Lk 23, 1-34, 44-56

¹ Visas susirinkimas atsistojo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą. ² Ten jie ėmė jį skųsti, sakydami: „Mes nustatėme, kad šitas kiršina mūsų tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius“. ³ Tada Pilotas paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus jam atsakė: „Taip yra, kaip sakai“.⁴ Pilotas tarė aukštiesiems kunigams ir miniai: „Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės“. ⁵ Bet jie vis atkakliau tvirtino: „Jis savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos iki čia“. ⁶ Tai išgirdęs, Pilotas paklausė, ar tas vyras galilėjietis. ⁷ Sužinojęs, kad Jėzus iš Erodo valdų, nusiuntė jį pas Erodą, kuris irgi buvo tomis dienomis Jeruzalėje.

⁸ Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau pirmiau norėjo jį išvysti, nes buvo apie jį girdėjęs ir tikėjosi pamatysiąs jį darantį kokį nors stebuklą. ⁹ Jis ėmė jį visaip klausinėti, bet Jėzus jam neatsakinėjo. ¹⁰ Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai apstoję be paliovos jį kaltino. ¹¹ Tada Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė. Paskui, aprengęs jį baltu drabužiu, pasiuntė atgal Pilotui. ¹² Tą dieną Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi.

¹³ Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, seniūnus ir paprastus žmones,¹⁴ pareiškė: „Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį žmonių kurstymu. Bet aš, jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos jam primetamos kaltės; ¹⁵ taip pat ir Erodas, nes sugrąžino jį atgal. Taigi jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės. ¹⁶ Aš tad jį nuplakdinsiu ir paleisiu“. ^18 (17) Tuomet jie visi ėmė šaukti: „Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!“ ¹⁹ O Barabas buvo patekęs į kalėjimą už kažkokį maištą mieste ir žmogžudystę. ²⁰ Norėdamas paleisti Jėzų, Pilotas dar kartą kreipėsi į juos, ²¹ bet jie nesiliovė šaukę: „Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį!“ ²² Tada jis trečią kartą klausė: „O ką gi pikta jis yra padaręs? Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti. Taigi nuplakdinsiu jį ir paleisiu“. ²³ Tačiau jie, garsiai šaukdami, vis nesiliovė reikalauti, kad jis būtų prikaltas prie kryžiaus, ir jų šauksmai ėjo vis smarkyn.

²⁴ Tada Pilotas nusprendė patenkinti jų reikalavimą. ²⁵ Jis paleido jiems įkalintąjį už maištą ir žmogžudystę, kaip jie prašė, o Jėzų atidavė jų valiai.

²⁶ Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų. ²⁷ Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. ²⁸ Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! ²⁹ Ateis dienos, kai sakys: 'Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!' ³⁰ Tada sakys kalnams: Griūkite ant mūsų! ir kalvoms: Pridenkite mus! ³¹ Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“

³² Kartu su juo buvo vedami žudyti du piktadariai.

³³ Atėję į vietą, kuri vadinasi „Káukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. ³⁴ Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Kareiviai pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą.

⁴⁴ Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, ⁴⁵ saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. ⁴⁶ O Jėzus galingu balsu sušuko: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. Ir su tais žodžiais numirė.

⁴⁷ Šimtininkas, matydamas, kas buvo įvykę, pradėjo garbinti Dievą ir tarė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“ ⁴⁸ Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę.

⁴⁹ Atstu stovėjo visi Jėzaus pažįstami ir moterys, jį atlydėjusios iš Galilėjos. Jos viską matė.

⁵⁰ Ir štai atėjo vienas vyras, vardu Juozapas, teismo tarybos narys, geras ir teisus žmogus, ⁵¹ kuris nebuvo pritaręs kitų teismo narių sprendimui ir poelgiui. Jis buvo kilęs iš žydų miesto Arimatėjos ir gyveno laukdamas Dievo karalystės.⁵² Taigi Juozapas nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. ⁵³ Paskui nuėmė kūną nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę ir paguldė uoloje iškaltame kapo rūsyje, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. ⁵⁴ Visa tai dėjosi Prisirengimo dieną, jau beprasidedant šabui.

⁵⁵ Lydinčios moterys, kurios buvo atėjusios su Jėzumi iš Galilėjos, apžiūrėjo kapą ir matė, kaip buvo paguldytas jo kūnas kape.

⁵⁶ Sugrįžusios nuo kapo, jos paruošė kvepalų ir tepalų, o šabo dieną ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas.

Per paskutiniąsias savo gyvenimo valandas Jėzus kalba labai nedaug. Viskas jau apspręsta ir tas sprendimas nėra žmonių, Viešpats visiškai atsiduoda Tėvo valiai. Vis dėl to, Dievas neatima laisvos valios iš žmonių ir, nors Viešpats eina savo keliu, kiekvienas gali laisvai pasirinkti, kaip dalyvaus Kryžiaus kelyje. Štai Pilotas, nors ir ieško galimybės išgelbėti Jėzų ir netiki Jo kaltumu, pasiduoda minios ir jos vadovų įtakai. Jis išsigąsta ir pasiduoda manipuliacijoms dėl savo silpnumo ir silpnavališkumo. Jis paaukoja Jėzaus gyvybę vardan savo „ramybės“.

Priešingas laisvos valios pasireiškimo pavyzdys šioje ištraukoje mums yra Juozapas iš Arimatėjos. Jis drąsiai laikosi savo įsitikinimų, jis nepritarė teismo sprendimui. Jis net nepabūgo paprašyti Jėzaus kūno ir palaidoti Jį savo kape. O tai jau viešas savo prielankumo ir galbūt tikėjimo Jėzumi parodymas.  Tačiau Juozapas nebijo prarasti savo padėties visuomenėje, savo gero vardo, nes jis įsitikinęs Jėzaus teisumu bei nekaltumu ir yra tiesoje su savo sąžine.

