2016 m. birželio 28 d., antradienis

Mt 8, 23-27 („Jėzus nuramina audrą“)

23 Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui jį. 24 Ir štai ežere pakilo tokia smarki vėtra, kad bangos sėmė valtį. O jis miegojo. 25 Mokiniai pripuolę ėmė jį žadinti, šaukdami: „Viešpatie, gelbėk, žūvame!“ 26 Jis jiems tarė: „Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ Paskui atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu.27 Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: „Kas jis per vienas, kad net vėjai ir marios jo klauso?“

Audros nutildymas yra vienas iš žinomiausių ir įspūdingiausių Jėzaus padarytų stebuklų. Tai stebuklas, peržengiantis visas žmogiškas galimybes. Jėzus turi valdžią net gamtos stichijoms. Žmonės ne be pagrindo stebėjosi sakydami: „Kas jis per vienas, kad net vėjai ir marios jo klauso?“

Mums šis pasakojimas gali pasitarnauti dvejopai. Visų pirma tam, kad iš tiesų tikėtumėm, jog Jėzus yra Dievo Sūnus, Jis yra Dievas, todėl turi galią viskam. Tai nėra pasaka ar fantastika, tai iš tiesų įvykęs Jėzaus Dieviškumo apsireiškimas, kurio liudytojais tapo mokiniai.

Kitas aspektas yra tiesiogiai susijęs su mumis. Jėzaus žodžiai „ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ gali būti ir yra adresuojami mums šiandien. Kad nebūtume mažatikiais ir tikrai tikėtumėme Jėzumi, o jeigu tikėsime – nebebūsime bailūs. Juk Jis iš tiesų gali nuraminti bet kokias audras. Mūsų gyvenimo audras, kurios nuolat kyla aplink mus ir mumyse. Mes keliaujame gyvenimo jūra ir visi trokštame pasiekti saugų krantą, tačiau kyla pavojus žūti bangose. Valtis – tai Bažnyčios simbolis, o mes visi esame mokiniai. Tik šioje valtyje saugiai galime pasiekti kitą krantą, nes joje yra Jėzus. Net jeigu kartais mums atrodo, kad  Jis miega ir Jam nerūpi, jog žūvame. Jau pats faktas, kad Jėzus YRA su mumis mums yra išganingas ir gelbstintis. O kai šaukiamės Jo, kaip šaukėsi išsigandę mokiniai, Jis keliasi ir nuramina vėją bei bangas.

Visi plaukia šia audringa jūra, tačiau tik su Jėzumi įmanoma pasiekti kitą krantą, savo pastangomis niekas negali nuraminti įsismarkavusios audros. Ir čia nepadės nei geri darbai, nei kiti dievai, nei mūsų pačių sunkus darbas irkluojant. Jeigu valtyje, kurioje plaukiame, nėra Jėzaus – esame pasmerkti žūti. Nes, šventojo apaštalo Petro žodžiais tariant: „nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4,12).

Šiandien Dėkosiu Jėzui, kad esu Jo valtyje ir kad suteikia man jėgų, kuomet man pritrūksta tikėjimo ir drąsos.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad man nepritrūktų tikėjimo, kuomet pakliūsiu į eilinę gyvenimo audrą.

2016 m. birželio 23 d., ketvirtadienis

Mt 7, 21-29

21 „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. 22 Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!' 23 Tuomet jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!'
24 Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. 25 Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. 26 Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio.27 Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“.
28 Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi jo mokslu, 29 nes jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią.

Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę – bauginantys Viešpaties žodžiai. Čia pat Jėzus paaiškina, jog tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, įeis į Dangaus karalystę. Čia galima būtų įžvelgti skirtumą tarp Tėvo valios ir mūsų pačių valios. Dažnai Dievą norime padaryti savo valios vykdymo „pagalbininku“. Naudojamės Jo vardu, norėdami pagerinti sau gyvenimą, pasukti jį tokia linkme, kokia mums patogu. Tačiau čia pat nekreipiame dėmesio į Jo valią. O kokia gi yra Tėvo valia? Kaip ją atpažinti? Evangelija yra raktas į Dievo valios pažinimą. Jėzaus gyvenimas ir mokymas yra Tėvo valios išpildymas. Todėl Jėzus ir sako palyginime apie namus pasistačiusius žmones: kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. (Čia reikia atkreipti dėmesį, jog Jėzus kalba ne apie šias dvi eilutes, tačiau apie pastarosiomis dienomis mūsų skaitytą Kalno pamokslą, Mato 6-7 skyrius). Statytis savo namą ant uolos, tai reiškia gyventi Evangelija, stengtis savo gyvenimą perkeisti pagal Kalno pamokslą, stengtis vykdyti Jėzaus žodžius ir galiausiai taip, kaip Jis melsdamasis Alyvų kalne, kuomet artėjant kančios valandai ištarė: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Lk 22,42), priimti Tėvo valią, net jeigu ji prieštarauja mūsų pačių valiai. Tai nėra lengva užduotis, mes esame įtakojami daugelio dalykų: aplinkos, visuomenės, atsakomybių, kitų nuomonės, savo įpročių, baimių ir galiausiai savo valios. Pasiryždami vykdyti Tėvo valią, pradedame save pažinti ir atpažinti visas kliūtis, kurias turime. Tai lyg svogūno lupimas - turime atsidengti ir nusilupti sluoksnį po sluoksnio, kol pasiekiame savo šerdį, tikrą ir visiškai atvirą. Tik tuomet galėsime visiškai atsiduoti Dievo valiai, kai nebeliks visų apsauginių sluoksnių. Tokia yra tikėjimo kelionė, tai užtrunka ir Viešpats tai žino. Mes negalime to padaryti be Jo pagalbos. Tačiau pirmas žingsnis, kurį turime žengti būtent mes, o ne kas kitas – pasiryžti vykdyti Tėvo valią.

Šiandien dėkosiu Jėzui už Kalno pamokslą ir Jo žodį, kuris yra uola, ant kurios turiu statyti savo gyvenimą.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau vis labiau vykdyti Jo valią.

2016 m. birželio 21 d., antradienis

Mt 7, 6. 12-14

(Jėzus kalbėjo:) 6 „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“.
12 „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai yra Įstatymas ir Pranašai“.
13 „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. 14 Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“.

Šie trys trumpi Jėzaus pamokymai, gali būti skaitomi kaip atskiri, bet taip pat ir kaip susiję tarpusavyje. Pirmajame Jėzus kalba palyginimu apie perlus, kiaules ir šunis. Kas gi tie perlai? Jau pradėdamas Jėzus pasako šventenybės, o jas mes galime skirti dvejopai – bendros visai Bažnyčiai ir asmeninės. Bažnytinės šventenybės - tai visa, ką Bažnyčia turi savyje sakralaus. Visų pirma tai regimieji Dievo malonės ženklai – sakramentai. Tai ypatingi paties Jėzaus palikti ženklai, per kuriuos Dievas teikia malonę savo tautai – Bažnyčiai. Ne bet kas gali teikti sakramentus, tai gali daryti tik tam pašventinti dvasininkai (o kai kuriuos iš jų gali teikti tik vyskupas) ir ne bet kas gali priimti sakramentus. Kad šie perlai būtų apsaugoti nuo profanacijos, nuo sumenkinimo, yra nustatytos sąlygos, kas ir kaip gali juos priimti. Priklausomai nuo sakramento paskirties ir pobūdžio. Ypatingas dėmesys yra skiriamas Švenčiausiajam Sakramentui – Jėzaus Kristaus Kūnui ir Kraujui, jį priimame duonos ir vyno pavidalu, tačiau tikime, jog šie pavidalai pridengia tai, kuo iš tiesų yra šis sakramentas – tikrą Kristaus Kūną ir Kraują. Todėl, priimdami Komuniją, visų pirma turime tikėti tuo, ką priimame, antra, turime būti tinkamai nusiteikę, pasiruošę, kaip rašo Šv. Apaštalas Paulius: „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27-29). Kita vertus, saugome ne tik žmones, bet ir pačias šventenybes nuo išniekinimo. Taip pat ir kiti daiktai skirti Dievo tarnybai, Jo garbinimui turi būti vertai prižiūrimi ir saugomi. Tai visų pirma liturginiai reikmenys: Mišių taurės, patenos ir visi bažnyčioje naudojami dalykai, liturginiai rūbai, taip pat ir kiti pašventinti daiktai (sakramentalijos), kad būtų išlaikyta derama pagarba Dievui ir ypatingam bendravimui su Juo. Juk tie daiktai mums tarnauja, kad šį ryšį su Dievu padarytų matomu, apčiuopiamu, mes jokiu būdu negarbiname pačių daiktų. Tai panašu į kokį nors ypatingą daiktą, pavyzdžiui, mamos skarą, kurią ji nuolat dėvėdavo, po jos iškeliavimo ar mirties vertiname ypatingai ir saugome ją ne dėl jos pačios, bet dėl to, kad ji primena mums mamą, joje dar galime jausti tarsi mamos dalelytę. Taip pat yra ir su liturginiais daiktais.

