Lk 12, 54-59

⁵⁴ Jėzus pasakė ir minioms: „Matydami debesį, kylantį vakaruose, jūs tuoj pat sakote: 'Ateina lietus', ir taip atsitinka. ⁵⁵ Pučiant pietų vėjui, jūs tvirtinate: 'Bus karšta', ir taip iš tiesų esti. ⁵⁶ Veidmainiai! Jūs mokate išaiškinti, ką reiškia žemės ir dangaus išvaizda, tai kodėl gi neišsiaiškinate šio laiko prasmės? ⁵⁷ Kodėl gi patys nenusprendžiate, kas teisu?

⁵⁸ Kai eini su ieškovu pas vyresnybę, pasistenk dar kelyje su juo sulygti, kad jis tavęs kartais nenusitemptų pas teisėją, teisėjas neatiduotų teismo vykdytojui, o teismo vykdytojas neįmestų tavęs į kalėjimą. ⁵⁹ Sakau tau: iš ten neišeisi, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“.

Jėzus savo laiko žmones ragina skaityti ženklus, matyti tai, kas vyksta ir rinktis tai, kas yra teisu. Lygiai taip ir dabar mums tinka šie žodžiai. Laikas, kuriuo gyvename mes, yra Antrojo Viešpaties atėjimo metas. Tai nereiškia, kad prasideda Apokalipsė ar pasaulio pabaiga, kaip dažnai apsišaukėliai pranašai bando teigti: „štai tūkstantmečių sandūra, saulės ar mėnulio užtemimai pranašauja laikų pabaigą“. Ne, Viešpats po prisikėlimo išėjo pas Tėvą ir žadėjo sugrįžti: „Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus“ (Lk 17,24). Bet Jėzus nuolat kartojo, kad budėtume, nes nežinome nei dienos, nei valandos: „tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas“ (Mk 13,32). Todėl esame raginami atpažinti savo gyvenimo dienų tikrąją prasmę, Jėzus kviečia mus rinktis tai, kas teisu ir stovėti Dievo pusėje. O kaip tai padaryti praktiškai? Geriausias teisumo matas yra Dievo Žodis ir mūsų sąžinė. Viešpats toliau kalba apie atsiteisimą prieš savo ieškovą, tai yra prieš tą, kuriam esame kažkokiu būdu nusikaltę. Ar tai būtų mūsų bičiulis ar priešas, ar pats Dievas. Pasirinkti teisumo kelią, tai nereiškia būti teisėju ir smerkti tuos, kas mano manymu blogai elgiasi. Tai visų pirma reiškia pačiam pripažinti savo nuodėmę, neteisingumą, neteisumą ir jį atitaisyti. Rinktis teisumą - tai dėti pastangas, kad širdis nuolat būtų nusiteikusi ir pasiruošusi susitikimui su Viešpačiu. O sąžinė mums gali pakuždėti, ką turime padaryti, kad tas susitikimas būtų džiugus, o ne gąsdinantis.

Šiandien dėkosiu Dievui už mano gyvenimo laiką ir ženklus jame.

Šiendien prašysiu Dievo malonės, kad mano širdis būtų pasiruošusi susitikimui su Juo, o aš eičiau teisumo keliu. 

Lk 12, 35-38

(Jėzus kalbėjo:) ³⁵ „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. ³⁶ Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. ³⁷ Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. ³⁸ Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie!“

Visi esame pakeleiviai šioje žemėje. Atėjome nuogi į pasaulį, neturėdami nieko, lygiai taip iš jo ir iškeliausime. Tačiau Jėzus savo mokiniams kalba ne tik apie tai, kad esame laikini. Jis pabrėžia, jog turime nuolatos būti pasiruošę susitikimui su Viešpačiu. Nei vienas nežinome savo paskutinės gyvenimo dienos, lygiai taip pat nežinome ir kada sugrįš Jėzus savo galybėje su angelų pulkais. Šis mūsų nežinojimas turi mums pasitarnauti visuomet būti pasiruošusiems su Juo susitikti. Tai lyg susidėjus lagaminus laukti vėluojančio traukinio. Negalime išsikrauti daiktų, ar išeiti pasivaikščioti ir žioplinėti, nes traukinys gali bet kurią akimirką atvykti ir turėsime į jį lipti bei važiuoti, kitu atveju jis išvažiuos be mūsų. Būti pasiruošus susitikti su Viešpačiu - tai visų pirma dvasinė būsena. Mūsų širdis turi būti tyra ir išsiilgusi Jo. Siela turi laukti pasipuošusi tyrumo rūbu. O praktiškai tai reiškia gyventi išsiilgus Dievo, nuolat semtis Jo duodamos malonės per sakramentus, ypač per Atgailos ir Švenčiausiąjį sakramentą. Sugyventi taikoje su kitais žmonėmis ir pasauliu, nelaikyti pykčio ar neatleidimo, nes kuomet atvyks mūsų traukinys ir turėsime išvažiuoti, nuodėmės ir neatleidimo „bagažas“ mums trukdys į jį ilipti.