Šiandien ir kasdien mes taip pat esame ties pasirinkimu. Net jeigu tikime ir išpažįstame Jėzų Viešpačiu, dažnai mums kyla pagunda to neparodyti, kad nepasirodytume kvailai, kad nesusigadintume kažin kokio savo „gero“ vardo, ar tiesiog esame linkę tikėjimą laikyti „asmeniniu reikalu“. Tai dažnai iškyla sprendžiant politinius ir etinius klausimus. Kažkas iš mūsų tiesiogiai turi įtakos sprendimų priėmime, kažkas netiesiogiai. Galbūt kartais tik turi pasisakyti siauram draugų ar kolegų rate ir gali būti išjuoktas ar tiesiog nesuprastas. Tuomet ir kyla pasirinkimas tarp Piloto ir Juozapo poelgio.

Artėjanti Gavėnia yra puikus metas atkreipti dėmesį į savo tikėjimo išraišką viešoje erdvėje. Ir dažniau pastebėti, ar elgiuosi kaip bailys Pilotas ar kaip orusis Juozapas iš Arimatėjos. Juk Viešpats perspėjo: „kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 33).

Šiandien dėkosiu Dievui už laisvą valią ir galimybę rinktis, net kai tai sunku padaryti.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad man nepritrūktų drąsos pasirinkti Kristų sunkioje (pavojingoje) gyvenimo situacijoje.

Lk 22,39-42, 45-23,1

³⁹ Išėjęs iš ten, Jėzus savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną. Įkandin nuėjo ir mokiniai. ⁴⁰ Atėjus į vietą, jis įspėjo: „Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“

⁴¹ Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: ⁴² „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“

⁴⁵ Atsikėlęs po maldos, jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš liūdesio užmigusius. ⁴⁶ Jis tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“

⁴⁷ Jam bekalbant, pasirodė būrys, o priekyje ėjo vienas iš Dvylikos – Judas. Jis prisiartino prie Jėzaus jo pabučiuoti. ⁴⁸ Jėzus jam tarė; „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“ ⁴⁹ Jėzaus bičiuliai, matydami, kas bus, paklausė: „Viešpatie, gal kirsti kalaviju?“ ⁵⁰ Vienas iš jų puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. ⁵¹ Bet Jėzus sudraudė: „Liaukitės! Gana!“ Ir, palietęs tarno ausį, išgydė jį.

⁵² Atėjusiems jo suimti aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir seniūnams jis pasakė: „Ar aš koks plėšikas, kad išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais?! ⁵³ Kai būdavau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Taip! Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas“.

⁵⁴ Suėmę Jėzų, jie nusivedė jį ir atvedė į vyriausiojo kunigo rūmus. Petras sekė iš tolo. ⁵⁵ Kiemo viduryje žmonės susikūrė ugnį ir susėdo ratu. Petras atsisėdo kartu.

⁵⁶ Viena tarnaitė, pamačiusi jį sėdintį prieš šviesą, įsižiūrėjo ir pasakė: „Ir šitas buvo kartu su juo“. ⁵⁷ Bet jis išsigynė: „Moterie, nepažįstu jo!“ ⁵⁸ Netrukus kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: „Ir tu esi iš jų“. Petras atkirto: „Ką tu, žmogau! Tik jau ne aš!“ ⁵⁹ Maždaug po valandos dar kažin kas ėmė atkakliai tvirtinti: „Tikrai šitas buvo su juo! Juk jis galilėjietis!“ ⁶⁰ Petras atsakė: „Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai“. Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys. ⁶¹ Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą. Petras atsiminė jam pasakytą Viešpaties žodį: „Dar gaidžiui nepragydus, šiandien tu tris kartus manęs išsiginsi“. ⁶² Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko.

⁶³ Jėzų saugantys vyrai tyčiojosi iš jo ir mušė. ⁶⁴ Uždengę jam akis, jie klausinėjo: „Pranašauk, kas tave užgavo!“ ⁶⁵ Ir visaip kitaip įžeidinėjo jį.

⁶⁶ Rytui išaušus, susirinko tautos seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie atsivesdino Jėzų į savo tribunolą ⁶⁷ ir reikalavo: „Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“ Jėzus atsiliepė: „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite, ⁶⁸ o jei paklausiu, man neatsakysite. ⁶⁹ Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje“. ⁷⁰ Tada jie visi sujudo klausti: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ O jis atsakė: „Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!“ ⁷¹ Tuomet jie tarė: „Kam dar mums liudytojai?! Mes girdėjome iš jo paties lūpų!“

¹ Visas susirinkimas atsistojo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą.

Besiruošdami Gavėniai toliau skaitome apie paskutiniąsias Jėzaus žemiškojo gyvenimo dienas, Jo suėmimo istoriją. Šiandien galime atkreipti dėmesį į žmogiškąjį silpnumą, išdavystę, veidmainystę, bailumą ir neištikimybę. Šios nuodėmės ir ydos krinta ant Viešpaties pečių iš žmonių, kurie Jį supo, su kuriais jis gyveno šalia, dalinosi ta pačia duona ir kartu meldėsi. Tai jo tautiečiai, to paties tikėjimo žmonės. Atrodytų, daug bendro tarp jų, daug gerų ir gražių dalykų, siejančių tarpusavyje ir su Jėzumi. Tačiau vienas bendras dalykas, būdingas kiekvienam žmogui ir mums taip pat, tai  - nuodėmė.  Ji mus atskiria vienus nuo kitų, nuo Dievo ir nuo savęs pačių. Šios dienos ištraukoje kiekvienas iš dalyvių, išskyrus Jėzų, kažkokiu būdu nusideda ir atskiria save nuo Jėzaus. Tautos seniūnai ir Rašto aiškintojai save laiko teisuoliais, įžeistais Jėzaus mokymo ir kalbų, todėl galinčiais nuteisti Jį net remdamiesi melagingais paliudijimais, Judas išduoda Viešpatį pabučiavimu už pinigus, Petras,  pasidavęs baimei, meluoja ir išsižada Mokytojo, kuriam ką tik prisiekė ištikimybę. Atrodytų visi turi pateisinamų priežasčių elgtis taip, kaip pasielgė. Vieni nori išsaugoti tautos ramybę ir nesusipriešinti su galingesniu priešu – romėnais, kitas galvoja, kad Jėzus perlenkė lazdą su savo mokymu ir nori apsaugoti Jį patį, o gal net už gautus pinigus padėti vargšams, galiausiai Petras trokšta išsaugoti savo gyvybę, juk gyvas jis bus naudingesnis... Visada atrasime pateisinimų savo nuodėmėms ir apsileidimams, bet ar tikrai tai tiesa? Ar vienos tautos ramus gyvenimas vertingesnis už žmonijos išgelbėjimą amžinajam gyvenimui? Ar saujelė vargšų verta Mokytojo pardavimo? Ar Petro išsaugotas gyvenimas žemėje be Jėzaus labiau vertingas už jo mirtį ir prisikėlimą su Jėzumi?