Kitas aspektas yra mūsų asmeniniai perlai, kuriuos išgyvename keliaudami tikėjimo kelionę. Tai ir patirtas Dievo Gailestingumas, Dievo prisilietimas, maldos vaisiai ir kita. Tai mūsų asmeniniai perlai, kuriuos turime saugoti, kad neišbarstytume. Todėl jais dalintis galime ne su visais.

Kas gi tie šunys ir kiaulės? Tai tie žmonės, kurie nepajėgūs suprasti ir įvertinti perlų. Galbūt dar neatėjęs jų laikas? Galbūt tai piktybiškai nusiteikę žmonės, kurie tenori paniekinti tikėjimą.

Gali iškilti klausimas, o kaip tuomet tiems žmonėms perteikti tikėjimo žinią? Juk Viešpats liepė skelbti Evangeliją visai kūrinijai? Ir šioje vietoje mums į pagalbą ateina antrasis Jėzaus pamokymas. Jis taip pat dvejopas, dar vadinamas „aukso taisykle“: Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite. Visų pirma ši taisyklė nustato mūsų santykius su kitais žmonėmis. Bet taip pat ji atveria kelią dalintis tikėjimu. Nes tik tokiu būdu galime pasiekti žmogaus širdį ir tuomet pajusime, kada ateis laikais dalintis savo perlais.

Galiausiai Jėzus primena, jog tikėjimo kelias nėra lengvas, vartai į amžinąjį gyvenimą yra siauri. Taip yra ne dėl to, jog yra daugybė kažkokių taisyklių, kurių privalo laikytis einantis  tikėjimo keliu. Toks suvokimas ateina iš žmonių, bet ne iš Dievo. Tačiau būtent dėl žmonių šis kelias ir yra siauras bei sunkus. Žmogiškasis mąstymas ir nuodėmės sugadinta prigimtis verčia eiti plačiu, lengvu keliu. Tame plačiame kelyje galime atrasti viską čia ir dabar: malonumus, garbę, nuodėmės saldumą, savo ego patenkinimą ir kitus dalykus, siūlomus pasaulio. O kelyje į išganymą visų pirma turime paimti savo kryžių ir sekti paskui Jėzų, numirti sau ir į pirmą vietą iškelti meilę Dievui ir artimui. Ne jausminę meilę, tačiau pasiaukojančią meilę, tokią, kokią Jėzus parodė mums mirdamas ant kryžiaus. Mylėti tokia meile nėra lengva, ją turime sąmoningai pasirinkti kasdien, ji neateina kaip susižavėjimo jausmas pamačius kažką mielą mūsų akiai. Dėl to šis kelias siauras ir sunkus ir tik nedaugelis juo eina. Galime kiekvienas paklausti savęs ar kasdien einame šiuo keliu į išganymą ir, jei būsime tikrai sąžiningi su savimi, suprasime, jog kartais net Dievo pagalbos prašome tam, kad Jis padėtų mums eiti tuo  p l a č i u o j u  keliu...     