Todėl budėkime, būkime pasiruošę, susidėję dorybių ir meilės lagaminus ir išmetę nuodėmės šiukšles. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius.

Šiandien dėkosiu Dievui, kad duoda laiko pasiruošti Jo sutikimui.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad budėčiau, o kai ateis mano valanda - būčiau pasiruošęs susitikti su Juo. 

Lk 12, 1-7

¹ Tuo tarpu susirinko tūkstančiai žmonių, kad vieni kitus trypė. Tada Jėzus pradėjo kalbėti pirmiausia savo mokiniams: „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės! ² Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. ³ Ką kalbėjote patamsyje, skambės šviesoje, ir ką šnibždėjote į ausį kambariuose, bus skelbiama nuo stogų! ⁴ Aš sakau jums, savo bičiuliams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. ⁵ Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!

⁶ Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo užmirštas. ⁷ Žinokite, kad net visi jūsų galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.

Gyvename visuomenėje kur baimės ypač gajos. Nuolat esame apsupti įvairiausių neigiamų žinių: karai pasaulyje, ligos, pabėgėliai, teroristai ir panašiai. Kartais tai atrodo tolima ir mūsų neliečia, tačiau ir prie pat mūsų yra dalykų, kurie mus gąsdina, o tiksliau, kuriais esame gąsdinami. Bijome ligų, bijome prarasti darbą, bijome būti atstumti, išjuokti, nesuprasti. Baimių kupiną žmogų lengva valdyti. Kai ko nors bijome, tereikia priminti tą baimę, o tada iškelti sąlygas, kurias išpildę tariamai išvengsime to, ko bijome. Iš to ir korupcija, ir apgaulė, ir kompromisai su sąžine atsiranda. Tačiau tai stumia mus į kitas baimes ir šis ratas niekuomet nesibaigia.

O Jėzus sako, jog esame be galo vertingi ir mylimi Dievo. Todėl nereikia nieko bijoti, o pasitikėti Juo. Net tokia natūrali mirties baimė neturėtų mūsų užvaldyti. Juk ji tik vartai, perėjimas į kitą mūsų būseną, į amžinąją būtį. Todėl verta bijoti to, kas gali įstumti mus į pragarą, kur ta mūsų amžinoji būtis būtų sužlugdyta. Taigi, bijoti reikia nuodėmės, nes tik ji mus atskiria nuo Gyvybės šaltinio, dėl jos mes atsiskiriame nuo Dievo, o be Jo negalime nieko padaryti, o tuo labiau išvengti mirties, amžinosios mirties. Šėtonas puikiai tai žino ir meistriškai manipuliuodamas mūsų baimėmis mus stumia į pragarą.

Nereikia painioti baimių su natūraliu savisaugos instinktu, kuris yra mums pagalba nesusižeisti arba nežūti anksčiau laiko. Čia kalbame apie baimes, kurios mus pavergia, sukausto, įkalina. Iš baimės žmonės dažnai gali padaryti bet ką. Todėl Jėzus sako: nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių. O jeigu žinome, jog pats Dievas mumis rūpinasi, iš tiesų, kodėl turėtume bijoti menkesnių dalykų? Juk tikinčiam ir pasitikinčiam  Dievu žmogui net mirtis yra pergalė, nes ji mūsų nenužudo. Tai nėra lengva, kasdienybėje dažnai sakome: „Dangus dangumi, bet aš turiu išgyventi čia ir dabar“. Tačiau, tereikia išmėginti pasitikėjimą Dievu be baimės ir pamatysime, kad tai mus išlaisvina. O mūsų dienos labai trumpos, palyginus su amžinybe.

Todėl galime kartu su Dovydu tarti:

¹ VIEŠPATS yra mano šviesa ir išgelbėjimas,

ko turėčiau bijotis?

VIEŠPATS yra mano gyvenimo tvirtovė,

prieš ką turėčiau drebėti?

² Kai nedori žmonės užpuola mane,

norėdami mane suėsti –

jie, mano užpuolikai ir priešai,

klumpa ir žūva.

³ Nors kariuomenė apgultų mane,

mano širdis nebijotų;

nors karas man būtų paskelbtas,

net tada pasitikėčiau.

⁴ Vieno teprašau iš VIEŠPATIES,

tik vieno tenoriu –

gyventi VIEŠPATIES Namuose

per visas savo gyvenimo dienas,

gėrėtis VIEŠPATIES žavumu

ir lankyti jojo Šventyklą.

⁵ Juk vargo dieną jis paslėps mane savo pastogėje,

suteiks man globą savo palapinėje,

užkels mane aukštai ant uolos.

⁶ Nūn keliu galvą prieš visus mane supančius priešus

ir atnašauju aukas jo palapinėje

su džiaugsmo šauksmais,

giedu giesmę, šlovindamas VIEŠPATĮ.