Visi mūsų pasiteisinimai dažnai būna paremti trumparegiškais ir dažnai egoistiškais pasvarstymais. Tačiau tai yra žmonių mintys, bet ne Dievo. Todėl išeitis viena, kuria pasinaudojo apaštalas Petras, kuomet Viešpats pažvelgė į jį: Petras atsiminė jam pasakytą Viešpaties žodį: „Dar gaidžiui nepragydus, šiandien tu tris kartus manęs išsiginsi“.  Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko.  Petras priėmė Viešpaties žvilgsnyje buvusį Gailestingumą ir nebesiteisino dėl savo nuodėmės, bet pravirko atgailos ašaromis, kurios suteikė jam galimybę pradėti viską iš naujo.

Būtent tam ir mums duodamas artėjantis Gavėnios metas: kad galėtume priimti Gailestingąjį Jėzaus žvilgnį ir pamatyti savo tikrąją padėtį, be išvedžiojimų ir pasiteisinimų.

Šiandien dėkosiu Dievui už galimybę apmąstyti savo nuodėmes, gailėtis dėl jų ir pradėti viską iš naujo.

Šiandien prašysiu Viešpaties malonės, kad tiesoje, be bereikalingų pasiteisinimų sugebėčiau pamatyti savo klaidas ir nuodėmes.

Lk 19, 29-40 (Užgavėnių savaitės pirmadienis)

(Liturgijoje skaitoma Lk 19,29-40; 22,7-39)

²⁹ Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos, ties vadinamuoju Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius ³⁰ ir jiems pasakė: „Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir, vos įėję, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. ³¹ O jeigu kas paklaustų: 'Kam jį atrišate?', atsakykite: 'Jo reikia Viešpačiui'“.

³² Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta. ³³ Atrišant asilaitį, savininkai klausė: „Kam atrišate asilaitį?“ ³⁴ Mokiniai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui“. ³⁵ Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. ³⁶ Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio drabužius. ³⁷ Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję.

³⁸ Jie šaukė:

„Garbė karaliui, kuris ateina

Viešpaties vardu!

Ramybė danguje,

šlovė aukštybėse!“

³⁹ Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ ⁴⁰ Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“

Jau visai priartėjome prie Gavėnios. Ortodoksų Bažnyčioje ši paskutinioji savaitė prieš Gavėnią (Didįjį Pasninką) vadinama Užgavėnėmis, o slaviškai – масленица [maslenica], pažodžiui tai reiškia sviestinė, nes dar valgomas sviestas, grietinė, kiaušiniai, tačiau jau nebevalgoma mėsa. Šią savaitę tradiciškai vyksta linksmybės, mugės, valgoma daug blynų su riebiu padažu, susikauna lašininis su kanapiniu ir pan.

Dvasinėje plotmėje nusiteikiame atgailai, susikaupimui, pasninkui, maldai ir išmaldai. Todėl ir šios dienos Evangelijos ištrauka tampa mums nepamainoma pagalba. Džiugus ir triukšmingas Viešpaties įžengimas į Jeruzalę. Mokinių ir minios šauksmas „Osana“ yra tarsi mūsų džiugus Užgavėnių šventimas. Anomis dienomis į Jeruzalę suplūdę žmonės buvo greitai pagauti šventinio triukšmo, visi ėmė šlovinti Viešpatį. Ir greičiausiai tik saujelė iš jų iš tiesų suprato, kas yra Kristus, dar mažiau, o greičiausiai niekas, išskyrus patį Viešpatį, nesuprato, kas Jo laukia Jeruzalėje ir į ką jie Jį su džiaugsmu lydi: neteisingą teismą, patyčias, smurtą ir siaubingą, kankinančią bei žeminančią mirtį ant kryžiaus už mūsų nuodėmes. Vėliau ta minia, šaukusi „Osana“, tokiu pat būdu yra pagaunama ir ima šaukti „Ant kryžiaus Jį!“, tie patys žmonės vos po penkių dienų atsisuka prieš tą, kurį vadino Karaliumi...

Gavėnia yra laikas mums užimti poziciją, kurioje būsime Didįjį Penktadienį. Tai nėra lengvas pasirinkimas, todėl mums ir reikia tų keturiasdešimties dienų pasninko ir atgailos, kad galėtume tinkamai pasirinkti. Visi esame nusidėjėliai ir už visus mus Kristus prisiėmė mirtį. Dabar ir vėl turime galimybę priimti šią auką ir tapti jos dalininkais, o tai reiškia ne tik Kryžiaus dalininkais, bet - svarbiausia - Velykų, prisikėlimo naujajam gyvenimui dalininkais, atnaujintam gyvenimui čia žemėje, savo aplinkoje, o po mirties – Gyvenimui amžinybėje.

Todėl Užgavėnių metu ne tik turime gerai pasilinksminti ir sočiai pavalgyti prieš Gavėnią, bet nusiteikti ir pasiryžti, kokiu būdu imsimės Gavėnios pasninko bei atgailos, ir kokią ydą per šią Gavėnią iš savęs išrovę atiduosime po kryžiumi Viešpačiui, kad perkeistų ją į dorybę.

Šiandien dėkosiu Dievui už galimybę rinktis gyvenimą per atgailą ir Kristaus Kryžių.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad mokėčiau džiaugtis ir švęsti su Viešpačiu.

