Mt 13,(4-9) 18-23

(Jėzus sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti.⁴ Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. ⁵ Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. ⁶ Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. ⁷ Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. ⁸ Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. ⁹ Kas turi ausis, teklauso!“)
¹⁸ „O jūs nūn pasiklausykite palyginimo apie sėjėją. ¹⁹ Pas kiekvieną, kuris girdi žodį apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje. Tai ir yra pasėlys prie kelio. ²⁰ Pasėlys ant uolų – tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. ²¹ Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis greit atkrinta. ²² Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas. ²³ Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą“.

Gyvenant šių dienų pasaulyje nuolat susiduriame su informacijos gausa. Dievo žodis tampa tarsi viena iš daugelio mus pasiekiančių žinių. Mums tenka apdoroti gan prieštaringą informaciją. Dažnai Evangelijos žinia yra priešinga gaunamoms žinioms iš pasaulio. Kartais ji laikoma atgyvenusia ar pasenusia. Net krikščionys linkę kai kuriuos dalykus atmesti kaip neaktualius ar jau nebeveiksmingus. Yra dalykų, kurie labai akivaizdžiai prieštarauja Evangelijos dvasiai. Tai mirties kultūros dalis – abortai, eutanazija ar kontracepcija. Tokie ir panašūs dalykai, prisidengę humanizmu, žmogaus teisėmis, pristatomi kaip geri, tačiau jie pakankamai akivaizdūs, tad nėra sunku krikščioniui juos atmesti. Tačiau pasitaiko žymiai subtilesnių, labiau užsimaskavusių, atrodytų, visiškai nekaltų dalykų, tarp kurių Dievo Žodis, kaip sako Viešpats, yra pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas. Pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė - tai nebūtinai materialinis turtas, tai gali būti emocinis, dvasinis turtas. Tai ir noras patikti, įtikti kitiems, tai ir pasaulio teikiamų malonumų troškimas. Kartais, atrodo, visai nekaltai siekiame to, kas savaime nėra blogis: geresnės gyvenimo sąlygos, technologinės naujovės, mada, gražus ir sveikas kūnas. Šie dalykai padeda jaustis geriau, patogiau, padeda patraukti kitų dėmesį ir jiems patikti, neišsiskirti iš minios. Tačiau kuomet šie dalykai mus užliūliuoja ir jų teikiamas trumpalaikis pasitenkinimas ima viršų, pradedame tolti nuo Evangelijos, tada atsiskiriam nuo nesavanaudiškos Dievo ir artimo meilės. Tuomet erškėčiai nustelbia gerąją sėklą ir liekame nevaisingi. Nėra lengva atpažinti pasislėpusią apgaulę, kuri dygsta kartu su gerąja sėkla, tačiau laiku neišrovus piktžolių, jas įveikti darosi vis sunkiau, nes jų šaknys giliai įsiskverbia į dirvą, o išrauti būna skausminga.

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo perspėjimą.

Šiandien prašysiu Dievo malonės atpažinti piktžoles ir jas laiku išrauti.   

Mt 12,46-50

⁴⁶ Jam (Jėzui) tebekalbant minioms, štai jo motina ir broliai stovėjo lauke ir norėjo su juo pasimatyti. ⁴⁷ O kažkas jam pranešė: „Štai tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavim pasikalbėti“. ⁴⁸ Jis atsakė pranešusiam: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai?“ ⁴⁹ Ir, ištiesęs ranką į mokinius, tarė: „Štai mano motina ir mano broliai! ⁵⁰ Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“.

