2017 m. sausio 31 d., antradienis

Mk 12, 13-27

13 Tada jie siunčia pas Jėzų fariziejų ir erodininkų sugauti jo kalboje. 14 Šitie atėję sako jam: „Mokytojau, žinome, jog esi tiesakalbis ir niekam nepataikauji. Tu nepaisai žmonių padėties, bet mokai Dievo kelio, kaip reikalauja teisybė. Valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne? Mokėti ar nemokėti?“ 15 Matydamas jų veidmainystę, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles? Atneškite man pažiūrėti denarą“. 16 Jie padavė. Jis ir klausia: „Kieno čia atvaizdas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus“. 17 Tuomet Jėzus jiems tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Ir jie be galo juo stebėjosi.
18 Pas Jėzų ateina sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir klausia: 19 „Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: Jei kieno brolis mirtų ir paliktų žmoną, o nepaliktų vaiko, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių. 20 Ir štai yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirdamas nepaliko vaikų. 21 Vedė ją antrasis, bet ir šis mirė bevaikis. Taip pat atsitiko ir su trečiuoju, 22 ir visi septyni nepaliko vaikų. Paskiausiai iš visų mirė moteris. 23 Numirėliams keliantis, kai ir jie prisikels, kurio iš jų žmona ji bus? Juk ji yra buvusi septynių žmona?“ 24 Jėzus jiems atsakė: „Argi ne todėl klystate, kad neišmanote nei Raštų, nei Dievo galybės?! 25 Kai prisikels iš numirusių, tai nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje. 26 O kad mirusieji keliasi, – ar neskaitėte Mozės knygoje apie krūmą, – kaip Mozei Dievas yra pasakęs: Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas?! 27 Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas. Jūs labai klystate“.

Skaitome, kaip įsigalėjusi fariziejų, sadukiejų, erodininkų “tvarka” bando įvairiais būdais sukompromituoti Jėzų. Jų klausimai skirti vien tik prigauti Jį kalboje. Tačiau Jėzaus atsakymai stebina ir verčia susimąstyti ne tik Jį klausiančius, bet ir mus. Juk, atrodytų, Jo atsakymai tokie paprasti, tačiau juose glūdi tiek išminties ir tiesos, jog tai padaro juos nepaprastais, išmintis mus pakeri savo teisumu ir paprastumu. Štai klausimas apie mokesčius. Jėzus nesako reikia ar nereikia juos mokėti, tiesiog Jis ragina elgtis teisingai ir atiduoti kam kas priklauso.

Na, o klausimas apie mirusiųjų prisikėlimą nėra toks paprastas. Ir atsakymą gali būti sunku suprasti, tačiau Viešpats leidžia mums patirti, kad Dievui nėra negalimų dalykų, ir kad tai, kas mūsų komplikuotam protui atrodo neįmanoma, Dievo akimis yra paprasta. Dažnai susiduriame su savo proto ribotumu, kuomet svarstome apie patį Dievą arba apie dieviškuosius dalykus. Bandome sau kažką paaiškinti remdamiesi savo žmogiškąja patirtimi. Tačiau jokia žmogiška patirtis, joks žmogiškas protas, koks genialus jis bebūtų, negali prilygti Dievo išminčiai. Tiesiog kūrinys negali prilygti Kūrėjui. Deja, mūsų puikybė dažnai tampa mums kliūtimi priimti šią tiesą apie save ir Dievą. Bandome viską paaiškinti sudėtingiausiais išvedžiojimais ir galiausiai patys juose pasiklystame.

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo išmintį, parodytą mums per Jėzų Kristų.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad naudočiausi savo proto galiomis išmintingai ir nuolankiai.

2017 m. sausio 30 d., pirmadienis

Lk 6, 17-23 (Šv. Antanas Didysis)

17 Nusileidęs su jais (apaštalais) žemyn, (Jėzus) apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. 18 Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji. 19 Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė.
20 Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo:
„Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė.
21 Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti.
Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės.
22 Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. 23 Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams“.