Mk 14,43-15,1

⁴³ Ir tuojau, jam tebekalbant, pasirodė vienas iš Dvylikos – Judas, o kartu su juo būrys ginkluotų kalavijais ir vėzdais, pasiųstas aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų. ⁴⁴ Išdavėjas buvo jiems nurodęs ženklą: „Kurį pabučiuosiu, tai tas. Suimkite jį ir sergėdami veskite!“

⁴⁵ Taigi atėjęs jis tuojau prisiartino prie Jėzaus ir tarė: „Rabi!“, ir pabučiavo jį. ⁴⁶ O kiti stvėrė Jėzų ir suėmė. ⁴⁷ Vienas iš ten stovinčių, išsitraukęs kalaviją, užsimojo prieš vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį. ⁴⁸ O Jėzus prabilo jiems: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. ⁴⁹ Kasdien būdavau pas jus, mokiau šventykloje, ir jūs manęs nesuėmėte. Tačiau teišsipildo Raštai“. ⁵⁰ Tada, palikę jį, visi [mokiniai] pabėgo. ⁵¹ Tik vienas jaunuolis sekė iš paskos, susisupęs vien į drobulę. Jie čiupo jį, ⁵² bet jis išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo.

⁵³ Jėzų nuvedė pas vyriausiąjį kunigą, kur buvo susirinkę visi aukštieji kunigai, seniūnai ir Rašto aiškintojai. ⁵⁴ Petras iš tolo sekė jį iki vyriausiojo kunigo rūmų vidaus kiemo. Ten jis atsisėdo su tarnais ir šildėsi prie ugnies. ⁵⁵ Aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų jį pasmerkti mirti, bet nerado. ⁵⁶ Nors daugelis melagingai liudijo prieš jį, tačiau jų liudijimai nesutarė. ⁵⁷ Kai kurie melagingai kaltino jį, teigdami: ⁵⁸ „Mes girdėjome jį sakant: 'Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo'“.

⁵⁹ Bet ir šie kaltinimai nesutapo. ⁶⁰ Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šitų žmonių kaltinimus?“. ⁶¹ Tačiau jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tuomet vyriausiasis kunigas vėl jį klausė: „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“ ⁶² Jėzus jam atsakė:

„Taip, Aš Esu.

Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų,

sėdintį Visagalio dešinėje

ir ateinantį dangaus debesyse“.

⁶³ Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius, šaukdamas: „Kam dar mums liudytojai? ⁶⁴ Girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regis?“ Ir jie visi nusprendė jį esant vertą mirties. ⁶⁵ Kai kurie ėmė į jį spjaudyti, dangstė jam veidą, mušė kumščiais ir reikalavo: „Pranašauk!“ O tarnai daužė jį per veidą.

⁶⁶ Petras buvo žemai, kieme. Atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė ⁶⁷ ir, pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: „Ir tu buvai su šituo Nazarėnu, su Jėzumi“. ⁶⁸ Petras išsigynė, sakydamas: „Nei aš žinau, nei suprantu, ką tu sakai“. Jis išėjo į prieškiemį, ir gaidys pragydo. ⁶⁹ Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplinkiniams: „Šitas yra iš jų!“ ⁷⁰ Jis vėl išsigynė. Kiek vėliau aplinkiniai sakė Petrui: „Tu tikrai vienas iš jų: juk tu irgi galilėjietis“. ⁷¹ Tada jis šoko prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate“. ⁷² Ir netrukus gaidys užgiedojo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam buvo pasakęs Jėzus: „Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Ir jis pravirko.

¹ Anksti rytą aukštieji kunigai su seniūnais ir Rašto aiškintojais bei visa teismo taryba, padarę sprendimą, surakintą Jėzų nuvedė ir perdavė Pilotui.

Skaitome apie Jėzaus išdavimo, suėmimo ir kaltinimo įvykius. Šioje vietoje glumina ir stebina, ir tuo pačiu žavi Jėzaus elgesys – Jis tyli. Daugybę kartų Jis kalbėjo Rašto aiškintojams, fariziejams ir kitiems, nebijodamas parodyti jų neteisumo ir veidmainystės, tuo užsitraukdamas jų neapykantą. Jis visada kalbėjo tiesą. Jis gynė neteisingai engiamus žmones: našles, elgetas. Jis gynė žmonių smerkiamus nusidėjėlius: prostitutes, muitininkus, nes matė jų atsivertusias širdis. O dabar, kai akiplėšiškai ir nevykusiai prieš Jį meluojama, kai Jį muša ir niekina, Jis tyli. Iš viso šio vaizdo galime daryti išvadą apie nepaprastą Jėzaus dvasinę stiprybę - Jis drąsus ir kovingas, gindamas vargšus, tačiau tylus ir nuolankus, kuomet privalo būti nekaltai nuteistas mirti. Jis žino savo kelią, kaip pranašauta: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“ (Mk 9,31). Tačiau žinojimas nesumenkina ir nesumažina jau prasidėjusio pažeminimo ir artėjančios kančios.

Kitas šios ištraukos dalyvis – apaštalas Petras. Jis stebi viską iš tolo. Jis lyg ir yra kartu, tačiau išlaiko saugų atstumą. Jis elgiasi labai žmogiškai, nerizikuoja be reikalo... Ir net išsigina Jėzaus, kai jį tarnaitė atpažįsta, tai padaro net nemąstydamas, lyg savisaugos instinkto vedamas. Ir štai pragysta gaidys ir Petras prisimena Viešpaties žodžius. Ir pravirksta. Tai gailesčio ašaros, jis suvokia savo silpnumą ir ribotumą, jis gailisi. Ir gaili Jėzaus, nes tai ir meilės ašaros. Petras nepasikeis per vieną naktį, tačiau jo širdies jautrumas ir ašaros atgręš jo žvilgsnį link Jėzaus keičiančio žvilgsnio, šios ašaros suteiks jam galimybę keistis iš lėto ir galiausiai pačiam ateiti iki savo kryžiaus, tačiau kol kas jis dar to padaryti negali. Lygiai taip ir mes dažnai norime būti drąsūs, teisingi, šventi dėl Viešpaties, tačiau mūsų silpnumas mums neleidžia to padaryti iškarto. Tačiau jei suklydę ir nusidėję pravirkstame atgailos ašaromis ir atsigręžiame į Jėzų, tai mus keičia. Keičia iš lėto ir galbūt ne iš karto tai pastebime mes ar aplinkiniai, bet kaip ir Petras, galiausiai tapęs Bažnyčios Uola, taip ir mes palaipsniui stiprėsime ir augsime vis labiau panešėdami į Kristų.