Šiandien dėkosiu Jėzui už galimybę rinktis Jo kelią į išganymą.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad saugočiau perlus, o su žmonėmis elgčiausi taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad kasdien galėčiau pasirinkti kelią, kuris veda į Gyvenimą, o kaskart kai paklysiu, kad Viešpats mane susigrąžintų.

"Platus ir siauras kelias". XIX a. vidurio piešinys.

2016 m. birželio 20 d., pirmadienis

Mt 7, 1-5 („Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“)

(Jėzus kalbėjo:) 1 „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. 2 Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. 3 Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! 4 Arba kaip gali sakyti broliui: 'Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies', kai tavo akyje rąstas?! 5 Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies“.

Šiandien Jėzus mums kalba apie teismą. Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kas mes tokie, kad teistume kitą? Juk visi ir kiekvienas esame nusidėjėliai, visi turime ydų ir trūkumų, visi esame netobuli. Tik vienas Dievas yra tobulas ir Jam priklauso teismas, Jis yra teisėtas Teisėjas. Teisdami užimame Dievo vietą ir iškeliame save aukščiau už kitą žmogų. Smerkdami kitą, pasmerkiame save, nes kokio teisingumo reikalaujame kitam, tokį teisingumą turime būti pasiruošę priimti ir savo atžvilgiu. Tačiau jeigu Dievas savo teisme bus su mumis teisingas, mes neišvengiamai turėtume būti pasmerkti. Todėl vienintelis dalykas, kurio galime tikėtis, yra Dievo begalinis gailestingumas. Bet tik tuomet, jeigu ir patys būsime gailestingi.

Mes turime pareigą perspėti brolį ar sesę, jeigu matome jį ar ją nusidedant, pataisyti klystantį, sustabdyti darantį blogą. Tačiau, tai turime daryti ne teisdami, ne iš aukšto, bet iš lygių pozicijų. Atsimindami, jog ir patys esame netobuli, klystantys ir nusidedantys. Tai galime pasiekti per atgailą, nes kuomet matome savo nuodėmes ir atgailaujame už jas, nebelieka vietos ir laiko teisti ir vertinti kitus.

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo gailestingumo viršenybę virš teisingumo.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad neteisčiau kitų, bet atgailaučiau už savo nuodėmes.

2016 m. birželio 17 d., penktadienis

Mt 6, 19-23

(Jėzus kalbėjo:) 19 „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. 20 Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, 21 nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“.
22 „Kūno žiburys yra akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. 23 O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!“

Jėzus kalba apie du kūno narius, kurie simboliškai apjungia kūną ir sielą. Širdis yra tas kūno narys, kuris išreiškia mūsų meilę, prisirišimą. Tai tokie žmogaus sielos gebėjimai, kurie išlieka net tuomet, kai kūniška širdis nustoja plakti. Širdyje laikome tai, kas mums svarbiausia. Jėzus ragina neprisirišti prie nykstančių, laikinų dalykų, žemiškų lobių ir gėrybių, kurios paveikios laikui, kurias rudys ir kandys ėda, kurias vagys vagia ir išsineša. Jei mūsų nemirtingas gebėjimas mylėti prisiriš prie laikinų dalykų, mes neišvengiamai juos prarasime ir pasmerksime save kančiai. Todėl Jėzus perspėja, jog krautumės nenykstantį amžiną lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia. Tiek širdis, tiek dangus čia tėra simboliai išreiškiantys amžinuosius dalykus, peržengiančius laiką ir materiją.

Kitas simbolinis kūno narys yra akis. Dvasinėmis akimis pažįstame Amžinąją tiesą apie Dievą. Ir šis gebėjimas matyti tikrąją Šviesą apšviečia visą mūsų būtį. Todėl jeigu šis mūsų gebėjimas yra sužeistas nuodėmės, jeigu mes esame akli Dievo pažinimui, mes skendime tamsoje. Ir ši tamsa yra baisi. Kol gyvename tamsoje, tol nematome savo tikrosios padėties, jog mums reikia Dievo, reikia Jo išgelbėjimo ir pagalbos. Tik įsileidę Dievo šviesą galime pamatyti, kokie iš tiesų esame, kas mumyse trukdo krauti lobį danguje, kas mus pririša ir įkalina. Tik Dievo šviesoje galime pamatyti ir kitą žmogų, vertą mūsų meilės. Regėjimas Dievo šviesoje yra gydantis, mes pamatome savo varganą padėtį ne tam, kad pultume į neviltį, bet tam, kad prašytume ir būtume Dievo išgydyti. Kol esame tamsoje, nesuprantame, jog eame vargani ir sužeisti ir pasmerkti mirti, šviesa mums reikalinga, kad galėtume būti išgydyti ir eiti išgelbėjimo, amžinojo gyvenimo keliu.

Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad leidžia pažinti tiesą apie save ir gydo mano žaizdas.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, jog kraučiau lobį danguje, o ne prisiriščiau prie laikinų dalykų.

2016 m. birželio 16 d., ketvirtadienis

Mt 6, 7-14 („Tėve mūsų“)

(Jėzus kalbėjo:) 7 „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. 8 Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. 9 Todėl melskitės taip:
'Tėve mūsų, kuris esi danguje,
teesie šventas tavo vardas,
10 teateinie tavo karalystė,
teesie tavo valia
kaip danguje, taip ir žemėje.
11 Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
12 ir atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
13 Ir neleisk mūsų gundyti,
bet gelbėk mus nuo pikto'.
14 Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. 15 O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“.

Jėzus paliko mums maldos žodžius, kuriais galime kreiptis į Tėvą. Jis ragina Dievą vadinti mūsų Tėvu. Tai nuostabiausias palikimas, kokį turime, nes atliepia į giliausią mūsų pašaukimą būti Dievo vaikais. Dievas neieško sau tarnų, Jam nereikia pataikaujančių ir daugiažodžiaujančių garbintojų, tokių kaip pagonys stabams, įvairiais gausiais žodžiai besistengiantys pamaloninti savo dievukus, idant gautų iš jų to, ko nori. Dievas yra Tėvas, o mes – Jo vaikai. Šiame santykyje nėra kažko paslėpto, netikro, juk tėvai myli savo vaikus ne dėl kažko, o dėl to, kad jie yra jų vaikai. Taip ir Dievas myli savo vaikus dėl to, kad jie yra Jo vaikai. Mes negalime pamaloninti Dievo gausiais gražiais žodžiais, mes net negalime Jam įtikti gerais savo darbais, to ir nereikia. Tačiau yra viena svarbi sąlyga: Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums.  O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų. Ši sąlyga pabrėžia tai, jog visi esame broliai ir seserys, visi esame Dievo vaikai ir visi esame Jam svarbūs. Juk net mūsų priešai arba tie, kurių mes nemėgstame, taip pat yra Jo vaikai. O tėvams visada skaudu matyti neapykantą tarp savo vaikų, skaudu matyti susiskaldymą ir neatleidimą. Todėl Jėzus ir ragina atleisti vieni kitiems. Atleisti ir pamatyti kitą kaip Dievo vaiką. Jeigu mes Dievą drįstame Tėvu vadinti, tai kitas žmogus mums yra brolis. Atleisdami žvelgiame į pačią žmogaus esmę, kurioje jis yra Dievo vaikas taip pat kaip ir aš, nepaisant visų jo klaidų ar nuodėmių. Štai iš šios pozicijos galime kreiptis į Dievą ir iš tiesų būti Jo vaikais.

Šiandien dėkosiu Dievui, jog esu Jo vaikais ir Jis mane myli besąlygiška meile.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad iš širdies atleisčiau savo broliams ir sesėms.

Praeitų metų apmąstymas pagal šią ištrauką: 2015-06-18

2016 m. birželio 15 d., trečiadienis

Mt 6, 1-18 („Išmalda, malda, pasninkas“)

1 „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. 2 Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. 3 Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, 4 kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.
5 „Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. 6 Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.
16 „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. 17 O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą,18 kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.

