2017 m. rugpjūčio 31 d., ketvirtadienis

Mk 3, 28-35

(Jėzus kalbėjo:) 28 „Iš tiesų sakau jums: bus dovanoti žmonių vaikams visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai, kad ir kaip jie piktžodžiautų; 29 bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota, ir jis bus kaltas amžina nuodėme“. 30 Jie mat sakė: „Jis turi netyrąją dvasią“.
31 Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, lauke sustoję, per kitus prašė jį iškviesti. 32 Aplink jį sėdėjo minia, kai jam buvo pranešta: „Štai tavo motina ir broliai bei seserys lauke stovi ir ieško tavęs“. 33 O jis atsakė: „Kas yra mano motina ir broliai?“ 34 Ir, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: „Štai mano motina ir broliai! 35 Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“.


Skaitome ganėtinai kraštutinius Jėzaus pasisakymus. Štai iš vienos pusės Jis sako, jog bus dovanoti žmonių vaikams visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai, o iš kitos pusės –piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai niekada nebus dovanotas. Mūsų žmogiškam protui sunku suvokti tokius dalykus, juk mes dažnai linkę apmąstyti kitų poelgius ir savo širdyje juos nuteisiame ir manome, jog Dievas tokių dalykų irgi neatleistų. Bet čia pat galvodami apie Dievo Gailestingumą (ypač sau ir artimiesiems) manome, kad Dievas negali ko nors neatleisti. Tačiau iš tiesų Dievo gailestingumas ir teisingumas yra stipriai peržiangiantys mūsų žmogišką suvokimą. Ir teismas, kuriuo teis Viešpats yra toli gražu ne toks kaip žmogaus teismas. Galime būti tik dėkingi už tai, nes jeigu Dievas teistų kaip žmogus, mes nė vienas neturėtume jokių šansų būti išteisinti. Tačiau, piktožiavimas Šventajai Dvasiai yra tas dalykas, kuris neleidžia veikti Dievo gailestingumui. Dar kartą pažvelkime į Evangelijos tekstą. Kokiame kontekste Jėzus pasakė šiuo žodžius? Vakar skaitėme kaip atėję Rašto aiškintojai kaltino Jėzų turint Balzebulą, o gal net ir esant demonu. Tokias išvadas jie padarė matydami Jėzaus darbus, kuriuos Jis darė Šventosios Dvasios galia. Taigi, piktožiauti Šventajai Dvasiai reiškia atmesti Dievo veikimą, nepriimti Jėzaus darbų, ypač Jo išgelbėjimo darbo, nes Jis visa darė vienybėje su Tėvu veikiant Šventajai Dvasiai. Todėl ir Dievo Gailestingumas negali pasiekti tų, kurie nepriima paties to gailestingumo teikėjo – Dievo, o konkrečiai Trečiojo Švenčiausios Trejybės asmens – Šventosios Dvasios.

Toliau skaitome apie Jėzaus šeimą atėjusią su Juo pasimatyti. Mūsų dienomis ir mūsų šeimos suvokimo kontekste, kyla natūralus klausimas: ar Jėzus turėjo brolių ir seserų? Taip turėjo, tačiau ne tiesioginių, kaip kad mes šiandien gyvendami Lietuvoje suvokiame: brolis ar sesuo yra tų pačių tėvų (ar bent jau vieno iš tėvų) vaikas. Ne, ano meto Izraelitų suvokime broliai ir seserys buvo visi tos pačios kartos giminaičiai gyvenantys kartu, mes pasakytume pusbroliai ir puseserės. Tačiau, šioje pastraipoje svarbiausia yra ne tai ar Jėzus buvo vienturtis Marijos sūnus. Svarbiausia yra tai, kad Jėzus – Dievo Sūnus ir savo broliu, seserimi ar net motina Jėzus vadina kiekvieną, kas tik vykdo Dievo valią. Štai programa mūsų gyvenimui, štai sąlyga būti Jėzaus broliu ar sese – vykdyti mūsų Tėvo – Dievo valią.

Šiandien dėkosiu Dievui už Šventosios Dvasios veikimą.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau priimti Šventąją Dvasią į savo gyvenimą.
Šiandien prašysiu Dievo malonės atpažinti Dievo valią savo gyvenime ir ją vykdyti.

2017 m. rugpjūčio 30 d., trečiadienis

Mk 3, 20-27

20 Jėzui sugrįžus namo, vėl susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti. 21 Saviškiai, apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti jo sakydami, kad jis kaip galvos netekęs.
22 Atvykę iš Jeruzalės Rašto aiškintojai sakė: „Jis turi Belzebulą“ ir: „Demonų kunigaikščio galia jis išvaro demonus“. 23 O Jėzus, pasivadinęs juos, ėmė kalbėti palyginimais: „Kaip gali šėtonas išvaryti šėtoną? 24 Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko. 25 Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka. 26 Todėl jei šėtonas sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis neišsilaikys, jam ateis galas. 27 Niekas neįsiveržia į galiūno namus ir nepasiglemžia jo turto, pirmiau nesurišęs galiūno. Tik tada apiplėšia jo namus“.


