Mk 10, 46-52 („Jericho neregys“)

⁴⁶ Taip jie ateina į Jerichą. O iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. ⁴⁷ Išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarėnas, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ ⁴⁸ Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ ⁴⁹ Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. ⁵⁰ Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. ⁵¹ Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ ⁵² Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.

Aklas elgeta sėdėjo prie kelio. Jis nematė kas ateina, tačiau sužinojęs, jog tai Jėzus, ėmė garsiai šaukti. Jis jau buvo anksčiau girdėjęs apie Jėzų ir Jo darbus, todėl buvo įtikėjęs, kad Jėzus gali jį išgydyti. Bartimiejus ėmė garsiai šaukti, o minia jį tildyti. Žmonės jį tildė, nes jis buvo „nevertas“ trukdyti Jėzaus, jis buvo aklas, galbūt nešvarus ir smirdintis, nes buvo elgeta. Jis neatitiko visuomenės standartų ir žmonių supratimo apie tai, kas gali trukdyti Viešpatį. Bartimiejus buvo visuomenės užribyje, o visuomenė nelinkusi duoti galimybės tokiems žmonėms, ji juos laiko nurašytais bei liepia tylėti ir netrukdyti.

Tačiau Jėzus elgiasi kitaip. Jis „nenurašo“ jokio žmogaus, kuris Jo šaukiasi. Jis liepė pakviesti elgetą. Ir šis Jėzaus elgesys ir dėmesys keičia daugelį dalykų. Visų pirma jis keičia žmonių reakciją: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Jėzus neliepia elgetai kažką daryti, kad užsitarnautų išgydymą, Jėzus klausia: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“. Taigi, ne elgeta kažką gali duoti Viešpačiui, bet Viešpats vienintelis gali dėl mūsų kažką padaryti ir Jis klausia, ko norime. Ir po to, kai elgeta su tikėjimu atsako, Jėzus duoda jam tai, ko  jis prašo.

Čia reikia pastebėti, jog Jėzus nieko nepaprašė ir po išgydymo, Jis suteikė žmogui laisvę: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“, Jis nesakė: „sek paskui mane“ arba „eik liudyk, ką aš tau padariau“. Nieko. Tačiau dėl tikėjimo, patirto išgydymo ir laisvės, kurią suteikė Jėzus, Bartimiejus nuseka paskui Jėzų. Kuomet susitinkame Jėzų, patiriame Jo išgydymą ir suteiktą laisvę, tiesiog negalime nebesekti Juo, nes suvokiame, jog be Jėzaus neturime kur eiti. Taip atsitiko ir Bartimiejui, jo gyvenimas buvo perkeistas visiškai, jis atgavo ne tik regėjimą, žmogiškąjį orumą ir laisvę, jis gavo naują gyvenimą, kuris būtų nieko nevertas, jei jis nesektų paskui Jėzų.

Šiandien dėkosiu Jėzui, jog Jis klausia manęs: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, laisvai ir su tikėjimu Jį sekti kasdien.  

Mk 10, 28-31 („Atsižadėjimo vaisiai“)

²⁸ Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“.²⁹ Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ³⁰ ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo.

³¹ Tačiau daugel pirmųjų bus paskutiniai ir daugel paskutinių – pirmi“.

Sutikę Gyvąjį Jėzų ir pasirįžę Jį sekti, neišvengiamai turime palikti savo senąjį gyvenimą. Vieni palieka viską ir iškeliauja paskui Jėzų, kaip apaštalai, arba vienuoliai – palieka viską ir išeina į vienuolyną, kartais žmonės išvažiuoja ir apsigyvena bendruomenėse, pašauktieji į kunigystę – seminarijose ir panašiai. Vis dėl to ne visų pašaukimas yra vienodas ir ne visi turi fiziškai išvažiuoti. Tačiau kiekvienas, tapęs Jėzaus mokiniu, neišvengiamai dėl Jo palieka savo senąjį gyvenimą. Nes kiekvienas, iš tiesų sutikęs Jėzų, ima keistis. Ir šis pasikeitimas yra esminis. Po susitikimo su Jėzumi jau nebegalime būti tokiais kokie buvome. Gavę Šventąją Dvasią tampame naujais žmonėmis. Todėl net pasilikdami savo aplinkoje, savo vietoje ją tarsi paliekame, nes patys pasikeičiame ir senasis mūsų „aš“ turi iškeliauti. Toks pasikeitimas keičia ir mūsų santykius su žmonėmis – broliais, sesėmis, tėvais, vaikais ir kitais. Kartais tai nėra lengvas pokytis, nes dažnai tie žmonės ir pati mūsų aplinka lieka kokia buvus. O kitiems mūsų pokytis gali būti nepriimtinas, keistas, o gal net ir erzinantis. Tačiau visi, naujai atgimę Kristuje, tampame Jo Kūno – Bažnyčios nariais, tampame Dievo vaikais – broliais ir sesėmis, todėl Jėzus ir sako, jog palikę viską, įgyjame šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų. Kartu su persekiojimais, nes tas mūsų pokytis būna nepriimtinas senajam pasauliui, kuris nenori arba vis dar negali atgimti Kristuje.