Šiandien (sausio 30d.) Ortodoksų Bažnyčia mini šventąjį abatą Antaną Didįjį (🜊356), vadinamą vienuolių tėvu ir vienuolinio eremitiškojo gyvenimo pradininku.

Šventųjų vienuolių minėjimo dienomis skaitome Evangelijos ištrauką apie palaiminimus. Iš vienos pusės, tai lyg paguodos žodžiai vargdieniams, alkstantiems, verkiantiems ir nekenčiamiems, atstumtiems, paniekintiems ir atmestiems dėl Žmogaus Sūnaus. Tačiau tuo pačiu tai gyvenimo programa Viešpaties mokiniams, artimiems Jo bendražygiams. Ištraukoje skaitome: Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo… Aplink buvo daugybė žmonių, tačiau šiuos žodžius Viešpats skyrė savo išrinktiesiems mokiniams. Kodėl? Juk mokiniai tuo metu dar nebuvo tais, apie ką Jėzus kalba šiuose palaiminimuose? Būtent dėl to, kad jie tokiais turėjo tapti, todėl, kad tai kiekvieno krikščionio, norinčio iš tiesų sekti Kristumi, gyvenimo programa. Krikščionio gyvenimo kelias yra savęs dovanojimas per pasiaukojančią meilę. Taip, kaip tai savo pavyzdžiu iki mirties ant kryžiaus mums parodė pats Kristus Jėzus. Krikščionys kviečiami tapti vargdieniais, kad būtų kartu su vargstančiais; alkstančiais teisumo ir teisingumo kitiems; verkiančiais dėl savo ir pasaulio nuodėmių; būti nekenčiamais, nes nepritaria pasaulio veidmainystei; būti atstumtiems, paniekintiems ir atmestiems dėl Žmogaus Sūnaus, nes iš tiesų sekantys Kristumi yra nepriimami pasaulio. Tokiais galiausiai ir tapo apaštalai. Tokiais tapo šventieji vienuoliai, atsiskyrėliai, kurie pasaulio akyse atrodė keistuoliais ir atmestaisiais. Tokiais turime būti pasiruošę tapti ir mes. Jeigu iš tiesų sekame Kristumi ir ieškome tiesos, norime gyventi Evangelijos šviesoje, neišvengiamai vienaip ar kitaip tapsime tais, kam skirti šie palaiminimai. Ir dėl to galime džiaugtis tą dieną ir linksmintis, nes mūsų laukia gausus atlygis danguje.

Tačiau jeigu vadinamės krikščionimis, bet pasaulis mus ant rankų nešioja, liaupsina mus ir visaip giria, turime peržvelgti savo gyvenimą ir paklausti savęs: ar esu tikrai Kristaus mokinys? O gal tik vaizduoju krikščionį, kuris neturi griežtos Evangelinės laikysenos, bet visiems ir viskam pritaria iš savo silpnumo, prisidengdamas artimo meile? Gal tik iš tradicijos ar mados lankausi apeigose, bet nieko apie tai nežinau ir asmeniškai nepažįstu Kristaus. Kaip ir šios dienos Evangelijos ištraukoje: Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Gal esu tik vienas iš tos daugybės žmonių, kurie susirinko pramogai jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų?

Mokinys mokosi iš savo Mokytojo ir stengiasi gyventi pagal Jo mokymą. Ir Viešpats mus ragina nelikti tik žiūrovais ar “pacientais”, bet Jis mus kviečia:  “Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą” (Mt 11,29). Esame kviečiami į daug gilesnį bendravimą su Dievu, kuris neapsiriboja vien tik šiuo pasauliu, kūno sveikata ar materialine gyvenimo puse, bet veda į begalinį džiaugsmą amžinybėje.