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo nuolankumą prisiimant mano nuodėmes.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad kantriai priimčiau savo kryžių ir nebijočiau keistis iš lėto. 

Mk 14,10-42

¹⁰ Judas Iskarijotas, vienas iš Dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus, pasiryžęs išduoti Jėzų. ¹¹ Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.

¹² Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ ¹³ Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ¹⁴ ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: 'Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?' ¹⁵ Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums“. ¹⁶ Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.

¹⁷ Vakare jis atėjo su Dvylika. ¹⁸ Bevalgant prie stalo vakarienę, Jėzus prabilo: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, valgančių su manimi, išduos mane“. ¹⁹ Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš?“ ²⁰ O jis tarė: „Vienas iš Dvylikos, kuris dažo su manimi viename dubenyje. ²¹ Tiesa, Žmogaus Sūnus eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti“.

²² Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ ²³ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. ²⁴ O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. ²⁵ Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje“.

²⁶ Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. ²⁷ Jėzus jiems tarė: „Jūs visi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys. ²⁸ O prisikėlęs aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją“. ²⁹ Petras atsiliepė: „Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!“ ³⁰ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu manęs tris kartus išsiginsi“. ³¹ Petras dar atkakliau tvirtino savo: „Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, aš vis tiek tavęs neišsiginsiu“. Tą pat kalbėjo ir visi kiti.

³² Jie atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane. Jėzus sako mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš melsiuosi“. ³³ Pasiėmęs su savim Petrą, Jokūbą ir Joną, jis pradėjo nuogąstauti ir sielotis. ³⁴ Jis jiems skundėsi: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!“ ³⁵ Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir ėmė melstis, kad, jei galima, jį aplenktų toji valanda. ³⁶ Jis sakė: „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! ³⁷ Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu...“ Paskui grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui: „Simonai, tu miegi? Neįstengei nė vienos valandos pabudėti? ³⁸ Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“. ³⁹ Jis vėl nuėjo ir dar kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. ⁴⁰ Ir vėl sugrįžęs rado juos miegančius – jų akys buvo mieguistos, ir jie nežinojo, ką atsakyti. ⁴¹ Jis ateina trečią kartą ir taria jiems: „Vis dar tebemiegate, tebesiilsite? Gana! Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas. ⁴² Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat“.

Evangelijos pasakojimas priartėjo prie Viešpaties kančios. Šiandien skaitome apie Paskutinę vakarienę ir Jėzaus maldą alyvų kalne. Evangelistas Morkus nupasakoja, kaip tiksliai Jėzus apsakė, kur surasti vakarienės vietą. Tai leidžia suprasti, jog vyksta kažkas itin svarbaus, jog Viešpats viską yra numatęs ir paruošęs iš anksto. Ši vakarienė jau nuo amžių buvo Dievo plane. Tai ne eilinė vakarienė, net ne eilinė Velykų vakarienė – Pascha, o vakarienė, kurios metu Viešpats įsteigia Eucharistiją ir parodo mokiniams dėkojimo ir šventimo pavyzdį, padaro juos savo Kūno ir Kraujo dalininkais ir paskiria kunigais, liepdamas taip ir ateityje daryti Jo atminimui. Apaštalai dar nesuprato, kas vyksta, jie tikrai nėra pasiruošę arba ypatingai verti priimti Viešpaties Kūną ir Kraują. Tačiau Viešpats iš jų to ir nereikalauja, Jis duoda jiems SAVE duonos ir vyno pavidalu, o savo gyvybę turės atiduoti į nusidėjėlių rankas. Nes tik tokiu būdu įmanomas išgelbėjimas. Dėl to ir Viešpaties malda, kad ši taurė būtų atitolinta nuo jo, telieka skausmingu vaitojimu, tačiau negali būti išpildyta. Niekas kitas negali išgelbėti žmonijos nuo mirties tik pats Kūrėjas.

O apaštalai užmiega. Dažnai ir mūsų širdis miega, kuomet einame Komunijos ir priimame Kristaus Kūną ir Kraują. Galbūt jaučiamės neverti, nepasiruošę, tačiau Viešpats žino, kad be Jo mes niekada nebūsime verti Jį priimti, tik Jis mus ir įgalina būti vertais Jo paties. Savo jėgomis ir pastangomis mes galime tik parodyti savo meilę, savo norą būti su Juo. Dėl to ir turime ruoštis komunijai: atlikti išpažintį, pasninkauti, melstis ir stengtis išlaikyti tyrą širdį. Tačiau ne visada tai mums pavyksta, o dar labiau – tai nepadaro mūsų iki galo vertų priimti Kristų – Dievą į savo širdį. Tai Jis mus pašventina ir tik Jo šventumas įgalina mus tapti šventesniais. Todėl Viešpats paliko savo Kūno ir Kraujo sakramentą apaštalams, kurie tuo momentu net ir nesuprato, kas vyksta, tačiau vėliau, po Prisikėlimo ir veikiant Šventajai Dvasiai, jie darėsi vis labiau verti. Lygiai taip ir mes, kuo dažniau susivienijame su Viešpačiu, tuo labiau tampame vertesni būti Jo dalininkais, ne dėl mūsų nuopelnų, bet dėl Jo Šventosios Dvasios veikimo mumyse.  

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad man nevertam duoda savo Kūną ir Kraują Eucharistijos sakramente.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad Šventoji Dvasia keistų mane ir darytų vis vertesniu būti Kristaus Kūno ir Kraujo dalininku.