Šiandien dėkosiu Jėzui už naują gyvenimą bei brolius ir seseris, kuriuos Jis man dovanoja.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad senasis mano „aš“ netrukdytų sekti Jėzumi, o aš vis labiau panašėčiau į Jį.

Mk 10, 17-27 („Turtas ir išganymas“)

¹⁷ Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

¹⁸ Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas.¹⁹ Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“. ²⁰ Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“. ²¹ Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“. ²² Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

²³ Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ ²⁴ Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! ²⁵ Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“. ²⁶ Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“ ²⁷ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“.

„Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ – šie Jėzaus žodžiai nustebino mokinius, juk turtas, Jėzaus laikais, taip pat ir šiandien laikomas sėkmės ženklu. Dar daugiau – palaiminimu. Tačiau Jėzus žvelgia ne į išorinę žmogaus gyvenimo pusę, bet mato širdį. Jis mato prie ko ji prisirišusi. Šioje ištraukoje turtuolis, ateidamas pas Jėzų, ieškojo ne tikrojo kelio, bet pateisinimo, patvirtinimo savo keliui. Jis jautėsi teisus, nes laikėsi Dievo įsakymų nuo pat savo jaunystės. Tačiau jo širdis nebuvo laisva, jis buvo prisirišęs prie turtų. Savo klausimu jis norėjo gauti Jėzaus pagyrimą, koks jis šaunuolis, jog visko laikosi. Turtai trukdė jam pamatyti, kas yra Jėzus. Kuomet Jėzus paprieštaravo jo teiginiui apie savo gerumą, turtuolis niekaip į tai nesureagavo, nes jis netikėjo, jog Jėzus yra Dievo Sūnus. O tai reiškia, jog Jėzus iš tiesų ir yra Gerasis Mokytojas, tačiau turtuolis to nesuprato. Šis kreipinys buvo labiau pataikavimas, negu Jėzaus išpažinimas tikruoju mokytoju. Jis tarsi atėjo pasipuikuoti ir pasitvirtinti savęs, bet ne ieškoti išgelbėjimo. Tikrasis jo dievas buvo jo turtas.

Šiame pamokyme Jėzus nekalba apie turto kiekį ir ne turto vertė čia svarbiausia. Svarbiausia čia yra tai, į ką sudedame savo viltis, kame matome savo saugumą ir garantijas, nuo ko esame priklausomi. Ko negalėtume paaukoti dėl Dievo ir artimo meilės. Dažnai tai yra pinigai, tačiau mes turime ir kitų turtų, kurie mums trukdo sekti Jėzumi. Tai ir mūsų padėtis visuomenėje, mūsų užimamos pareigos, santykiai, šeima, sveikata, darbas. Kartais mūsų asmeninis „turtas“ nebūtinai yra gėris bendražmogiška prasme. Įvairios priklausomybės – alkoholis, narkotikai, lošimas, kompiuteriniai žaidimai, pornografija ir panašiai. Viskas, kas mus pririša, viskas, ko laikomės įsikibę ir bijome paleisti, yra mūsų turtas. Kartais to net nesuprantame ir manomės esą gerame kelyje, kaip ir tas turtuolis – juk jis nuo pat jaunystės laikėsi Dievo įsakymų, jis net Jėzų pripažino mokytoju. Ko gi dar gali trūkti? Ir staiga, po Jėzaus žodžių, jog viską reikia išdalyti vargšams, tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto. Viskas atrodo gerai mūsų gyvenime, bet jei tik užsimename apie tai, kad reikės atsisakyti savo „turto“, tai yra to, kuo iš tiesų pasikliaujame – nuliūstame, supykstame, pasijaučiame užgauti ir įžeisti. Ir jeigu nesugebame to atsisakyti, belieka pasitraukti nuo Jėzaus, nes negalime išlįsti pro adatos ausį apsikrovę savo širdis turtais lyg kupranugariai.