Jėzus kalba apie tris pagrindinius tikėjimo praktikavimo veiksmus: išmaldą, maldą ir pasninką. Tai būtini dalykai tikinčiojo gyvenime. Šioje vietoje galime pasinaudoti mūsų laikais itin populiariu pasakymu: „praktikuojantis krikščionis (katalikas)“ arba „nepraktikuojantis“. Paprastai žmonės įvardindami save „nepraktikuojančiu krikščioniu“ turi mintyje, jog jie nelanko bažnyčios, nepriima sakramentų, nors ir yra pakrikštyti ir „oficialiai“ arba faktiškai yra krikščionys. Čia galima daryti dar vieną prielaidą, jog tai jau savaime turėtų laiduoti tikėjimą, kas yra būtiniausia buvimo krikščionimi sąlyga, o praktikavimas, matyt, priklauso nuo to tikėjimo lygio ar gelmės. Tačiau vien tik „ėjimo“ į bažnyčia nepakanka, norint gyventi pilnavertį krikščionišką gyvenimą, o tai, visų pirma, reiškia turėti asmeninį santykį su Dievu. Kaip tai pasiekti praktiškai, šiandien mums Jėzus ir atskleidžia. Išmalda, malda ir pasninkas yra tos priemonės, padedančios mums užmegzti ir palaikyti ryšį su Tėvu. Jos yra pagrindinės, tačiau ne vienintelės, tai būdai, kuriais mes bendraujame su Tėvu, tačiau ne mažiau svarbu yra ir mokytis išgirsti, kaip Jis bendrauja su mumis (bet tai jau kita tema). Jėzus akcentuoja mūsų nusiteikimą, kuomet praktikuojame tikėjimą. Ar darome tai taip, kad mus matytų žmonės ir laikytų „šventais“, pamaldžiais, dosniais? Ar vis dėl to, tyra širdimi trokštame bendrystės su Tėvu? Dažnai, nejučiomis norime pasirodyti prieš kitus, o tuo pačiu ir prieš save (gal tai tam tikras savęs nuraminimo ir patvirtinimo būdas?), jog esame iš tiesų dosnūs ir pamaldūs, tačiau Jėzus pabrėžia, jog praktikuojame tikėjimą ne dėl žmonių ir net ne dėl savęs, o tam, kad turėtume ryšį su Tėvu, o tai ir yra Didysis užmokestis, apie kurį kalba Jėzus. Santykis, ryšis su Tėvu yra tas užmokestis ir palaima, kuri prasideda jau čia ir tęsiasi Amžinybėje.

Šiandien dėkosiu Dievui už galimybę turėti santykį su Juo.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad ne dėl žmonių akių, bet iš tyros širdies ieškočiau santykio su Juo.  

2016 m. birželio 9 d., ketvirtadienis

Mt 5, 20-26

(Jėzus kalbėjo:) 20 „Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“.
21 „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. 22 O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį. 23 Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, 24 palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.
25 Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. 26 Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“.

Toliau kalbėdamas apie Įstatymą Jėzus iškelia kartelę dar aukščiau. Jis perkelia Įsakymą iš fizinės plotmės į dvasinę. Jėzus sako, jog žodžiais mes taip pat nužudome savo artimą. Jeigu niekiname savo brolį ar sesę, jeigu žeidžiame ir žeminame savo žodžiais, mes juos žudome. Žodis turi didžiulę galią. Blogu žodžiu galime sužeisti žmogaus sielą arba atvirkščiai – geru žodžiu galime išgelbėti žmogų. Mūsų blogas žodis, lyg prakeiksmas įsibrauna į kito širdį ir augina joje neapykantą. O nuolat kartodami „pusgalvi“ ar „beproti“ nejučia tokiu jį ir paverčiame, žmogus patikėjęs tuo, tokiu ir tampa.

Šiandien dėkosiu Jėzui už išlaisvinančius žodžius.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau valdyti savo liežuvį ir žodžiu „nežudyti“ savo brolių/sesių.

2016 m. birželio 8 d., trečiadienis

Mt 5, 17-19 („Įstatymas ir Pranašai“)

(Jėzus kalbėjo:) 17 „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. 18 Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. 19 Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje“.