(Ps 27, 1-6)

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo begalinę meilę ir rūpestį manimi.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad baimės manęs neužvaldytų, o pasitikėčiau Juo iki galo.

Lk 11, 42-46

⁴² „Vargas jums, fariziejai! Jūs duodate dešimtinę iš mėtų, rūtų ir kitokių žolelių, o nepaisote teisingumo ir Dievo meilės. Reikia šitai daryti ir ano neapleisti!⁴³ Vargas jums, fariziejai! Jūs taip mėgstate pirmąsias kėdes sinagogose ir sveikinimus turgavietėse! ⁴⁴ Vargas jums! Esate lyg apleisti kapai, kuriuos žmonės nepastebėdami mindžioja“.

⁴⁵ Tada vienas Įstatymo mokytojas atsiliepė: „Mokytojau, taip kalbėdamas, tu ir mus įžeidi“. ⁴⁶ Jis atsakė: „Vargas ir jums, Įstatymo mokytojai! Jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys tų naštų nė vienu pirštu nepajudinate“.

Jėzus mato kiekvieno širdį. Jis griežtas su tais, kurie patys save laiko teisiais ir dėl savo širdžių kietumo nemato savo nuodėmės, o tik mėgaujasi savo pačių susikurtu „šventumu ir teisumu“ bei susirenka „nusipelnytą“ žmonių pagarbą. Tokie žmonės, užėmę Dievo vietą, jaučiasi galintys mokyti ir teisti kitus. Šis pavojus slypi keliaujant tikėjimo kelionę, puikybės pagunda visada šalia. O priešnuodis jai gali būti tik nuolankumas. Tai reiškia realus savęs vertinimas. Visų pirma nurodantis, jog visi esame nusidėjėliai ir stokojame Dievo garbės (plg. Rom 3,23) ir nėra nė vieno teisiojo, tik Jėzus Kristus. Fariziejų ir Įstatymo mokytojų akys buvo lyg migla aptrauktos ir jie nenorėjo matyti savo netobulumo. Jie net jautėsi įžeisti tiesių Jėzaus žodžių. Pakliuvus į puikybės spąstus tikrai nėra lengva pažvelgti į save ar išgirsti kritiką savo atžvilgiu. Tačiau mes galime prašyti Dievo pagalbos, kad leistų mums nuolankiai pamatyti save. Tam reikia laiko ir noro vykdyti ne savo, o Dievo valią.

Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad tiesiai pasako apie mano ydas.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad su nuolankumu galėčiau žvelgti į save ir į kitus žmones.

Lk 11, 37-41

³⁷ Jėzui tebekalbant, vienas fariziejus pasikvietė jį pietų. Įėjęs jis sėdosi už stalo. ³⁸ Tai matydamas, fariziejus nusistebėjo, kad jis nenusimazgojo rankų prieš valgį. ³⁹ O Viešpats kreipėsi į jį: „Kaip tik jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduj esate pilni gobšumo ir nelabumo. ⁴⁰ Neišmanėliai! Argi išorės kūrėjas nėra sukūręs ir vidaus?! ⁴¹ Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta“.

Jėzus be skrupulų, sako tiesą į akis: „jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduj esate pilni gobšumo ir nelabumo“. Drąsiai galime pastebėti, kad tai tinka ne tik anų laikų fariziejams. Bet ir mūsų dienomis. Kalbėdamas su fariziejais visų pirma Jėzus apeliuoja į religingus žmones, kurie dedasi šventais ir visaip bando tokiais pasirodyti prieš kitus. Todėl galime numanyti, kad Jis ne mažiau griežtas ir tokių religingų krikščionių atžvilgiu, kurie dalyvauja visose privalomose apeigose, išoriškai atitinka elgesio, išvaizdos standartus, dažniausiai stereotipinius. Tačiau neturi asmeninio santykio su Dievu, galvoja, kad Dievui užtenka teisingai atliktų apeigų, sukalbėtų maldų kiekio ar „gero vardo“ kitų žmonių akyse. O širdyje dažnai teisia kitus, kurie neteisingai tiki, meldžiasi, gyvena ar atrodo. Tokie žmonės neturi kantrybės kitokiems, jie grasina pragaru ir labai džiaugiasi galvodami, kad visokie netikėliai gaus ko nusipelnė, nebent pasikeis ir ims viską daryti taip, kaip jie, tai yra „teisingai“.

Bet Dievas žvelgia į širdį, Dievo ir artimo meilė yra matas, pagal kurį matuojamas teisumas. Kaip rašė šventasis apaštalas Paulius Pirmame laiške Korintiečiams:

¹ „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,

bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau

žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

² Ir jei turėčiau pranašystės dovaną

ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;

jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,

tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.

³ Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,

jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,

bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13, 1-3).