„Kas gi mano motina ir kas mano broliai?“ – klausia Jėzus. Ir atsako mums visiems: „Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“. Toks Jėzaus atsakymas yra ir paguodžiantis, ir įpareigojantis. Tai reiškia, kad kiekvienas galime būti Jėzaus ir brolis, ir sesuo, ir motina, nes kiekvienas esame Dangiškojo Tėvo vaikas. Tačiau būti tikru Dievo vaiku tai – vykdyti Tėvo valią. Kaip tai suprasti, kokia yra Tėvo valia mums? Į šį klausimą gali atsakyti tik Evangelija, tik Dievo žodyje galime rasti atsakymus. Visas Jėzaus mokymas yra apie tai, kaip vykdyti Tėvo valią. Visų pirma, tai yra Meilės įsakymas, Jėzus pabrėžia, kad svarbiausia yra mylėti Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis, o savo artimą mylėti kaip save patį. Visa, ką darome, turi būti matuojama šiuo meilės matu. Tokia yra Dievo valia, kad mylėtume vieni kitus. Kai kasdienybėje klausiame: kokia tavo, Dieve, valia? Atsakymo reikėtų ieškoti meilėje. Ar mano pasirinkimai bus nukreipti į Dievo ir artimo meilę? Ar tai bus tik mano egoizmas, noras pasirodyti, patogiai įsitaisyti gyvenime, išvengti nemalonumų? Vykdyti Dievo valią, tai nereiškia atlikti kažkokius ypatingus darbus savo gyvenime, tai nereiškia dirbti Dievui. Dievas nėra mūsų darbdavys. Jeigu mes atliekame tam tikras užduotis, svarbiausias matas turėtų būti artimo meilė, tada darysime Dievo darbus, o ne darbus Dievui. Dievui nieko iš mūsų nereikia, Jo giliausiais troškimas - dalintis savo meile su mumis, kad mes galėtume ja dalintis tarpusavyje. Taigi, ieškodami Dievo valios, visų pirma turime ieškoti paties Dievo ir Jo meilės, tuomet viskas, ką darysime, kils iš tos meilės, o tai ir bus Dievo valios vykdymas.

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo meilę ir per Jo Žodį apreikštą Dievo valią mums.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad sugebėčiau mylėti ir vykdyti Jo valią.

Mt 12,38-42

³⁸ Tuomet kai kurie Rašto aiškintojai ir fariziejai ėmė reikalauti: „Mokytojau, mes norime, kad parodytum ženklą“. ³⁹ Jis (Jėzus) atsakė: „Pikta ir neištikima karta reikalauja ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, tik pranašo Jonos ženklas.⁴⁰ Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje. ⁴¹ Ninevės gyventojai teismo dieną kelsis drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona. ⁴² Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių klausytis Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas“.

Kaip dažnai ir mes reikalaujame ženklo? Jeigu tik Dievas padarytų tą ir tą, tai tikrai jau Juo tikėčiau ir pasitikėčiau. Tačiau nepastebime nuolat siunčiamų Dievo ženklų savo gyvenime. Juk dažnai tereikia atsigręžti savo gyvenimo kelyje atgal ir pamatysime, kiek ženklų ir nuostabių dalykų Dievas padaro mūsų gyvenime! Jau nekalbant apie tokius „paprastus“ ir natūralius mums dalykus kaip pats gyvenimas, kaip mus supanti kūrinija. O žmonės, kuriuos sutinkame arba turime šalia savęs, juk visa tai yra Dievo meilės mums ženklai. Mūsų gebėjimas mylėti, atleisti, o ypač kai mums atleidžia? Juk tai tokie ženklai, stebuklai, kurie pranoksta materialų pasaulį. Žmogaus meilė tėra blankus Dievo Meilės atspindys, tačiau koks jis mums svarbus ir vertingas, ne tas paviršutinis jausminis, emocinis jausmas, kuris trumpam pakelia širdį (nors ir tai labai stipru), tačiau ta artimo meilė, kuri pakelia mūsų trūkumus, pakenčia mūsų netobulumus ir tiesiog lydi per gyvenimą. Jeigu turime šalia savęs tokį blankų Dievo Meilės atspindį, koks nuostabus ir nepakartojamas Dievo ženklas tai yra! O tokių ženklų tikrai galime rasti, jei gerai apsidairysime: tai ir šeima, vyras ar žmona, tai ir bendruomenė, Bažnyčia, kurioje esame priimami, nepaisant mūsų netobulumo. Per šiuos ženklus pats Dievas dovanoja save. Tik Jis įgalina žmogų mylėti artimą, nors ir netobulai.

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo meilės ženklus savo aplinkoje.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad būčiau Jo meilės ženklu, nors ir netobulu.

