skelbti Evangeliją visai kūrinijai.

Jn 16,23-28

[Jėzus kalbėjo savo mokiniams:] ²³ „Tą dieną jūs manęs nieko neklausinėsite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs.

²⁴ Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.

²⁵ Aš jums vis kalbėjau palyginimais, bet ateis valanda, kada be palyginimų imsiu kalbėti ir atvirai apie Tėvą jums skelbsiu.

²⁶ Tą dieną jūs prašysite mano vardu, ir aš net nesakau, kad aš prašysiu Tėvą už jus, –

²⁷ juk patsai Tėvas jus myli, nes jūs mane pamilote ir įtikėjote, jog aš esu iš Dievo atėjęs.

²⁸ Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą“.

Ateis laikas, kai prašysime Tėvo ir Jis mums visa suteiks, tuomet regėsime Dievą veidas į veidą. Būsime Jo artumoje. Nes pats Dievas tapo žmogumi dėl mūsų išganymo, Jis prisiėmė mūsų nuodėmių pasekmes – kančią ir mirtį – sau, kad prisikėlęs atnaujintų mūsų sužalotą prigimtį, ir įžengdamas į Tėvo artumą, jai sugražintų Dievo paveikslą. Tik per Jėzų ir mes, priimdami Jį į savo gyvenimą, tikėdami ir išpažindami Jį Dievo Sūnumi, galime ir vėl pasidaryti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, kaip nuo pradžių Dievas buvo numatęs (pgl. Pr 1,27).

Įžengęs į Tėvo garbę, Jėzus pakėlė žmogiškąją prigimtį iki Dievo garbės. Todėl ateis laikas, kuomet tie, kas patikėjo ir pamilo Sūnų, bendraus su Tėvu: Tą dieną jūs prašysite mano vardu, ir aš net nesakau, kad aš prašysiu Tėvą už jus, – juk patsai Tėvas jus myli, nes jūs mane pamilote ir įtikėjote, jog aš esu iš Dievo atėjęs. Tuomet būsime pajėgūs ir be palyginimų suprasti apie Dievą. Tačiau kol kas keliaujame gyvenimo kelionę, esame riboti ir galime pažinti Dievą palyginimuose ir priimti Jį tikėjimu. Gyvenimas - tai mūsų kelionė į Tėvo namus ir tik nuo mūsų pasirinkimų priklauso, ar mes pasieksime kelionės tikslą, ar mums tikslu taps pati kelionė.

Šiandien dėkosiu Dievui už tikėjimo dovaną.

Šiandien prašysiu Jėzaus vesti mane gyvenimo keliu į Tėvo namus.

Jn 16, 20-23

[Jėzus kalbėjo savo mokiniams:] ²⁰ „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu.

²¹ Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus.

²² Taip ir jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims.

²³ Tą dieną jūs manęs nieko neklausinėsite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik  prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs.“

Jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus, kaip aiškiai matome tai šiandien, kai krikščionys su savo moralinėmis nuostatomis yra žeminami ir išjuokiami. Kai pasaulyje vyrauja vartotojiškumas, pramogos ir savęs patenkinimas bet kokia kaina, kai žmonės atvirai mėgaujasi nuodėme ir ragina vieni kitus taip elgtis. Pasaulis džiūgauja ir mėgaujasi nežabota laisve, galimybe nuodėmę ne tik pažinti bet ir ja naudotis, dažnai to pasekmes patirdami labai greitai. O nuodėmės pasekmė yra mirtis, tai ne tik fizinė mirtis, tai dvasinė mirtis, kai žmogus save atskiria nuo gyvybės Šaltinio – Dievo. Krikščionys, matydami šią pasaulio beprotybę, jo atsidavimą į Melo tėvo, tai yra Šėtono, spąstus, verkia ir vaitoja. Krikščionys liūdi persekiojami ir išjuokiami, tačiau jie žino, kad Išgelbėtojas sugrįš savo garbėje ir dėl to šis liūdesys, šis ilgesys nėra slegiantis, tai viltingas laukimas.  Šėtonas jau nugalėtas ir jo karalystė jau griūva, o Viešpats sugrįš apsuptas angelų kareivijomis ir galutinai sutriuškinęs Piktąjį, priims ištikimuosius į savo garbę.

Šiandien dėkosiu Dievui už paliktą viltį ir jau šiandien duodamą džiaugsmą.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad nepakliūčiau į Šėtono spąstus ir nepasiduočiau, kai būsiu gundomas.