Todėl kiekvienam iš mūsų skirti Jėzaus žodžiai, pasakyti fariziejui, jei tik mėginame daryti kažką Dievui, bet neįdedame meilės, esame tik pabaltinti antkapiai. Ir visiškai nesvarbu, kaip atrodome, kiek maldų mokame ar ką apie mus mano kiti. Ir atvirkščiai, kai mylime, tai viską norime daryti dėl Dievo ir artimo kaip tik galime geriau.

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad parodo kas yra svarbiausia.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad sugebėčiau mylėti nors truputį daugiau negu vakar.

Lk 11, 29-32

²⁹ Žmonėms gausiai susirinkus, Jėzus pradėjo kalbėti: „Ši karta yra pikta karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas.³⁰ Kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šiai kartai.³¹ Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks. Nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas. ³² Ninevės gyventojai teismo dieną kelsis su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona“.

Jėzus kalba apie Jonos ženklą ir Pietų šalies karalienės kelionę pasiklausyti Saliamono išminties. Senojo Testamento žmonės puikiai suprato, apie ką jis kalba. Nes šios dvi istorijos pasiekia mus iš Senojo Testamento. O Jėzus dar pabrėžia, jog Jis yra daugiau negu tie įvykiai. Jona buvo pranašas, kuris bėgdamas nuo Dievo pakliuvo į audrą jūroje ir buvo suvalgytas didžuvės. Jis praleido žuvies pilve tris dienas ir buvo išspjautas. Tai lyg provaizdis būsimo, o mums jau buvusio, Jėzaus mirties ir prisikėlimo įvykio. Jona buvo tik žmogus, jis nenumirė ir neprisikėlė, jo istorija tik iš dalies atspindi tai, ką atliko Jėzus ir tai, kas iš tiesų yra Jėzus. Tačiau žmonės neatpažįsta to Jėzuje ir reikalauja ženklų pagal savo norus. Taip buvo tada, taip yra ir dabar.

O Pietų šalies karalienė leidosi į didžiulę kelionę, kad pasiklausytų Saliamono, Izraelio karaliaus, Dovydo sūnaus, išminties. Tai buvo be galo išmintingas žmogus. Tačiau jo išmintis negali prilygti Dievo išminčiai, kurią turi Dievo Sūnus. Ir vėl – didelė dalis žmonių nesupranta tokios išminties ir jos nepriima.

Todėl tie, kurie džiaugėsi gavę bent dalį Dieviškos išminties per Jonos kvietimą į atgailą arba per Saliamoną, pasmerks tuos, kurie turėdami galimybę priimti Dieviškąją išmintį, jos atsisakė.

Kas gi toji Dieviškoji Išmintis? Visų pirma, tai pats Jėzus, tai net ne Dievo savybė, tačiau pats Dievas. Dieviškoji Išmintis liejama mums per Jo Žodį Šventojoje Dvasioje. Todėl šiandien mes taip pat galime priimti šia Išmintį į savo gyvenimą. Visų pirma prašydami ir priimdami Šventąją Dvasią, o su Ja ir Joje priimdami Dievo Žodį ir patį Kristų. Tai mums pasiekiama per Šventąjį Raštą, per Bažnyčios mokymą ir sakramentus, per nuolat liejamą Šventosios Dvasios malonę. Mums nebereikia prašyti ženklo, tereikia plačiai atmerkti akis ir ištiesti rankas, kad priimtume tai, ką Viešpats noriai mums dalija – patį save.

Šiandien dėkosiu Dievui už Dieviškąją Išmintį nužengusią pas mus.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau tos Išminties semtis ir būti pripildytas.

Lk 11, 15-26

¹⁵ Kai kurie žmonės sakė: „Jis išvaro demonus demonų valdovo Belzebulo galia“. ¹⁶ Kiti, mėgindami jį, reikalavo ženklo iš dangaus. ¹⁷ Žinodamas, ką jie mano, Jėzus jiems tarė: „Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta, ir namai grius ant namų. ¹⁸ Jeigu ir šėtonas pasidalijęs, tai kaip išsilaikys jo karalystė?! Jūs sakote mane išvejant demonus Belzebulo galia. ¹⁹ Jeigu jau aš išvarau juos Belzebulo galia, tai kieno galia išvaro jūsų sekėjai? Todėl jie bus jūsų teisėjai.²⁰ Bet jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė.

²¹ Kai apsiginklavęs galiūnas sergi savo sodybą, tada ir jo turtas apsaugotas.²² Bet jei užpuls stipresnis ir jį nugalės, tai atims jo ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir išdalys grobį.

²³ Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto“.

²⁴ „Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio. Neradusi ji sako sau: 'Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau'.²⁵ Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus. ²⁶ Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma“.