Vis dėl to, labai svarbu pastebėti, jog Jėzus nepasmerkė turtuolio, tačiau meiliai pažvelgė į jį. Jėzus myli kiekvieną iš mūsų, nepaisant to, kad mes esame prisirišę prie kitų dalykų, šis Jo meilus žvilgsnis kviečia mus prašyti Gerojo Dievo pagalbos, kad taptume laisvi įeiti į Dievo karalystę. Kiekvienas esame kviečiamas rinktis. Turtuolis pasirinko pasitraukti nuo Jėzaus ir pasilikti prie savo turtų...  

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad parodo man, prie ko yra prisirišusi mano širdis.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad būčiau laisvas atsisakyti savo turtų, prie kurių esu prisirišęs, ir sekti Jėzumi.

Jn 17, 20-26 („Kristaus – Aukščiausiojo Kunigo – malda“ III d.)

(Jėzus meldėsi:) ²⁰ „Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės:

²¹ tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.

²² Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: ²³ aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai.

²⁴ Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą.

²⁵ Teisingasis Tėve, pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau. Ir šitie pažino, jog tu mane atsiuntei.

²⁶ Aš pagarsinau tavo vardą ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“.

Jėzus meldžia vienybės ir tiems, kurie per Jo apaštalų žodį Jį įtikės. Už kiekvieną krikščionį, kuris priima Jį ir pažįsta, jog Tėvas atsiuntė Jėzų Kristų pasaulio išgelbėti. Jis meldžia ne tik krikščionių vienybės, bet kad visi būtų viena. O būti viena yra daugiau negu vien būti vienybėje, tai reiškia būti ne tik kartu, bet tuo pačiu, tuo pačiu Kristaus Kūnu, kurio galva yra pats Kristus. Šis Jėzaus maldavimas labai svarbus kiekvienam iš mūsų. Juk taip sunku būti viena su kitais. Su broliais ir sesėmis savo aplinkoje, savo Bažnyčioje, savo parapijoje, galų gale savo šeimoje. Būti viena - tai mylėti savo artimą, savo brolį ar sesę, taip kaip Tėvas myli Kristų. Kitoje vietoje savo mokiniams Jėzus sako:  „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34-35). Šis begalinis Jėzaus troškimas apima dvi puses, viena: Jis duoda mums įsakymą vieniems kitus mylėti, antra: Jis žino, jog tai mums labai sunku, todėl meldžia Tėvo pagalbos mums. Taigi, kad visi taptume viena, reikia dviejų dalykų – mūsų asmeninių pastangų ir Dievo malonės. O mylėti savo artimą - tai ne tik priimti kitą kitokį, jį pakęsti ar toleruoti, bet linkėti jam gero. Tai net nereiškia, jog turime vieni kitus mėgti, tačiau turime linkėti ir daryti meilės darbus vieni kitiems bei būti pasiruošę viską atiduoti, net paaukoti savo gyvybę, kaip tai padarė Viešpats. O pats didžiausias gėris, kurio galime linkėti savo artimui yra tai, ko toliau meldžia Kristus: Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš.

Taigi, Kristaus malda vainikuojama esminiu dalyku, kuris nuo amžių pradžios buvo Dievo mintyje: kad visi būtų viena, kaip Tėvas su Sūnumi yra viena, ir kad mylėtų vienas kitą taip, kaip Tėvas myli Sūnų, idant pasaulis įtikėtų, kad Tėvas atsiuntė Sūnų jo išgelbėti ir laikų pabaigoje visi būtume toje šlovėje, kurioje visada buvo ir yra Kristus vienybėje su Tėvu ir Šventąja Dvasia.