Tokiu buvo ir vienas iš pirmųjų atsiskyrėlių Šventasis Antanas, jo gyvenimas tapo šventumo ir Kristaus sekimo pavyzdžiu milijonams po jo gyvenusiems ir dabar gyvenantiems vienuoliams ir vienuolėms, ir kitiems, trokštantiems gyventi Kristaus Evangelija, broliams ir sesėms.

Šiandien dėkosiu Dievui už Šv. Antano Didžiojo ir kitų šventųjų gyvenimo pavyzdį.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau vis labiau gyventi pagal Evangeliją.

2017 m. sausio 27 d., penktadienis

Mk 12, 1-12

1 Ir pradėjo Jėzus kalbėti jiems palyginimais: „Vienas žmogus įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą ir pastatė bokštą. Paskui išnuomojo jį vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. 2 Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš vynininkų savosios vaisių dalies. 3 Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis. 4 Tuomet jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie jį sužeidė į galvą ir iškoneveikė. 5 Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė. 6 Dar vieną turėjo – mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: 'Jie drovėsis mano sūnaus'. 7 Bet vynininkai ėmė tartis: 'Tai įpėdinis. Eime, užmuškime jį, ir mums atiteks jo palikimas'. 8 Ir nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno. 9 Ką darys vynuogyno savininkas? Jis ateis, išžudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems. 10 Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose:
Akmuo, kurį statytojai atmetė,
tapo kertiniu akmeniu.
11 Tai Viešpaties padaryta
ir mūsų akims tai nuostabą kelia“.
12 Anie suko galvą, kaip jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad, palikę jį, pasitraukė.

Praeito skyriaus gale skaitėme, kaip Rašto aiškintojai ir seniūnai klausinėjo Jėzų, nepasitikėdami ir netikėdami juo, nes jautėsi Dievo malonės šeimininkais. Šiandien Jėzus pasako palyginimą, skirtą būtent jiems ir apie juos. Vynuogynas, tai Izraelio tauta, o vynininkai - tai rašto aiškintojai ir seniūnai, kuriems Viešpats Dievas pavedė rūpintis vynuogynu. Tačiau ilgainiui jie ėme rūpintis ne vynuogynu, bet savimi. Jie pasijuto šeimininkais ir pradėjo piktnaudžiauti savo padėtimi. Atėjus metui, šeimininkas siuntė tarnus, t.y. pranašus, atsiimti savosios derliaus dalies, o Izraelio tautoje tai reiškė - tautos ištikimybės Dievui. Pranašai kreipė tautos dėmesį į jos paklydimus ir neteisumus, reikalaudami, kad ji atsiverstų į Dievą. Tačiau pranašai nebūdavo priimami kaip jiems pridera, bet persekiojami ir žudomi. Paskutinis iš pranašų - Jonas Krikštytojas - nukirsdintas dėl to, kad pačiam karaliui priekaištavo dėl neteisingo gyvenimo.

Galiausiai šeimininkas siunčia savo viengimį sūnų, tikėdamasis, kad vynininkai drovėsis sūnaus. Kaip ir Dievas siuntė savo Sūnų Jėzų. Ir štai palyginime Viešpats atskleidžia, kas Jo laukia - “nutvėrę nužudė jį”. Rašto aiškintojai ir seniūnai supranta, kad palyginimas skirtas jiems, bet nekreipia į jį dėmesio. Neatsiverčia, bet pradeda ieškoti progos Jėzų suimti, kad užčiauptų. Jų širdys per daug kietos, kad atsiverstų ir drovėtųsi šeimininko Sūnaus.

Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad atsiuntė savo Mylimąjį Sūnų mūsų išgelbėti.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad laiku suprasčiau savo klaidas ir galėčiau jas atpažinęs taisytis.