Šiose eilutėse skaitome apie Šėtoną arba Balzebulą. Šėtonas turi daug vardų ir kaukių. Jis meistriškai manipuliuoja žmonėmis ir slepia tikrąjį savo veidą ir kėslus. Neveltui jis dar vadinamas Melo tėvu. Mūsų laikais kalbėti apie Šėtoną tiesą yra tikrai sudėtinga. Žmonės dar pakenčia kalbas apie Dievą, nes dažnai įsivaizduoja Jį kaip gerą seneliuką su barzda sėdintį ant debesies, kuris visus myli ir visiems viską atleidžia. O Velnią žmonės noriai įsivaizduoja kaip progresyvų, laisvą ir su polėkiu maištautoją prieš tą nuobodų Dievo ir Jo žmonių – „davatkų“ įvaizdį. Velnias sumaniai nerodo savo tikrojo veido ir apgaulės būdu prisijaukina žmogų. Geriausias to pavyzdys yra mirties kultūros išplitimas. Iš vienos pusės mirtis pateikiama kaip kažkas mistiško, žaismingo ir visai nebaisaus. Vaikams peršami filmukai, žaislai su kaukolėmis, įvairiais „monstrais“ ir pabaisomis, kurie nuspalvinami rožinėmis spalvomis ir papuošiami gėlytėmis. Tokiu būdu sukuriamas „mielos“, „malonios“ mirties - draugės įvaizdis. Iš kitos pusės yra slepiamas tikras mirties veidas. Per laidotuves žmonės nebenori budėti prie mirusiojo, dažnai kūnas yra kremuojamas (ypač garsių žmonių) ir laidojama tik maža dėžutė su pelenais, viskas paslėpta ir estetiška. Nuo mažų  dienų žmogus nebesusiduria ir nenori pamatyti mirties tikrojo – baisaus veido. Nes tai nemalonu, tai gąsdina. Žymiai lengviau ir patogiau gyventi ir nematyti nemalonios realybės. O kuomet nėra mirties, nėra ir šėtono, nėra ir nuodėmės, nes jos pasekmė – mirtis yra visai miela. O tada ir nuodėmė nebėra tokia baisi. Verta ja pasinaudoti, kad būtų maloniau. Visas šis mechanizmas, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nieko blogo, juk iš tiesų mirtis yra nepatraukli, tai kam į ją žiūrėti ir save gąsdinti? Bet realybė yra kitokia. Šėtonas šiandien, taip pat kaip ir Jėzaus laikais, nori apversti viską aukštyn kojomis, sumaišyti mūsų protus, kad nebeatskirtume juodo nuo balto, kad nebegalėtume pasipriešinti blogiui. Kuomet nesuvokiame tikrosios savo padėties, nesuvokiame jog kiekvieno iš mūsų laukia mirtis, ne rožinė su blizgančiomis gėlytėmis, o reali ir baisi, nematome prasmės ir ieškoti išgelbėjimo, mums nebereikalingas Dievas. Pažinti Šėtoną, matyti tikrąjį mirties veidą nėra kultūrinis mazochizmas, tik žinodami ir matydami blogį galime su juo susidoroti. Kai matome kas yra juoda, galime siekti ir ieškoti to kas yra balta. Tik Dievas gali išgelbėti mus nuo mirties, bet mes turime patys ieškoti Dievo, remtis Jėzumi. Tik žinodami tiesą galime suvokti, kad mums reikia Jėzaus. Nes kaip Jis pats sako: „kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto“.

Pažinti Velnią ir jo darbus, matyti tikrąjį mirties veidą reikia ne tam, kad įvarytume sau baimę, bet tam, kad galėtume su Jėzumi jį įveikti. Mirties negalime išvengti, nuo jos pasislėpti, bet tik su Jėzumi, po nemaloniai ir baisiai atrodančios mirties, ateina šviesus ir nuostabus Prisikėlimas.   

Šiandien dėkosiu Jėzui už tiesą ir viltį nugalėti blogį.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad pažindamas tiesą apie blogį, neabejočiau Prisikėlimu.

"Mielas" mirties veidelis.
Nuo mažų dienų vaikams peršama mintis, kad mirtis ir "monstrai" (pabaisos) visai nebaisūs.

Lk 11, 5-13

⁵ Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: 'Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, ⁶ nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo'. ⁷ O anas iš vidaus atsilieps: 'Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti'. ⁸ Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia“.

⁹ „Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. ¹⁰ Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. ¹¹ Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? ¹² Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? ¹³ Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“.

Jėzus toliau tęsia kalbą apie maldą. Jis pateikia kelis palyginimus, kad aiškiau suprastume kokia svarbi yra ištverminga ir nuolatinė malda. Šventieji Tėvai maldą vadino sunkiu darbu, kuriam reikia valios ir jėgų. Kartais tenka melstis daugelį metų kol pasimato maldos vaisiai. Štai vienas iš iškiliausių pavyzdžių yra Šv. Monika (332 – 387 m.), kuri meldė savo sūnaus atsivertimo net 16 metų. Ir galiausiai jos maldos vaisiai pranoko ir jos pačios lūkesčius – Augustinas, ne tik atsivertė ir įtikėjo Kristų, bet tapo vyskupu, o vėliau ir šventuoju bei Bažnyčios mokytoju, kurio raštais ir mokymu Bažnyčia naudojasi iki šiol.