Jėzus gali atrodyti maištininku ir taisyklių laužytoju. Yra nuomonių, laikančių Jį revoliucionieriumi. Tačiau Jėzus atėjo ne panaikinti Dievo įstatymo ir Pranašų, bet jų įgyvendinti. Jėzus laužo neteisingą žmonių supratimą, kuris iškelia Įstatymo raidę aukščiau asmens ir jo meilės, Jis priekaištauja Rašto aiškintojams ir fariziejams, kurie priemones supainiojo su tikslu ir jas iškėlė į centrą. Todėl žvelgdami paviršutiniškai arba aklai įsikibę žmonių taisyklių, galime suklysti, kaip klydo ir fariziejai, ir pamanyti, jog Jėzus laužo Dievo įstatymą. Tačiau, pats Jėzus ir yra Įstatymas ir Pranašai.

Dėl savo ribotumo ir baimių įsikimbame į taisyklių laikymąsi ir pametame jų tikrąją prasmę. Daug saugiau jaučiamės aklai laikydamiesi aiškių taisyklių ką galima, o ko negalima daryti. Apribojame save ir bijome laisvai kvėpuoti, nes sudedame savo viltis ir išgelbėjimą į taisykles, kurios, mums atrodo, suteikia išganymą. Fariziejai turėjo daugybę elgesio taisyklių, kurių laikymasis jiems buvo jų šventumo įrodymas. O iš tiesų tai buvo jų puikybės priežastimi, tai darė juos teisiais jų pačių akyse. Jie iš aukšto žvelgė ir teisė kitus, kaip antai fariziejus iš palyginimo apie fariziejaus ir muitininko maldą:  „Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: 'Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas“ (Lk 18,11).

Šiandien taip pat esame pavojuje tapti tokiais teisiančiais kitus fariziejais. Ypač jeigu esame įsišakniję bažnyčioje ir dalyvaujame apeigose, puikiai jas pažįstame. Kiti žmonės, kuriuos laikome nusidėjėliais, kurie nežino kaip reikia melstis, mums gali atrodyti prastesni ir neverti Dievo. Arba, jeigu matome kitus besimeldžiančius kitaip negu įprasta mūsų aplinkoje, laikome juos klystančiais ir neteisiais. Tai labai jautru ir lyginant save su kitomis krikščioniškomis konfesijomis, čia jau lengva kitus nuteisti ir laikyti eretikais, klaidatikiais.

Tačiau Dievas žvelgia į žmonių širdis, jam nesvarbu kaip gerai aš laikausi nustatytų taisyklių, Jam svarbu kaip aš vykdau pagrindinį Jo įsakymą – Meilės įsakymą. „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai yra Įstatymas ir Pranašai“(Mt 7,12).  

Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad išlaisvina mus nuo aklo prisirišimo prie įstatymo raidės.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad nelaužyčiau Jo įsakymų, bet nuolankiai juos vykdyčiau.

2016 m. birželio 7 d., antradienis

Mt 5, 13-16 („Šviesa pasauliui“)

(Jėzus kalbėjo savo mokiniams:) 13 „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. 14 Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. 15 Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. 16 Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“.

Pasaulis pažįsta Dievą, pažįsta Jėzų iš Jo mokinių. Būti žemės druska reiškia suteikti pasauliui skonį. Gamindami patiekalus druskos dedame vos žiupsnelį, tačiau ji yra svarbiausias ingredientas, be jos patiekalas yra beskonis, o ji padeda išryškinti jame glūdinčių skonių įvairovę. Lygiai taip ir krikščionių, iš tiesų gyvenančių Evangelija, tėra tik žiupsnelis, tačiau jis atlieka labai svarbų vaidmenį. Būti druska reiškia iš esmės skirtis nuo pasaulio, išlaikyti sūrumą – tai nepasiduoti pasaulio įtakai, neįsitraukti į kompromisus su sąžine, nepasiduoti ir nepateisinti nuodėmės, nenuolaidžiauti tiesai dėl „ramaus“ gyvenimo ir neplaukti pasroviui. Krikščionis turi save suvokti kaip kažką visiškai kito negu pasaulis, tačiau tuo pačiu ir kaip labai svarbią pasaulio dalį, nes kaip druska padeda pažinti patiekalų skonius, tai ir krikščionys gali atskleisti Dievo numatytą tikrąjį pasaulio skonį.