Mk 14, 3-9

       3Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint už stalo, atėjo moteris su alebastriniu indeliu, pilnu brangaus gryno nardo tepalo. Pradaužusi indelį, ji išpylė tepalą Jėzui ant galvos. ⁴ Kai kurie ten esantys susierzino ir kalbėjo vienas kitam: „Kam tas tepalo eikvojimas?! ⁵ Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!“ Taip jie murmėjo prieš tą moterį. ⁶ Bet Jėzus atsiliepė: „Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą. ⁷ Vargšų jūs visuomet turite su savimi ir, kada tik panorėję, galite jiems gera daryti, o mane turėsite ne visuomet. ⁸ Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms. ⁹ Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra man padariusi“. 

        

     Šioje ištraukoje, kitaip negu kitose paralelinėse vietose, neminimi dalyvių vardai. Nei moters, kuri patepė aliejumi Jėzaus galvą, nei tų, kurie murmėjo prieš ją. Todėl galime skaityti šią ištrauką galvodami apie save. Žinoma, žinodami, ką Jėzus dėl mūsų padarė, ir tikėdami Jį esant Mesiją, šiandien greičiausiai norėtume ir mes Jam patepti galvą brangiuoju aliejumi ir taip išreikšti savo dėkingumą bei pagarbą. Moteris, kuri tai padarė, žengė tokį tikėjimo žingsnį dar iki Jėzaus mirties ir prisikėlimo, o tai buvo dar drąsiau, nes daugelis laikė Jėzų tik eiliniu mokytoju. Todėl ir atsirado tokių „teisuolių“, kurie ėmėsi ją teisti, prisidengdami neva savo noru daryti gerus darbus – padėti vargšams. O iš tiesų už to slėpėsi jų pavydas ir puikybė. Juk jie nepadarė jokio pagarbos ženklo Jėzui, juk jie net neturėjo prabangaus aliejaus ir galiausiai jie savo „noru padėti vargšams“ jautėsi teisesni ir geresni už tą moterį. Tai taip žmogiška, puolusio žmogaus kontekste. Nuo pat nuopolio žmogus stengiasi atrodyti geresnis žemindamas kitą, baksnodamas į jo klaidas ir dėl savo nykumo ir nuodėmių kaltindamas kitą žmogų ar net patį Dievą. Dažnai iškeldamas savo pseudo gerumą ir teisumą aukščiau kitų ir padarydamas jį gėrio matu. Tai labai lengva pastebėti ir šiandien paskaičius straipsnius populiariojoje žiniasklaidoje, paklausius žmonių kalbų. Ypač iškeliant kitų klaidas ir nelaimes kalbame apie tai iš aukšto, pasimėgaudami, jog tai atsitiko ne mums ir naiviai galvodami, kad patys neklystame ir mums neatsitiks nieko panašaus. Vedami „geriausių ketinimų“ galime sutrypti kitą žmogų ir jo gyvenimą į dulkes. Tačiau Dievas mato žmogaus širdį, mato ne tai, ką mes norime parodyti ir pademonstruoti apgaudami save ir kitus, Jis mato mūsų tikrąją padėtį. Ir Jis vienintelis iš tiesų gali mus teisti, nes tik Jis yra be nuodėmės. Ir galiausiai daugelis nustebs, kuomet jų pačių sau suteiktas teisumas, taps jiems suklupimo akmeniu Dievo teisme. Pats Viešpats apie tai pasakoja palyginimu, skirtu žydams, bet labai tinkančiu ir visiems save krikščionimis vadinantiems, bet negyvenantiems Evangelija: „Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: 'Viešpatie, atidaryk mums!' O jis atsakys: 'Aš nežinau, iš kur jūs'. Tada imsite dėstyti: 'Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse...' O jis jums tars: 'Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!'“ (Lk 13,25-27). Ir toliau Viešpats tęsia: „Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“ (Lk 13,29-30). Kitaip tariant, tų, kurių nesitikime ten išvysti, tų, kuriuos mūsų žmogiška logika nori nuteisti ir pasmerkti. Tačiau Dievas mato širdis ir žino kiekvieną mintį. Todėl ir mes turime ne žiūrėti, ką daro kiti ir iškelti savo teisumą, bet gyventi remiantis apaštalo Pauliaus žodžiais: „Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Ef 4,32).

          Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo gailestingumą, net kai aš būnu negailestingas.

       Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad mokėčiau ne teisti kitus, o gyventi mylėdamas artimą ir būti malonus, gailestingas ir atlaidus.

Mk 13,31-14,2

[Jėzus kalbėjo savo mokiniams:] ³¹ Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.

³² Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas“.

³³ „Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! ³⁴ Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs darbą, o durininkui įsakė budėti. ³⁵ Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, ³⁶ kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių. ³⁷ Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!“

¹ Iki Velykų ir Neraugintos duonos šventės tebuvo likę pora dienų. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo klasta sugauti Jėzų ir nužudyti. ² Bet jie sakė: „Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio“.

Jėzus, baigdamas pasaulio pabaigos temą, pasako keletą labai svarbių, tiek savo amžininkams, tiek mums dalykų. Visų pirma tai, jog niekas, net pats Kristus, nežino laiko, kada tai įvyks. Todėl visokios pranašystės besiremiant žvaigždėmis, metų skaičiais ir panašiai yra tik prietarai ir apgaulė. Niekas, tik pats Tėvas, nežino laiko kada tai įvyks.

Kitas svarbus mums dalykas, kurį pasako Jėzus, yra konkretus patarimas: budėkite! Jėzus ragina mums visuomet būti pasiruošusiems pasaulio pabaigai, tiek galutinei, tiek ir mūsų asmeniškai. Tas pasiruošimas, žinoma, neturėtų būti materialinis, kaip kartais girdime, žmonės išsikasa bunkerius, prisikrauną maisto atsargų ir panašiai. Tai nepadės. Turime būti nuolat pasiruošę savo dvasia. Stengtis būti atsigręžę į Dievą kasdiene malda, doru gyvenimu, artimo meile. Turime ruošti savo sielas bendrystei su Dievu amžinybėje per bendravimą su juo per sakramentus, o ypatingai – komuniją. Kad Viešpaties atėjimas neužkluptų mūsų kaip vagis, o mes būtume pripratę su Juo bendrauti nuolat, kad visas mūsų gyvenimas būtų pasiruošimas tam galutiniam susitikimui su mūsų Viešpačiu ir Gelbėtoju Kristumi.