Prieš pradėdamas savo viešąją veiklą Jėzus gyveno ramų, paprastą, niekuo neišsiskiriantį gyvenimą. Nors beveik neturime Jėzaus jaunystės aprašymų, tik keletą vietų Luko evangelijoje. Galime numanyti, jog Jėzus buvo niekuo neišsiskiriantis, paprastas, malonus jaunuolis. Ir tik patys artimiausi – Jo mama Marija, patėvis Juozapas, dar keletas giminių, tokių kaip teta Elzbieta su vyru kunigu Zachariju ir jų sūnus Jonas žinojo kas yra Jėzus. Ir štai dabar, staiga, Jėzus ima daryti stebuklus, tampa mokytoju (anuo metu tai nebuvo labai neįprastas dalykas), Jį sekioja minios žmonių. Ir Jis su visu šiuo „bagažu“ grįžta namo, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti. O čia dar iš pačios Jeruzalės atseka Rašto aiškintojai, kitaip tariant ano meto religiniai autoritetai, ir sako, kad Jis demonų apsėstas, o gal net ir pats yra demonas. Saviškiai t.y. tolimesni giminaičiai ir kaimynai bando Jį sulaikyti ir sako, kad jis kaip galvos netekęs. Jiems visiškai nereikia jokių nemalonumų, sumaišties ir viso šito „cirko“. Jie gyvena savo gyvenimą ir nenori jokių permainų. Taigi, Jėzus buvo nesuprastas ir nepriimtas savo krašte.

Dažnai taip atsitinka ir šiandien. Tiems kas atranda asmeninį, artimą ryši su Dievu būna nelengva tuo dalytis su saviškiais. Taip atsitinka todėl, kad kiti žmonės temato išorinę atsivertimo pusę. Jie mato, kad žmogaus gyvenimas pasikeitė (ir nesvarbu, kad į geresniąją pusę), jis ėmė kitaip elgtis, atsisakė kažkokių yprastų dalykų, ėmė kasdien melstis, pradėjo dažnai vaikščioti į bažnyčią, pasikeitė jo draugų ratas ir panašiai. Ir paprastai žmones tai gąsdina. Jie mano, kad ir jiems reikės atsisakyti jų įprasto gyvenimo, ir tai tiesa, reikės atsisakyti senojo nuodėmės gyvenimo ir stengtis gyventi kitaip, tačiau jie namato esminio dalyko – susitikimas su Dievu žmogų keičia iš vidaus, jis tampa nauju žmogumi, kitu žmogumi, apsivelka Kristumi. Ir šio vidinio pokyčio pasekoje keičiasi ir visi mūsų išvardyti išoriniai dalykai. Ir dėl to tai nėra taip skausminga kaip gali pasirodyti žiūrint iš šono, atvirkščiai – tai išlaisvina ir teikia džiaugsmo. Dar daugiau – Kristus niekada tiesiog neatima dalykų iš žmogaus, Jis perkeičia tai į kažką didingesnio ir svarbesnio, kaip kad atsitiko apaštalams – iš paprastų žvejų, Kristus juos padarė žmonių žvejais.

Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad keičia mano gyvenimą į geresnį.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, suprasti, kad atsisakyti su Kristumi, reiškia gauti šimteriopai.      

2017 m. rugpjūčio 29 d., antradienis

Mk 3, 6-12 (už pirmadienį) Mk 3, 13-19 (už antradienį)

6 Išėję fariziejai tuojau ėmė tartis su erodininkais, kaip Jėzų pražudyti.
7 Jėzus su mokiniais pasitraukė prie ežero. Įkandin sekė didelė minia iš Galilėjos. Taip pat iš Judėjos, 8 Jeruzalės ir Idumėjos, iš anapus Jordano bei iš Tyro ir Sidono šalies atvyko daugybė žmonių, kurie buvo girdėję apie jo darbus. 9 Tuomet Jėzus liepė mokiniams laikyti jam paruoštą valtį, kad minia jo nesuspaustų. 10 Mat jis buvo daugelį pagydęs, ir visi, ką tik vargino ligos, veržėsi norėdami prisiliesti. 11 Taip pat netyrosios dvasios, vos tik jį išvydusios, parpuldavo priešais ir šaukdavo: „Tu Dievo Sūnus!“ 12 Bet Jėzus griežtai jas drausdavo, kad jo negarsintų.

13 Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį. 14 Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio 15 ir jie turėtų galią išvarinėti demonus. 16 Paskyrė Dvylika: Simoną, pavadinęs jį Petru; 17 Zebediejaus sūnų Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną (juos pavadino Boanergės, tai yra „griaustinio vaikai“); 18 Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą, Tadą, Simoną Kananietį 19 ir Judą Iskarijotą, kuris jį ir išdavė.