Dažnai trokštame patirti maldos vaisius tuoj pat, o kai taip neatsitinka pradedame manyti, jog Dievas mūsų maldų negirdi, neišklauso. Taip nėra ir negali būti, Dievas girdi kiekvieną maldą, kiekvieną mūsų atsidusėjimą. Negalime pamatuoti ar mūsų maldos buvo išklausytos, nes mes matuojame pagal savo, dažnai egoistišką, siaurą, žmogišką supratimą. Dievui nėra negalimų dalykų, tačiau, Jis atsižvelgia į mus, Jis mato mūsų realią padėtį ir žino ko mums labiausiai reikia. Maldos vaisiai, kaip ir visi vaisiai turi subręsti, jiems turi būti paruošta atitinkama dirva. Nes kitu atveju jie nuvys, arba mes nebūsime pasiruošę jų priimti. Malda ima brandinti vaisius iškart kai tik pradedame melstis. Tačiau mes negalime to pamatyti tuoj pat, nes tai vyksta dvasinėje tikrovėje, taip kaip ir augalų vaisiai užsimezga daug anksčiau negu mes juos pamatome.

Meldžiantis svarbu pasitikėti Dievu, kaip Jėzus ir sako palyginime, Jis mūsų Tėvas ir duoda mums to ko labiausiai mums reikia. O svarbiausia ko mes turime prašyti ir tikrai gauname yra Šventoji Dvasia. Tai Ji palaiko mūsų gyvybę, Joje mes gyvename ir esame. Tai Ji mūsų ryšis su Tėvu ir vedlys į Amžinąjį Gyvenimą, o kas gali būti už tai svarbiau? Visi kiti dalykai ir įvykiai gyvenime yra tik pagalba pasiekti pagrindinį mūsų gyvenimo tikslą – susivienyti su Gyvuoju ir mus be galo mylinčiu Dievu.

Šiandien dėkosiu Jėzui už padrąsinimą atkakliai melstis.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad pasitikėčiau Juo ir nepailsčiau melstis.

Lk 11, 1-4

¹ Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“. ² Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite:

'Tėve, teesie šventas tavo vardas.

Teateinie tavo karalystė.

³ Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien

⁴ ir atleisk mums mūsų kaltes,

nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas.

Ir neleisk mūsų gundyti'“.

Malda turėtų būti mūsų gyvenimo pamatu. Tik maldoje mes galime prisiglausti prie Viešpaties. Maldoje bendraujame su Dievu. Dėkojame Jam, atsiprašome už savo kaltes ir prašome Jo pagalbos. Malda tai bendravimas, tai pokalbis su Dievu. Kai meldžiamės niekuomet neesame vieni, kartu su mumis melžiasi ir Dievo angelai, o Šventoji Dvasia įkvepia mus. Maldoje ne tik mes kalbame Dievui, bet ir Dievas kalba mums, paliečia mus, apkabina. Pradedantys melstis žmonės dažnai sako, jog nemoka melstis. Taip gali būti dėl to, kad iš tiesų nežinome kaip bendrauti su Dievu, juk Jis yra didingas, nuostabus, visagalis ir mums gali būti nedrąsu kreiptis į Jį. Todėl Jėzus savo mokiniams, ir mums visiems, paliko šią maldą, kaip tobulą pavyzdį kaip reikėtų kalbėtis su Dievu, su mūsų Tėvu. Tėve mūsų maldoje sutelpa visas mūsų gyvenimas, joje šloviname Dievą, atsiprašome ir prašome reikalingiausių dalykų. Todėl Tėve mūsų yra pati geriausia ir tobuliausia malda, kurią Bažnyčia naudoja visose apeigose ir svarbiausiuose gyvenimo momentuose. Tėve mūsų kalbame ir Valandų liturgijos maldose, ir švęsdami sakramentus, ir šventindami daiktus, ir laidotuvėse, ir Šventosiose Mišiose. Šia malda galime pradėti ir užbaigti kiekvieną mūsų darbą, kiekvieną mūsų gyvenimo dieną.

Svarbu pastebėti, jog malda nėra magiškas užkeikimas ar formulė. Malda nėra lyg slaptažodis gauti Dievo malonę. Ji taip pat nėra vertės vienetas, lyg pinigėlis įmestas į gėrimų automatą – kuo daugiau įmesime tuo daugiau cukraus gausime. Ne, svarbu atsiminti, kad malda yra pokalbis su Dievu, bendravimas su Tėvu, su Draugu. Svarbiausia meldžiantis yra ne žodžiai, ne jų kiekis, o širdies nusistatymas. Dievas mato mūsų širdis, Jis, mums dar neprašius, žino, ko mums reikia (plg. Mt 6,8). Todėl ir Jėzus paliko mums paprastą maldą, kurią ir kviečia melstis nuolat ir laikyti savo širdis atvertas Dievui.

Šiandien dėkosiu Jėzui už paliktą mums Tėve mūsų maldą.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau melstis atvira širdimi.