Šiandien dėkosiu Dievui už galimybę laisvai dalyvauti sakramentiniame gyvenime ir dažnai priimti Jį Komunijoje.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad kasdien ruoščiausi susitikimui su Juo.

Mk 13, 14-31

(už antradienį ir trečiadienį)

[Jėzus kalbėjo savo mokiniams:] ¹⁴ „Kai pamatysite sunaikinimo pabaisą stovint ten, kur jos neturi būti (skaitytojas teįsidėmi!) , tuomet, kas Judėjoje, tebėga į kalnus; ¹⁵ kas bus ant stogo, tenelipa žemėn ir teneeina ko nors pasiimti iš namų; ¹⁶ o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto. ¹⁷ Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis! ¹⁸ Melskite, kad tai neatsitiktų žiemą! ¹⁹ Anomis dienomis užguls toks suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pradžios pasaulio, kurį Dievas sukūrė, iki šiolei, ir daugiau nebebus. ²⁰ Jeigu Viešpats nebūtų sutrumpinęs tų dienų, neišsigelbėtų nė vienas žmogus. Tačiau dėl išrinktųjų, kuriuos išsirinko, jis sutrumpino tas dienas. ²¹ Jei tada kas nors jums sakytų: 'Štai čia Mesijas, štai ten', – netikėkite, ²² nes atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų. Jie darys ženklų ir stebuklų, mėgindami suvedžioti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius. ²³ Todėl būkite apdairūs; aš jus iš anksto dėl visko įspėjau“.

²⁴ „Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, ²⁵ žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. ²⁶ Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. ²⁷ Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių.

²⁸ Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. ²⁹ Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio. ³⁰ Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks. ³¹ Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.

Skaitome Viešpaties pranašystę apie laikų pabaigą. Pasižvalgius po pasaulyje vykstančius įvykius: karinius konfliktus, teroristų išpuolius, pasaulio galingųjų jėgos demonstravimą, kariuomenių judėjimą ir didėjimą, besaikį godumą ir „išsivysčiusių“ šalių nuodėmingą ištižimą, apatiją, gašlumą, sodomijos diktatą, mokslo pažangos, žmogaus gyvybės naudojimą didesniam pelnui gauti, žmogaus nevertinimą ir išnaudojimą, ir daugybę kitų baisių dalykų, nuo kurių nėra kur pasislėpti, nes visur ir viskas mus pasiekia per technologijas, ir kiekvienas mūsų žingsnis bei veiksmas gali būti sekamas... Galime pagalvoti, jog įvykiai, apie kuriuos Jėzus kalba, jau vyksta. Ir galbūt tai yra tiesa, o gal kiekviena karta išgyvena savo pasaulio pabaigą? Juk Viešpats sako: Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks. Ir tikrai, tuoj po Jėzaus gyvenusi karta išgyveno Jeruzalės nuniokojimą. Ir vėliau gyvenę žmonės vis išgyvendavo panašių siaubų. Ir galiausiai praeitame amžiuje pasaulis išgyveno du pasaulinius karus su baisiausiausiomis pasekmėmis, ir daugeliui tai buvo pasaulio pabaiga, bent jau jų įprasto, juos supusio pasaulio pabaiga. Todėl drąsiai galime kalbėti apie dvejopą pasaulio pabaigą: vieną – tą galutinę ir neatšaukiamą, kuomet visa iš tiesų ateis į tašką, kuriame bus perkeista ir Dievo Karalystė įsiviešpataus amžiams. Tačiau apie ją mes tegalime pasakyti Jėzaus žodžiais: „tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas“ (Mk 13,32). Ir kitą pasaulio pabaigą, kurią išgyvena kiekviena karta, kurią galime įtarti ateinant ir mūsų dienoms. Ką gi turėtume su tuo daryti? Ar drebėti, bijoti ir pasiduoti panikai? Jeigu nepasitikime Dievu – taip. Tačiau keliaudami su Dievu galime nieko nebijoti, nes mūsų galutinis tikslas yra Jame, mūsų viltis ir mūsų Tėvynė yra ne šiame ir ne iš šio pasaulio. Todėl galime su džiaugsmu ir viltimi remtis apaštalo Pauliaus žodžiais ir kartu su juo tarti: „³¹ Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! ³² Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! ³³ Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! ³⁴ Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?! ³⁵ Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?

³⁶ Parašyta:

Dėl tavęs mes žudomi ištisą dieną,

laikomi pjautinomis avimis.

³⁷ Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. ³⁸ Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, ³⁹ nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8,31-39).

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo išgelbėjimą ir pergalę prieš nuodėmę bei mirtį.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad neprarasčiau vilties, susidūręs su pasaulio blogiu.

Mk 13, 9-13

[Jėzus kalbėjo savo mokiniams:]  9 Jūs sergėkitės: atidavinės jus teismams, plaks sinagogose, ir jūs turėsite dėl manęs stoti prieš valdytojus ir karalius, kad jiems liudytumėte. 10 Bet pirmiau turės būti visoms tautoms paskelbta Evangelija.

11 Kai suėmę jus ves, nesirūpinkite iš anksto, ką kalbėsite. Kalbėkite, kas tą valandą bus jums duota, nes kalbėsite nebe jūs, o Šventoji Dvasia. 12 Brolis išduos nužudyti brolį, o tėvas – savo vaiką. Vaikai pakels ranką prieš gimdytojus ir juos žudys. 13 Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“.