Mt 5,38-42

(Jėzus kalbėjo:) ³⁸ „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. ³⁹ O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. ⁴⁰ Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. ⁴¹ Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. ⁴² Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.

            Jėzaus meilė mums nesuvokiama, lygiai kaip ir Jo nurodymas mylėti. Mylėti tuos, kuriuos mylėti sunkiausia. Čia jis nekalba apie švelnius ir malonius jausmus. Meilė – tai visų pirma apsisprendimas. Tai apsisprendimas pasiaukoti, nusileisti, peržengti save, savo išdidumą, nugalėti puikybę. Kai mąstome apie priešų meilę, dažnai galvojame, jog priešai - tai tie, kurie ateina mūsų užpulti su ginklu ar kurie iš esmės mums linki blogo. Tačiau dažnai (o gal dažniausiai) susipriešiname su savo artimiausiais žmonėmis. Su tais, kurie yra šalia. Kuomet iškeliame savo valią, savo poreikius, save pačius virš kitų, tampame priešais. Būti „už“ kažką - tai sekti paskui, tai leisti kitą į priekį, o būti „prieš“ -  tai išstumti save, pastoti kažkam kelią. Meilė - tai vertinti kito žmogaus poreikius, atsižvelgti į kitą žmogų. Meilė - tai visų pirma susitaikyti su tuo, jog ne aš esu svarbesnis. Meilė nesupriešina, o sutaiko. Priešų meilė naikina priešus ir kuria draugus. Jėzus mums sako: „jus aš draugais vadinu“ (Jn 15,15). Nuo mano pasirinkimo priklauso, ar turiu priešų.

           

            Šiandien prašysiu Dievo malonės mylėti ir iškelti savo artimųjų poreikius virš savųjų, šiandien renkuosi mylėti priešus.

             Šiandien dėkosiu Dievui už Jo meilę mums, net kai priešinamės Jo valiai. 

Mt 10,34-11,1

³⁴ „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. ³⁵ Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. ³⁶ Žmogaus namiškiai taps jam priešais.

³⁷ Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. ³⁸ Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. ³⁹ Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“.

⁴⁰ „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs. ⁴¹ Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį.⁴² Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“.

¹ Baigęs nurodymus dvylikai mokinių, Jėzus iškeliavo mokyti ir skelbti [Evangelijos] kituose miestuose.

Radikalūs Jėzaus žodžiai, mūsų ausims gal net žiaurūs. Ką reiškia, kad Jis atėjo mūsų suskaldyti, nešti kalavijo? Ir kaip nevertas Jo tas, kas myli tėvą ar motiną?

Į šią situaciją galime šį kartą pažvelgti iš dviejų taškų.

Pirmasis, su kuriuo susiduria tikintieji, tai kalavijas. Tikintysis persismelkia Šventąja Dvasia, kuriai yra priešiška pasaulio dvasia. Krikščionio gyvenimo būdas pasikeičia, jis nebeatitinka nusistovėjusių normų, kurios yra patogios gyventi ir išgyventi. Dažniausiai šios normos neigia nuodėmę, pateisina savanaudiškus veiksmus, godumą ir t.t. Mūsų aplinka, skirtingai negu Jėzaus laikais, jau suformuota krikščionybės įtakoje. Jau visuomenėje, nors ir paviršutiniškai, užčiuopiamos krikščioniškos šaknys. Tačiau ir šiandien krikščionys dėl savo pozicijų yra nemėgiami, nes nepalaiko iš esmės vyraujančios nuodėmingos pasaulio dvasios. Lengviausia tai pastebėti kuomet viešumoje diskutuojama abortų, gyvybės, moralės klausimais. O šeimose, kur ne visi yra nuoširdžiai tikintys, tai sukelia kivirčus ir „kalaviją“. Juk nemaža situacijų, kai šeimos nariai tiesiog juokiasi iš tų kurie, pavyzdžiui, sekmadienį eina į bažnyčią. 