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad užtaria mus pas Tėvą ir prašo malonės, kad galėtume tapti viena.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad vis labiau galėčiau įgyvendinti Kristaus įsakymą mylėti savo artimą.

Jn 17, 11-19 („Kristaus – Aukščiausiojo Kunigo – malda“ II d.)

(Jėzus meldėsi:) ¹¹ „Aš jau nebe pasaulyje... Jie dar pasaulyje, o aš grįžtu pas tave. Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes.

¹² Kol buvau su jais – tavo man pavestaisiais, – aš išlaikiau juos ištikimus tavo vardui; išsaugojau juos, ir nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų, – taip išsipildė Raštas.

¹³ Dabar aš einu pas tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje manojo džiaugsmo pilnatvę.

¹⁴ Aš jiems perdaviau tavo žodį, bet pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.

¹⁵ Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo.

¹⁶ Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.

¹⁷ Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa.

¹⁸ Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį.

¹⁹ Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“.

Kristus meldžiasi už savo žmones, kurie lieka pasaulyje, nors, kaip ir Jis pats, nėra iš pasaulio. Krikštu kiekvienas tikintysis yra perkeičiamas ir pašventinamas. Krikšto metu senasis žmogus miršta pasauliui ir atgimsta iš naujo, atgimsta iš Šventosios Dvasios (plg.: Jn 3, 1-8). Todėl krikščionys jau nebėra iš pasaulio, tačiau pasilieka pasaulyje, kad būtų „pasaulio šviesa ir žemės druska“ (Mt 5, 13-15). O Šventoji Dvasia yra toji Tiesa ateinanti iš Tėvo, kuria mus pašventina Kristus.

Viešpats meldžiasi, kad Tėvas apsaugotų mus nuo piktojo, nes žino, jog jo puolimas ir pagundos nesiliaus. O žmogus lengvai gali prarasti tikėjimą ir malonę, nusigręžti nuo pašventinimo tiesa. Juk tiek daug pakrikštytų, tačiau tik maža dalis iš tiesų gyvena vienybėje su Dievu, pasaulio vargai ir rūpesčiai, pagundos ir malonumai atitraukia žmogų ir užgesina jame Dvasią. „Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų“ (Mt 22,14).

Šiandien dėkosiu Dievui, jog krikštu atgimdė mane iš naujo.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad apasaugotų nuo piktojo puolimo ir išlaikytų mane „pasaulio šviesa ir žemės druska“.

Jn 17, 1-11 („Kristaus – Aukščiausiojo Kunigo – malda“ I d.)

¹ Tai pasakęs, Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo:

„Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave ² ir – tavo duota galia į visus žmones – teiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos jam esi atidavęs.

³ O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.

⁴ Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti.

⁵ Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui.

⁶ Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie laikėsi tavojo žodžio.

⁷ Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla.

⁸ Tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems, o jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad esu iš tavęs išėjęs; įtikėjo, kad esi mane siuntęs.

⁹ Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius. Jie juk yra tavieji!

¹⁰ Ir visa, kas mano, yra tavo, o kas tavo – tai mano, ir aš pašlovintas juose.

¹¹ Aš jau nebe pasaulyje...

Jie dar pasaulyje, o aš grįžtu pas tave. Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes“.

Jėzaus – Aukščiausiojo kunigo malda, apima visus laikus, tai virš laiko iškylanti malda. Jėzus šlovina Tėvą ta šlove, kurią prieš visus laikus turėjo pas Tėvą, nes Jis yra Sūnus, prieš visus amžius gimstantis iš Tėvo. Jėzus meldžiasi už tikinčiuosius, esančius pasaulyje, esančius laike, dabartyje. Jis pranašiškai meldžiasi ir už ateitį, kuomet krikščionys bus išbandomi abejonėmis ir susiskaldymu. Jis prašo išlaikyti visus tuos, kuriuos Tėvas Jam pavedė, ištikimus ir vieningus.

Ši Jėzaus malda, tai amžina malda už kiekvieną iš mūsų. Tai giliausio Jėzaus rūpesčio bei meilės Tėvui ir žmonėms išraiška. Ji nepraranda savo aktualumo. Jėzus, įžengęs pas Tėvą, nuolat mus palaiko ir užtaria. Kiekvieną iš mūsų iki Pasaulio pabaigos, kol galėsime pilnatvėje susijungti su Juo ir kartu būti pašlovinti ir amžinai šlovinti Tėvą.

Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad nuolat mane globoja ir užtaria.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad išlaikytų mane ištikimą Jo vardui.

Šiandien melsiu malonės, kad Dievas suteiktų vienybę visiems krikščionims. 

Jn 16, 29-33

²⁹ Jo (Jėzaus) mokiniai tarė: „Štai dabar tu aiškiai kalbi ir nebesakai jokių palyginimų.³⁰ Mes dabar matome, kad tu viską žinai ir nereikia tave klausinėti. Todėl mes ir tikime, kad tu esi išėjęs iš Dievo“. ³¹ Jėzus jiems atsakė:

„Pagaliau tikite? ³² Štai ateina valanda, ir net yra atėjusi, – kai jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite mane  vieną. Tačiau aš ne vienas, nes su manimi yra Tėvas.

³³ Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia,

bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“

Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį! Jėzus perspėja įtikėjusius Jį mokinius. Pasaulis iki Antrojo Jėzaus atėjimo yra Piktojo galioje, čia viešpatauja nuodėmė. Pasaulis dar nėra Dangaus karalystė. Po žmogaus nuopolio čia įsigalėjo mirtis. Ir tik nedaugelis, kurie įtiki, tampa Dangaus karalystės piliečiais. Jie yra didžiausi Šėtono priešai, todėl labiausiai persekiojami ir nekenčiami. Kaip ir pats Jėzus. Krikščionys, sekdami savo Mokytoją, yra lyg nuolatinis priminimas apie tikrąją, beviltišką Pasaulio kunigaikščio padėtį. Nuodėmė, mirtis ir pats Šėtonas yra nugalėtas Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu. Tačiau iki laikų pabaigos Žmonių priešas šio pralaimėjimo negali pripažinti. Todėl nors esminė kova jau baigta, dar vyksta mūšiai už kiekvieną žmogų. Ir kiekvienas, kuris stengiasi eiti tikėjimo keliu, tampa ypatingai nekenčiamu ir puolamu. Tai vyksta dvasiniame lygmenyje per nuolatines pagundas, abejones, suklupimus. Taip vyksta ir fiziniame pasaulyje. Krikščionys persekiojami įvairiomis formomis, pradedant nuo jų žudymo Rytų šalyse ir baigiant sekuliaria Vakarų visuomene, kuri ieško bet kokios progos paniekinti ir sukompromituoti tikėjimą garsiai šaukdama apie tikinčiųjų suklupimus, įteisinti nuodėmę savo įstatymais (abortų legalizavimas, homoseksualų santuokos ir pan.). Tačiau Jėzus čia pat nuramina savo mokinius: jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį! Tamsa visada tirščiausia prieš aušrą. Šėtonas daužosi agonijoje, bet jis jau nugalėtas ir niekas negali išplėšti mūsų iš mylinčio Dievo rankos.

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad Jis nugalėjo pasaulį.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad būčiau drąsus ir ištverčiau iki galo.

Jn 16, 20-23

(Jėzus kalbėjo savo mokiniams:) ²⁰ „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. ²¹ Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus. ²² Taip ir jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims. ²³ Tą dieną jūs mane nieko neklausinėsite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs“.

Jėzus kalba apie laiką, kuriame mes gyvename. Apie laiką iki Jo antrojo atėjimo. Kuomet atrodo, jog Jis išėjo ir Jo nėra. Pasaulio dvasia karaliauja, o Jėzaus mokiniai liūdi. Taip buvo apaštalų persekiojimo laikais, taip yra šiandien, kuomet krikščionys tebėra persekiojami Rytų šalyse, taip yra ir mūsų aplinkoje, kur tikrasis sekimas Kristumi yra pajuokiamas, o viešpatauja nuodėmė. Tačiau Viešpats sako, jog tai laikina, kaip gimdymo kančios nesitęsia amžinai, taip ir šis liūdesys nesitęs amžinai. Kai Jėzus sugrįš savo garbėje, užmiršime savo liūdesį ir net neklausinėsime apie jį, nes patirsime didžiulį džiaugsmą ir užmiršime savo kančias. O kol tai įvyks, gyvename lyg keliauninkai, patirdami kelionės nepatogumus, tačiau dar nepasiekę savo kelionės tikslo. Tačiau Viešpats siunčia mums savo Šventąją Dvasią – Guodėją, kuri mus paguodžia ir padeda eiti toliau.