Prisiartinome prie svarbaus taško Jėzaus viešojoje veikloje. Iš vienos pusės Jis jau gerai žinomas ir minios veržiasi prie Jo. Tačiau dar nesupranta žmonės kas Jis yra. Tačiau, matyt, jiems tai nelabai rūpi, nes žmogus ieško sau naudos – išgydymo, išlaisvinimo nuo demonų, kažkas vedamas smalsumo. Bet tik nedaugelis ateina ieškodami atsakymų į svarbius gyvenimiškus klausimus. Nedaugelis klausia Jėzaus kas Jis? Ir iš visos tos minios žmonių Jėzus išsirinko tuos, kurie galbūt labiau ieškojo atsakymų, o ne tik norėjo gauti kažkokios naudos ar sekė paskui Jį vedami smalsumo ir troškimo pamatyti dar daugiau stebuklų. Jis išsirinko dvylika mokinių, kuriems ir apreikš tai kas Jis yra ir dėl ko atėjo į šį pasaulį. Tam, kad ir jie būtų išgelbėti, o vėliau ir kitus vestų į išgelbėjimą.  

Šiandien galime ir savęs klausti: kokių paskatų vedinas aš ieškau Dievo, einu pas Jėzų, į bažnyčią? Galbūt ir aš, kaip ta minia, ieškau sau tik apčiuopiamos naudos – išgydymo, pasisekimo gyvenime, darbe, finansinio stabilumo? Galbūt dar nepažįstu Jėzaus ir nežinau ko iš Jo tikėtis ir ką Jis nori man duoti? Taip pat nežinau Dievo valios mano gyvenime ir nematau prasmės ją vykdyti? Šiuos ir panašius klausimus greičiausiai kėlė sau ir apaštalai. Tai juos ir išskyrė iš minios. Jėzus, žinoma, gali ir nori suteikti mums įvairių dalykų ir gėrybių šiame gyvenime, bet ar mes siekiame ir ieškome savo gyvenime tik to ką galime pačiupinėti ir pamatyti? O gal vis dėl to esame pašaukti kažkam didingesniam, kas yra virš mūsų ir šio pasaulio?

Šiandien dėkosiu Dievui už galimybę pažinti Jį ir Jo valią mano gyvenime.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad nesustočiau vien ties šio, meterialaus, pasaulio gėrybių siekimu.


2017 m. rugpjūčio 25 d., penktadienis

Mk 2, 18-22



18 Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Žmonės atėję klausė Jėzų: „Kodėl Jono mokiniai ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o tavieji ne?“ 19 Jėzus atsakė: „Argi gali vestuvių svečiai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi su savimi jaunikį, jie negali pasninkauti. 20 Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tą dieną, jie pasninkaus.
21 Niekas nesiuva lopo iš naujo milo ant palaikio drabužio, antraip lopas atplėštų nuo jo gabalą (naujas nuo seno), ir skylė tik padidėtų. 22 Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui – nauji vynmaišiai!“


Jonas Krikštytojas laikomas paskutiniuoju Senojo Testamento pranašu, nors apie jį ir skaitome Evangelijoje, t.y. Naujajame Testamente. Fariziejai taip pat atstovauja Senojo Testamento arba Įstatymo žmones. Jie paraidžiui laikosi įstatymo. Tiek Jono mokiniai, tiek fariziejai šioje ištraukoje atstovauja senąjį žmogų, tą, kuris dar nesulaukė žadėtojo Mesijo ir per Jį ateinančio išgelbėjimo. Vieni, Jono mokiniai, jo dar laukia, o kiti – fariziejai, patys sau yra teisingi ir manosi, kad bus išgelbėti dėl to, kad besąlygiškai laikosi Įstatymo raidės ir pačių išgalvotų taisyklių.

Jėzaus mokiniai yra tie, kurie atstovauja Naująjį žmogų – krikščionį – Kristaus mokinį. Būti Kristaus mokiniu nereiškia vien tik mokytis naujos teorijos, tačiau sekti ir „mėgdžioti“ Kristų, palaipsniui tapti Kristumi. O tai reiškia gyventi su Juo ir darytis kaip Jis. O tai jau visiškai kitas – naujas gyvenimas. Todėl Jėzus ir kalba apie naujus vynmaišius ir naują vyną, o palaikus drabužius palieka skylėtus, vietoj to, kad siūtų naujus lopus ir taip dar labiau sugadintų senuosius rūbus. Taigi Viešpats nesako Senojo Testamento žmonėms nepasninkauti, Jis nereikalauja, kad jie pradėtų laikytis naujų taisyklių, bet Jis sako, kad Jo mokiniai pasninkaus, kai bus jų laikas. Tą dieną, kurią Jis bus iš jų paimtas. Todėl ir dabar krikščionys ortodoksai pasninkauja trečiadieniais ir penktadieniais, prisimindami tas dienas, kurias Kristus buvo išduotas ir nužudytas.

Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad galiu būti Kristaus mokiniu ir palaipsniui panašėti į Jį.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad mokėčiau tinkamai ir deramu laiku pasninkauti prisimindamas Kristaus kančią.