Apie Tėve mūsų pagal Mt 6, 7-15 rasite čia.

Lk 10, 38-42

³⁸ Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį paviešėti. ³⁹ Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių. ⁴⁰ Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų“. ⁴¹ Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, ⁴² o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“.

Skaitydami šią ištrauką dažnai matome Mortą neigiamomis spalvomis. Štai ji per daug rūpinasi ir sielojasi daugeliu dalykų, ji skundžiasi, jog sesuo jai nepadeda. Ir galiausiai ji neišsirinko to kas, Jėzaus žodžiais tariant, yra geriausioji dalis. Tačiau Viešpaties žodžiuose nėra pasmerkimo. Tiek Morta, tiek Marija daro gerus dalykus. Juk, jeigu Morta nesirūpintų namų ruoša, vaišėmis, svečiai ir Jėzus tame tarpe, liktų alkani, jais nebūtų deramai pasirūpinta. Mortos elgesyje galime atpažinti neigiamą požiūrį ir pasirinkimų konfliktą. Ji nejučiomis kaltina savo seserį ir net Jėzų, kad Jis neliepia seseriai eiti į pagalbą. Tačiau Morta šį kartą pasirinko patarnauti, o Marija klausytis Jėzaus. Ir kiekviena iš jų turėtų būti laisva savo pasirinkime, tą ir pabrėžia Jėzus. Morta jaučiasi nuskriausta, tačiau, nekeičia savo pasirinkimo, o smerkia kitą – Mariją. Iš tiesų būna gyvenime situacijų, kuomet jaučiamės nepakeičiami ir turime daryti tai kas mums tuo metu nepriimtina ir pykstame, kai kiti nesielgia taip pat. Tačiau ar tikrai taip yra? Galbūt Morta perlenkė lazdą savo rūpesčiu? Gal jai reikėjo paprašyti sesers pagalbos anksčiau ir greitai susiruošus, kartu su ja sėstis prie Jėzaus kojų ir klausytis Jo? Mortos rūpestis ir darbai nėra nereikalingi, tačiau jie atima visą jos laiką, jos prioritetai yra susimaišę. Štai kame slypi šis pasirinkimų konfliktas. Iš to kyla ir pavydas, ir pyktis ant sesers.

Kiekviename iš mūsų yra ir Mortos, ir Marijos dalis. Esame laisvi rinktis ir susidėlioti savo prioritetus. Jeigu mūsų pasirinkimas kelia mums nemalonius jausmus, gal verta peržvelgti jį iš naujo ir pasirinkti geriausiąją dalį? Juk kai Dievas pirmoje vietoje, viskas yra savo vietoje.

Šiandien dėkosiu Dievui už laisvę rinktis ir susidėlioti prioritetus.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau pasirinkti geriausiąją dalį, o jeigu suklysiu – drąsos pakeisti savo pasirinkimą.

Lk 10, 25-37

²⁵ Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ ²⁶ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ ²⁷ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.²⁸ Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.

²⁹ Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“³⁰ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. ³¹ Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. ³² Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. ³³ O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. ³⁴ Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. ³⁵ Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'. ³⁶ Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ ³⁷ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“

Įstatymo mokytojas žino pagrindinį Dievo įsakymą – Meilės įsakymą. Tačiau norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Dažnai ir mes turime įvairių pasiteisinimų kai reikia pagelbėti į bėdą patekusiam žmogui. O Jėzus pasako palyginimą, kur samarietis, o tai pagal ano meto žydų kultūrą, reiškia visiškai svetimas, netgi priešingai – laikomas blogesniu, nešvariu žydų tautos atžvilgiu, nesibodi sustoti ir pagelbėti bėdos ištiktąjam. Nelaimėlio tautiečiai apėjo jį, nes turėjo savų pasiteisinimų – nenorėjo susitepti krauju, neturėjo laiko ir panašiai. Taigi, artimas yra tas, kuris dėl kito gali atidėti visus savo pasiteisinimus į šoną ir suteikti pagalbą. Ir atvirkščiai – artimas turėtų būti kiekvienas patekęs į bėdą. Juk nežinia kurio vietoje galime atsidurti mes rytoj.

Šiandien dėkosiu Jėzui už raginimą būti gailestingais.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad būčiau gailestingas ir nedvejočiau kuomet kitam reikia mano pagalbos. 

Mt 18, 1-5. 10 (Šv. Angelai Sargai)

¹ Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ ² Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ³ ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. ⁴ Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“.

⁵ „Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima. /.../ ¹⁰ Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“.

„Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ – klausia mokiniai Viešpaties. O Jis parodo jiems vaikelį. Jis netgi pasako: „jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“. Pasidaryti kaip vaikai nereiškia suvaikėti ar tapti infantiliais. Tapti vaikais visų pirma reiškia visiškai pasitikėti savo Tėvu, kuris mumis be galo rūpinasi. Kaip vaikai pasitiki savo tėvais, jie nuoširdžiai tiki, kad visa, ką daro tėvai, yra jų labui ir patiki savo gyvybę ir gyvenimą jiems. Kūdikiai net negali išgyventi be savo tėvų, bet jie to nebijo, nes absoliučiai jais pasitiki. Štai tokiu būdu ir mes turime tapti Dievo vaikais ir pasitikėti Juo visiškai, nes Jis mumis rūpinasi.