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo paguodą žemiškame liūdesyje.

Šiandien prašysiu Dievo malonės su viltimi priimti išbandymus ir gyvenimišką liūdesį.

Jn 16, 12-15

(Jėzus kalbėjo:) ¹² „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. ¹³ Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. ¹⁴ Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. ¹⁵ Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“.

Toliau skaitome apie Šventąją Dvasią, Tiesos Dvasią, kuri paskelbs tai, ko mokiniai dar negalėjo suprasti, tai, ko negali suprasti nė vienas žmogus, kol ant jo nenužengia Šventoji Dvasia. Jėzus atskleidžia Švenčiausiosios Trejybės ryšį – Tėvas teikia savo malonę ir išganymą per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Todėl Jėzus ir sako: visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Visa, ką gauname iš Dievo, ateina per Šventąją Dvasią ir Šventojoje Dvasioje. Nesugebėtume priimti tiesos apie Dievą, žmogų, nuodėmę ir išganymą, negalėtume patikėti Jėzaus buvimu Eucharistijoje ir t.t., jei nebūtume pakrikštyti Šventąja Dvasia, jeigu Šventoji Dvasia negyventų mumyse, o mes Joje. Toks yra Bažnyčios gyvenimo pagrindas. Bažnyčia kitokiu būdu negali egzistuoti, todėl ir sakome, jog visa gauname Šventojoje Dvasioje. Ir visa, ką turi Sūnus ir Tėvas, turi ir Šventoji Dvasia ir mums tai teikia.

Svarbu suprasti, jog Šventoji Dvasia nėra kažkokia „energija“, kažkokia „galia“, Ji nėra abstrakcija. Šventoji Dvasia yra realus Dieviškasis Asmuo, lygiai kaip Tėvas ir Sūnus. Todėl Jėzus ir sako: Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Tik gyvas savarankiškas asmuo gali pašlovinti, imti ir skelbti. Ir šis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo nuolat yra mūsų tarpe, nuolat aktyviai veikia gyvenime tų, kurie Jo šaukiasi.

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad apreiškė Dievo Būtį Švenčiausioje Trejybėje.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad būčiau atviras Šventosios Dvasios veikimui mano gyvenime. 

Jn 15, 26 - 16, 4a

(Jėzus kalbėjo savo mokiniams:) ²⁶ Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane. ²⁷ Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę“.

¹ „Aš jums tai paskelbiau, kad nepasipiktintumėte. ² Jie šalins jus iš sinagogų, ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui. ³ Jie tai darys, nes nei Tėvo, nei manęs nepažįsta.

⁴ Aš jums visa šita kalbėjau, kad, jų siautėjimo metui atėjus, atsimintumėte, jog buvau jus įspėjęs“.

Jau visai netrukus prisikėlęs Jėzus įžengs pas Tėvą. Tačiau Jis nepaliks savo mokinių vienų. Jis atsiųs Šventąją Dvasią – Globėją, kuri liudys apie Jį ir įgalins liudyti bei veikti mokinius. Jėzus perspėja mokinius, jog jų laukia sunkus uždavinys liudyti apie Jėzų. Patys iš savęs jie to daryti negali. Mokiniai jau patyrė, kuomet išsibėgiojo po Jėzaus suėmimo, jog žmogiškas silpnumas, persekiojimo baimė stipresnė už juos. Be Šventosios Dvasios veikimo mokiniuose, neįmanoma sklisti Evangelijos žiniai. Nes ateis valanda, kuomet jų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui. Ši Jėzaus pranašystė gąsdinanti ir būtų beviltiška, tačiau mokiniams tampa įgyvendinama dėl Šventosios Dvasios, kuri pati liudys per juos.

Tik Šventosios Dvasios dėka ir Jos veikimo galia turime Bažnyčią, tik Šventosios Dvasios galia mus pasiekė ir nuolat mumyse veikia Dievo malonė.

Šiandien dėkosiu Dievui už per Šventąją Dvasią teikiamas malones.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad būčiau atviras priimti Šventąją Dvasią.