2017 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

Mk 11, 27-33

27 Jie vėl sugrįžta į Jeruzalę. Jėzui vaikščiojant po šventyklą, prie jo prieina aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų ir klausia: 28 „Kokia galia tai darai? Kas tau davė galią tai daryti?“ 29 Jėzus jiems atsakė: „Ir aš noriu paklausti jus vieno dalyko, o jūs atsakykite man, tada ir aš jums pasakysiu, kokia galia tai darau. 30 Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių? Atsakykite man!“ 31 Tie pradėjo tartis: „Jei pasakysime – iš dangaus, tai jis mus klaus: 'Kodėl tada juo netikėjote?' 32 Pasakytume – iš žmonių...“ Bet jie bijojo žmonių, nes visi buvo įsitikinę, kad Jonas tikrai buvo pranašas. 33 Todėl jie atsakė Jėzui: „Mes nežinome“. Tada Jėzus tarė: „Tai nė aš nesakysiu, kokia galia tai darau“.


Kodėl Jėzus tiesiai neatsako Rašto aiškintojams ir seniūnams? Nes jie neieško tiesos. Jiems nereikia tikro atsakymo, jų klausimas - tai noras prigauti Jėzų. Jie jaučiasi Dievo žodžio, šventyklos ir įstatymo šeimininkais. O čia atsiranda mokytojas, kuris juos kritikuoja, kuris drįsta parodyti jiems jų nuodėmes ir pasipūtimą.


Kodėl Jėzus jų klausia apie Joną Krikštytoją? Nes Jonas buvo pranašas, kuris tiesė Viešpačiui kelią, Jonas nurodė, kad Jėzus yra Mesijas. Tad tikėti Jono ypatingu pašaukimu yra pirmas žingsnis tikėti Jėzumi kaip Mesiju. Rašto aiškintojų išvedžiojimai apie Joną yra ne kas kita, o rūpestis savimi, savo reputacija, noras išsaugoti savo apsimestinį teisumą. Jų išvedžiojimuose nėra nuoširdaus ieškojimo. O toks kelias neveda pas Viešpatį, veidmainiška širdis yra akla širdis. Todėl Jėzus jiems ir neatsako apie save. Kaip ir mus moko kitoje Evangelijos vietoje: „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“ (Mt 7, 6).


Šiandien dėkosiu Dievui už Joną Krikštytoją ir kitus žmones rodančius man kelią į Mesiją - Jėzų.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad turėčiau atvirą širdį priimti Jo žodį.  

2017 m. sausio 25 d., trečiadienis

Mk 11, 23-26

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: 23 “Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: 'Pasikelk ir meskis į jūrą' ir savo širdyje nesvyruotų, bet tikėtų įvyksiant, ką sako, – tai jam ir įvyktų. 24 Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus. 25 Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus. 26 O jei jūs neatleisite, nė jūsų Tėvas danguje neatleis jūsų nusižengimų”.

Jėzus savo mokiniams, o tai reiškia ir mums, kalba apie du svarbius mūsų maldos elementus. Maldos sudedamąsias dalis, kurios maldą daro realia ir veiksminga jėga. Tai visų pirma tikėjimas - jei tikrai tikėsime įvyksiant ko prašome, tai ir įvyks. Ir antra - susitaikinimas arba atleidimas. Vis dėl to, vien tikėti negana, privalome prieš tai atleisti, jei ką turime prieš kitus. Šį kartą Jėzus net nesako prieš savo artimą ar brolį, tačiau - prieš kitus, apskritai prieš visus kitus žmones: gerus, blogus, gražius, nelabai gražius, malonius ar storžievius, prieš visus kitus, kurie mums ką blogo padarė, įžeidė ar nuskriaudė.

Atrodytų tikrai paprastas receptas iš dviejų ingredientų -  tikėjimo ir atleidimo. Tačiau kaip dažnai jaučiame lyg mūsų maldos būtų neveiksmingos… Matyt tokiu atveju dera peržvelgti savo sąžinę ir pasitikrinti, ar šios mūsų maldos sudedamosios dalys yra geros. O gal jose yra kokių nors netinkamų priemaišų: abejonių, nepasitikėjimo, pykčio, pagiežos?

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo kvietimą ir pamokymą teisingai melstis.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau melstis su tikėjimu ir susitaikęs su kitais.