Antrasis būtų lingvistinis: kokius žodžius naudoja evangelistas ir kokią prasmę jie turėjo jo aplinkoje? 37 eilutėje panaudotas žodis meilė yra ne aukščiausio lygio meilė, kuri yra Dievo ir artimo pasiaukojanti meilė, tai būtų graikų kalboje agapan. Šioje ištraukoje panaudotas žodis yra philein, o juo dažnai nusakomas savanaudiškas prisirišimas. Kai egoistiškai mylime savo artimuosius, nesuteikdami jiems laisvės,  tuo pačiu ir patys pasidarome priklausomi nuo jų. Kai stengiamės bet kokia kaina įtikti, patikti ir būti reikalingi.

Taigi, šiandien Jėzus kalba apie prioritetus mūsų sąmonėje ir širdyje, kurie papildo vieni kitus. Visų pirma Jis pabrėžia, jog pagrindinė ir pirma vieta mūsų gyvenime priklauso Dievui. Jeigu Dievas yra pirmoje vietoje, tuomet tai gali kelti įtampų kituose, netvarkinguose santykiuose, tačiau vėl gi, kai labiausiai mylime Dievą, mums nebereikia netvarkingos meilės, egoistiško palinkimo į kitus žmones. Mes galime juos paleisti ir tokiu būdu ir patys tampame laisvi ir suteikiame laisvę savo artimiesiems. Būtent tai ir yra ta tikroji nesavanaudiška meilė. Dievas mus myli būtent tokia Meile, paliekančia visiškai laisvą valią.

Šiandien dėkosiu Dievui už meilę, kuria Jis mane myli.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad išmokčiau nesavanaudiška meile mylėti pirmoje vietoje Dievą, o po to savo artimuosius.

Mt 9,32-38

³² Jiems pasitraukus, štai atvedė demono apsėstą nebylį. ³³ Išvarius demoną, nebylys prakalbo. Minios stebėjosi ir sakė: „Dar niekad Izraelyje nėra buvę tokių dalykų“. ³⁴ O fariziejai kalbėjo: „Jis išvaro demonus su jų valdovo galia“.

³⁵ Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negales. ³⁶ Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens.³⁷ Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. ³⁸ Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“.

Jėzus išvarinėja demonus, gydo ligonius. Iš vienos pusės – tai tikėjimo ženklai. Juose yra dvipusė tikėjimo paslaptis. Iš vienos pusės – stebuklai neįvyksta netikintiems, iš kitos – jie vyksta tam, kad žmonės patikėtų, kad būtų sustiprintas jų tikėjimas.

Tačiau šiandien atsiskleidžia dar viena, labai svarbi Jėzaus veiklos priežastis: Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Jėzus, kaip ir Jį atsiuntęs Tėvas, be galo myli žmones. Jis jų gailisi. Žmonės paklydę pasaulyje, nepažįstantys Dievo meilės ir gailestingumo, vargsta ir jaučiasi apleisti. Jie yra apleisti kol neateina pas Gailestingąjį Tėvą. Tam, kad jie atrastų Dievo meilę ir Jo gailestingumą, jiems turi būti paskelbta Geroji Naujiena – Evangelija, kad įgalinti tos žinios jie pajėgtų atverti savo širdis Dievo veikimui. Darbininkai, kurių ragina melsti Jėzus, yra Jo mokiniai, skelbiantys ir patys gyvenantys Evangelija. Tai ne tik pašvęstieji ypatingu būdu – dvasininkai ir vienuoliai, bet visi kas pažino, įtikėjo ir pasiryžo sekti Jėzumi. Todėl malda už pašaukimus, kuria prašo melstis Jėzus, yra malda ne tik už dvasinius pašaukimus, bet ir malda už kiekvieną žmogų, kuris įtikės, kad kiekvienas jam skirtu būdu atliktų savo darbą vynuogyne. Todėl šį kartą esame kviečiami malda ir savo darbu prisidėti prie pjūties.

Šiandien dėkosiu Dievui, kad pasigailėjo žmonių ir atsiuntė savo Sūnų mūsų išgelbėti.

Šiandien melsiu Dievo, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį, o jau besidarbuojančius stiprintų savo malonėmis.

Mt 9,14-17

¹⁴ Tada priėjo Jono mokiniai ir paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai pasninkaujame, o tavo mokiniai nepasninkauja?“ ¹⁵ Jėzus atsakė: „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus.