Gąsdinantys Jėzaus žodžiai savo mokiniams. Jus suiminės, plaks, teis ir net žudys. Artimieji išsigins, išdavinės ir visi jūsų nekęs. Iš tiesų, vien įsiklausius į šiuos žodžius, nekyla joks noras tapti krikščionimi, kad dėl Jėzaus vardo patirtum visas šias blogybes. Kam viso to reikia? Tačiau tūkstančiai krikščionių, pradedant apaštalais ir baigiant šių dienų kankiniais, žūstančiais dėl savo priklausymo Kristui, paliudijo priešingai. Jie ne tik sutiko sekti Viešpatį, bet ir neatsižadėjo Jo kankinimų ir mirties akivaizdoje, tuo pačiu liudydami savo budeliams, o taip pat ir mums - kitiems krikščionims - kad sekimas Kristumi yra žymiai daugiau net ir už kančias, ir mirtį. Tačiau galime drąsiai teigti, jog šis liudijimas yra ne žmogaus jėgomis atliktas. Būtų suprantama ir pateisinama, jeigu žmonės išsižadėtų savo tikėjimo, bijodami kančių ir mirties; ir kartais taip atsitinka. Ir tokių žmonių negalime smerkti. Greičiausiai tokių būtų dauguma, jeigu ne vienas svarbus ir nepakeičiamas faktorius, apie kurį šiandien ir kalba Kristus: nesirūpinkite iš anksto, ką kalbėsite. Kalbėkite, kas tą valandą bus jums duota, nes kalbėsite nebe jūs, o Šventoji Dvasia. Šventoji Dvasia yra svarbiausias dalykas, eilinį žmogų darantis Kristaus mokiniu. Krikštu gauname Šventąją Dvasią, kuri vėliau mumyse veikia ir neša vaisių, Šventoji Dvasia veikia per Bažnyčią ir Bažnyčioje kaip tikinčiųjų visumoje ir kiekviename tikinčiajame asmeniškai. Žinoma, jeigu mes leidžiame Jai veikti, jeigu savo gyvenimą atiduodame ir pavedame Dievui ir trokštame vykdyti Jo valią. Toks apsisprendimas turi būti padarytas kiekvieno asmeniškai, aiškiai ir sąmoningai atiduodant savo gyvenimo “vairą” Šventajai Dvasiai. Tik tada mūsų gyvenimas įgauną prasmę Dieve, tik tada ką bedarytume, mes darysime su Dievu vedami Šventosios Dvasios, tik tuomet aiškiai žinosime, jog nesame palikti vieni, bet Dievas yra su mumis, o “jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?” (Rom 8,31). Ir tik su Dievu mes galėsime ištverti iki galo ir būti išgelbėti.

Šiandien dėkosiu Dievui už Šventosios Dvasios dovaną ir už visus Jo šventuosius kankinius.

Šiandien prašysiu Dievo malonės priimti Šventąją Dvasią, kad galėčiau ištverti iki galo.

Mk 12, 28-37

28 Vienas iš Rašto aiškintojų, girdėjęs jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus atsakinėjo priešininkams, paklausė jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ 29 Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; 30 tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. 31 Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“. 32 Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; 33 o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“. 34 Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“ Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti.

35 Mokydamas šventykloje, Jėzus kalbėjo: „Kodėl Rašto aiškintojai sako Mesiją esant Dovydo sūnų? 36 Juk pats Dovydas, Šventosios Dvasios įkvėptas, yra pasakęs:

Viešpats tarė mano Viešpačiui:

Sėskis mano dešinėje,

aš patiesiu tavo priešus

tarsi pakojį po tavo kojų.

37 Pats Dovydas vadina jį Viešpačiu, tai kaip jis gali būti jo sūnus?“ Didelė minia norom klausėsi Jėzaus.

Viešpats šiandien primena pirmąjį, o tai reiškia ir pagrindinį įsakymą jį klausiančiam Rašto aiškintojui, o tuo pačiu ir mums visiems. Visų pirma turime mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, o taip pat mylėti save ir savo artimą kaip save patį. Jeigu nemylėsime savęs, nuolat būsime nepatenkinti savo gyvenimu, savo padėtimi, murmėsime prieš savo gyvenimą bei neišmoksime savęs priimti ir sau atleisti už padarytas klaidas, lygiai taip pat elgsimės ir su savo artimu. O jeigu nemylėsime savo brolio, tai, kaip rašo apaštalas Jonas: “Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato”(1Jn 4,20), negalėsime mylėti ir Dievo. Taigi, pagrindinis įsakymas yra meilė, kuri prasideda nuo meilės sau. Tačiau nereikia painioti meilės su pataikavimu, nuolaidžiavimu ar nuolatiniu maloninimu. Meilė gali būti ir reikli, ir griežta. Kartais turime būti griežti su savimi ir nenuolaidžiauti, kuomet linkstame į ydas ar pagundas, nors ir malonias, tačiau visiškai mums nenaudingas. Meilė visų pirma yra linkėti gero tam, kurį myliu. Kitaip sakant tai nėra vien tik jausmas, tai labiau apsisprendimas linkėti ir siekti viso, kas geriausia tam, kurį turiu mylėti: sau, artimui, o tai reiškia kiekvienam žmogui. Iš pirmo žvilgsnio paprastas įsakymas nėra taip lengvai įgyvendinamas kasdienybėje. Mylėti kartais būna išties sunku, tačiau nuolat turime stengtis ir tobulintis meilėje. Tai viso mūsų gyvenimo užduotis. Turime tobulą meilės pavyzdį - patį Viešpatį Jėzų, ant kryžiaus parodžiusį mums savo meilę iki galo. Tai buvo be galo sunku ir skausminga, tačiau atnešė neapsakomų vaisių - mūsų nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą kiekvienam, kuris Juo tiki ir priima Jo meilę.

Toliau ištraukoje skaitome, jog Jėzus nėra vien tik išmintingai kalbantis mokytojas, jis nėra Dovydo sūnus, nors pagal kūną yra Dovydo palikuonis, tačiau pats Dovydas vadina Jį Viešpačiu. Nes Mesijas, Kristus yra Dievo Sūnus, atėjęs ne tapti žemiškuoju karaliumi, kokiu buvo Dovydas, bet jis yra Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats ir Jis atėjo tapti visų tarnu, kad išgelbėtų kiekvieną. Toks paradoksalus ir be galo mylintis mus yra Viešpats, kviečiantis ir mus taip mylėti vieniems kitus ir Jį patį.

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo begalinę meilę parodytą man ant kryžiaus.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad sugebėčiau mylėti savo artimą bent šiek tiek daugiau.