Savo rūpestį Dievas išreiškia ir duodamas kiekvienam iš mūsų Dvasinį pagalbininką ir patarėją – Angelą Sargą. Angelas Sargas niekuomet neatsitraukia nuo savo globojamo žmogaus, jis nuolat juo rūpinasi, nuolat lydi žmogų per gyvenimą ir visiškai nesvarbu, žmogus tuo tiki ar ne, žmogus geras ar blogas, jo Angelas Sargas su meile jam tarnauja. Angelas Sargas yra lyg gyvas nematomas mūsų ryšys su Dievu, nes jis regi Dievo veidą ir tuo pačiu budi prie mūsų. Galime nuolat prašyti savo Angelo Sargo pagalbos mūsų reikaluose, prašyti patarimo ir apsaugos nuo blogio. O jo atsakymą galime pajusti širdimi, juk kiekvienam yra pasitaikę atvejų, kuomet, lyg iš niekur, pajuntame atsakymą ar sprendimą į susiklosčiusią situaciją, jis tiesiog iškyla mūsų širdyje. Tai gali būti Angelo Sargo pakuždėtas atsakymas, kurį išgirstame, kuomet mūsų širdis būna jautri. 

Šiandien dėkosiu Dievui už savo Angelą Sargą, kuris daugybę kartų yra mane gelbėjęs.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad turėčiau pasitikėjimą Juo, lyg vaikas savo tėvais.

Lk 10, 1-12

¹ Paskui Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti.² Jis sakė jiems: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. ³ Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. ⁴ Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. ⁵ Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: 'Ramybė šiems namams!'⁶ Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus. ⁷ Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. ⁸ Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. ⁹ Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: 'Jums čia pat Dievo karalystė!' ¹⁰ O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę tarkite: ¹¹ 'Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau čia pat!' ¹² Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui.

Viešpats išsiunčia 72 mokinius skelbti Gerosios Žinios – Evangelijos. Išsiųsdamas juos duoda išsamius nurodymus kaip elgtis. Septyniasdešimt du mokiniai - tai pirmieji krikščionybės misionieriai. Jėzus labai nedaug pasako, ką jie turi kalbėti, bet žymiai daugiau atkreipia dėmesį kaip jiems elgtis. Liepia nieko su savimi nesinešti, apsistoti ten, kur juos priims ir valgyti, kas bus jiems paduota. Nors ir primena, jog darbininkas vertas savo užmokesčio, bet ragina nebūti išrankiems, o tenkintis tik tuo, ką gauna. Šiuose abiejuose dalykuose matomas nuolankumas. Iš vienos pusės – priimti užmokestį, t.y. auką, ne už kažkokį konkrečiai atliktą materialų darbą, bet už Dievo žinios perdavimą. Juk aukojama yra vargšams, taigi priimti auką - tai pripažinti, jog esi vargšas, jog neturi nieko ir tau reikalinga kitų pagalba. Iš kitos pusės, reikia pasitenkinti tuo, ką gauni, net jeigu tai ne visai tai, ko tu norėtum, ar ne visiškai tavo poreikius patenkinančios gėrybės. Juk didelė pagunda jaustis vertu geresnio užmokesčio, nes atlieki ne bet kokį darbą, o Dievo duotą. Taigi, atrodytų, prieštaringuose dalykuose slypi puikybės pavojus, o nuolankumas padeda ne tik įveikti puikybę, bet ir yra geriausias Evangelijos liudijimas.

Jėzus griežtai atsiliepia ir apie tuos, kurie priims arba nepriims misionierius. Palaiminti, kurie supranta jog jiems reikia Dievo žodžio ir priima išganymą. Tačiau tie, kas atsisako – pasirenka mirtį. Tai gali skambėti lyg grasinimas: „ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui“. Tačiau taip nėra. Visi esame nuodėmingi ir nuodėmė užtraukia mums mirtį. Tačiau Dievas nenaudoja prievartos ir palieka mums pasirinkti priimti išganymą ar ne. Bet įspėja apie tokio pasirinkimo pasekmes. Ne mokiniams reikia kažko iš žmonių, bet žmonėms reikalinga Geroji Žinia. Todėl kai jos nepriima, Jėzus liepia net miesto dulkes nuo kojų nusipurtyti, nes atėjusieji nieko iš to miesto nenorėjo sau, o tik pasidalinti išgelbėjimo žinia, kurią Dievas teikia dovanai.

Šiandien dėkosiu Dievui už misionierius, kurių dėka Evangelija pasiekė mane.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau nuolankiai liudyti Evangeliją tiems, kam jos reikia.