¹⁶ Niekas palaikio drabužio nelopo naujo milo lopu, nes toks lopinys atplėšia drabužio gabalą, ir skylė tik padidėja. ¹⁷ Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, nes antraip vynmaišiai plyštų, vynas išsilietų ir vynmaišiai niekais nueitų. Bet jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius, ir abeji išsilaiko“.

Šį kartą mintis užkliūva už to, kas yra „sena“ ir „nauja“. Jono mokiniai, fariziejai ir kiti pamaldūs žydai laikosi senojo arba Mozės papročio. Ir pasninkauja, ir apeigas atlieka, ir įstatymo laikosi, mes pasakytume, Senojo Testamento būdu. O Jėzus yra Naujoji Sandora, kuri išpildo Senąją. Jis sako „štai aš visa darau nauja“ (Apr 21,5). Todėl viskas įgauną naują prasmę su Kristumi, todėl krikščionys yra Naujosios Sandoros žmonės, naujoji karta. Kol su jais Jaunikis – Kristus, jiems nebuvo reikalo pasninkauti, tačiau atėjo Viešpaties Kančios dienos, jos buvo sunkesnės už bet kokį pasninką. Todėl ir dabar krikščionys pasninkauja, prisimindami tas kančios dienas (penktadieniais, o kai kurie ir trečiadieniais, kuomet Judas Iskarijotas pardavė savo Mokytoją), tačiau taip pat krikščionys švenčia ir Velykas, kiekvieną sekmadienį švenčia kaip Prisikėlimo dieną, nes žino, kad mūsų trumpalaikį skausmą keičia amžinas džiaugsmas. Jėzus nepanaikino Senojo Testamento, bet jį išpildė. Todėl dabar pasninkas, apeigos ir maldos yra kitos, kitokios, su perkeista ir atnaujinta Prisikėlimo šviesoje prasme. Nes jaunam vynui – nauji vynmaišiai.

Šiandien dėkosiu Dievui už Naująją Sandorą, sudarytą su žmogumi per Kristaus kryžių.

Šiandien prašysiu Dievo malonės matyti religinių apeigų ir tradicijų prasmę Kristaus Prisikėlimo šviesoje.

Jn 20,24-29

²⁴ Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. ²⁵ Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

²⁶ Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“²⁷ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. ²⁸ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! ²⁹ Jėzus jam ir sako:

„Tu įtikėjai, nes pamatei.

Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Minint šv. apaštalą Tomą, liaudyje seniau vadintą „neviernu Tamošiumi“, vėl susiduriame su tikėjimo klausimu. Net tarp apaštalų, prisikėlus Jėzui, buvo abejonė, negana to, buvo netikėjimas. Tomas sako tiesiai šviesiai: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“. Tai taip žmogiška, tai taip žemiška, netgi, kažkokia prasme, natūralu mums, žmonėms. Ir Viešpats ne tik nepasmerkia šio požiūrio, jis nekaltina Tomo, nors ne kartą yra vadinęs apaštalus „mažatikiais“. Jėzus galbūt atpažįsta kritinį Tomo tikėjimo galimybės tašką, Tomas tiesiog negali patikėti kitokiu būdu. Kiekvienas iš mūsų turime tokį visiškai asmenišką, tik mums skirtą, susitikimo su Dievu momentą, „patikėjimo“ akimirką. Yra žmonių labai ryškiai atsimenančių tą momentą, atsitikimą ar pojūtį, kada patikėjo, o tiksliau būtų pasakyti – susitiko prisikėlusį Kristų. Tai vadiname atsivertimo momentais, įvykiu arba tiesiog atsivertimu. Atsivertimas skirtas ne tik tiems, kas visiškai netiki, bet ir tokiems, kurie kaip Tomas būna šalia Jėzaus, galbūt nuo vaikystės lanko bažnyčia, galbūt žino maldas atmintinai ir pažįsta Bibliją. Tačiau dar nesusitiko to Gyvojo, Prisikėlusio Kristaus, dar nesušuko iš visos širdies Jam: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“, visai kaip Tomas, kuris buvo vienas iš artimiausių dvylikos mokinių, apaštalas. Viešpats paruošęs tokį susitikimą kiekvienam asmeniškai, ieškokime Jo.

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad savo gyvenime susitikau Jį, Prisikėlusį Kristų.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad sekčiau Tą, kuris perkeitė ir toliau keičia mano gyvenimą ir mažais žingsneliais veda mane išganymo keliu.  

Šiandien prašysiu Dievo, kad kuo daugiau žmonių susitiktų Gyvąjį Jėzų savo gyvenime.

Mt 8,28-34

²⁸ Kai Jėzus priplaukė kitą krantą gadariečių krašte, jam priešais atbėgo du demonų apsėstieji, išlindę iš kapinių rūsių. Juodu buvo tokie pavojingi, kad niekas negalėjo praeiti anuo keliu. ²⁹ Ir štai jiedu ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Dievo Sūnau?! Atėjai pirm laiko mūsų kankinti?“ ³⁰ Truputį toliau ganėsi didelė kaimenė kiaulių. ³¹ Demonai ėmė prašytis: „Jeigu mus išvarysi, tai siųsk kiaulių kaimenėn“. ³² Ir jis jiems tarė: „Eikite sau!“ Tuomet demonai išėjo ir apniko kiaules. Ir štai visa kaimenė metėsi nuo skardžio į ežerą ir gavo galą vilnyse.³³ Piemenys pabėgo ir, pasiekę miestą, viską išpasakojo, taip pat ir apie apsėstuosius. ³⁴ Tada visas miestas išėjo priešais Jėzų ir, vos jį pamatę, prašė pasišalinti iš jų krašto.

Šį kartą Jėzus ir vėl išvaro demonus, kurie iškarto, vos tik Jam išlipus iš valties pažino Jį: „Ko tau iš mūsų reikia, Dievo Sūnau?!“, demonai puikiai pažįsta Dievą ir žino, kad Jėzus yra Dievo Sūnus.

Šiandien kviečiu stabtelėti ties ano gadariečių (arba kaip juos vadina evangelistas Lukas geraziečių) krašto gyventojų reakcija. Kuomet piemenys praneša jiems apie tai,  kas atsitiko, jie atbėga ir prašo Jėzų pasišalinti iš jų krašto. Galima spėti, jog jie buvo gerai perpykę dėl to, kas atsitiko su jų kiaulėmis – demonai /.../ apniko kiaules. Ir štai visa kaimenė metėsi nuo skardžio į ežerą ir gavo galą vilnyse. Tačiau buvo išlaisvinti du apsėsti žmonės, kurie jau ilgą laiką kentėjo, gyveno kapinių rūsiuose, apleisti savo artimųjų ir visuomenės. Ar nereikėtų labai apsidžiaugti, kad jie pagaliau išlaisvinti ir pagydyti? Ar kiaulės brangesnės už žmones? Atrodo, kad taip. Gyventojų reakcija yra būtent tokia. Materialios gėrybės yra svarbesnės už kitą žmogų. Galbūt tos kiaulės garantavo sočią žiemą, į jas buvo nemažai investuota. Tačiau tai nepateisina tokios žmonių reakcijos. Jie išvaro Jėzų, tuo parodydami, kad Jo pagalba jiems nereikalinga. Jo nešama Geroji naujiena – Evangelija – jų nedomina. Jie net nepasigilino, apie ką tai. Kaip tai panašu į mūsų visuomenę, kur materialios gėrybės vertinamos labiau už žmogų, ypač jeigu tas žmogus iš paribių. O Jėzaus perduota ir Jo mokinių žinia nepriimama, net nesigilinant apie ką ji.

Ką šioje situacijoje padarė Jėzus? Skaitome toliau: „Įlipęs į valtį, Jėzus persikėlė per ežerą ir sugrįžo į savo miestą“ (Mt 9,1). Nes Jis gerbia laisvą žmogaus apsisprendimą ir niekam neperša Evangelijos prievarta. Tik žmogus pats, laisva valia, renkasi gyvenimą, kurį dovanoja Jėzaus kryžius ir prisikėlimas arba mirtį, kuri yra neišvengiama nuodėmės pasekmė.

Šiandien dėkosiu Dievui už Evangelijos žinią ir laisvą valią rinktis.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad išlikčiau savo pasirinkime.