Būti pasaulio šviesa, tai rodyti kelią, šviesa apšviečia ir padaro matoma mūsų aplinką. Tamsoje glūdi baimė, nežinia, nepasitikėjimas. Krikščionis yra apšviestas Kristaus, jame nėra tamsos ir nieko paslėpto, tik tada jis gali šviesti kitiems. Ne pats žibintas apšviečia kambarį, bet ugnis, kuria jis dega. Tik visiškai užsidegę Kristumi galime būti tais žibintais ir šviesti pasauliui. Tai nėra lengvas kelias, nes turime suvokti, jog degdami sudegsime, turime leistis sudeginami Kristaus ugnies, kad Jis šviestų mumyse. Kaip savo užrašuose rašė palaimintasis Jurgis Matulaitis: „Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios“. Ir kad kartu su šventuoju Jonu Krikštytoju apie Kristų galėtume tarti: „Jam skirta augti, o man mažėti“ (Jn 3,30). Tapę pasaulio šviesa, ne iš savęs, bet iš Dievo, būsime Jo dalimi ir būsimajame gyvenime, kur „nakties nebebus, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies, ir jie viešpataus per amžių amžius“ (Apr 22,5).

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad atėjo į mano gyvenimą ir apšvietė mano tamsybes.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad pajėgčiau tapti žemės druska ir pasaulio šviesa.   

2016 m. birželio 3 d., penktadienis

Lk 15, 3-7 (Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventė)

3 Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: 4 „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! 5 Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių 6 ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: 'Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!' 7 Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“.

Jėzus atėjo šaukti į atgailą ne teisiųjų, bet nusidėjėlių. Palyginimas apie 99 teisiąsias avis ir vieną paklydusią, dažnai priimamas kaip nusidėjėlio sugrąžinimas į Bažnyčią. Tačiau girdėdamį žodį nusidėjėlis, dažniausiai jame matome kažkokį blogietį, girtuoklį, paleistuvį, vagį ar žudiką, kuris nieko kito ir neveikia tik nusideda. Todėl, geriausiu atveju, galime save matyti tos paklydusios avies kailyje, jeigu esame, taip vadinami konvertitai, arba atsivertę į tikėjimą – prieš atsivertimą buvau nusidėjėlis, o po atsivertimo prisijungiau prie tų 99 teisiųjų. Viskas, toliau gyvename ramiai.

Tačiau palyginime sakoma kiek kitaip. Ganytojas jau turėjo šimtą avių. O ne: ganytojas turėjo 99 ir nuėjo paieškoti dar vienos, kad būtų lygus skaičius. Ne, jis turėjo šimtą avių. Ir viena nuklydo. Tai reiškia, kad viena iš gerųjų avių nusidėjo, paklydo, atkrito nuo tikėjimo. Nusidėjėlis yra tas, kuris nusidėjo ir nusigręžė nuo Dievo, paklydo ir vaikšto tamsoje, nerasdamas kelio atgal. Būtent dėl to Gerasis Ganytojas turi eiti jo ieškoti. Na, o žiūrint iš tokios pozicijos, pasidaro aišku, kad kiekvienas iš mūsų karts nuo karto tampame ta viena avele, kuri paklysta. Tiesą pasakius, dažniau paklystame negu liekame kaimenėje. Todėl tas Gerasis Ganytojas nenuilsdamas ir ieško mūsų su žiburiu, tai vieno, tai kito, tai vienur, tai kitur.

Iš čia ir Švenčiausioji Jėzaus Širdis – kuri nepailsta mūsų ieškoti, napavargsta mūsų klaidžiojančių mylėti ir nuolat atleisti mūsų paklydimus.

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad eina manęs ieškoti kas kartą kai paklystu.
Šiandien prašysiu Dievo, kad nepaliktų manęs klaidžiojančio tamsoje, kai vėl paklysiu.

2016 m. birželio 2 d., ketvirtadienis

Mk 12, 28-34 („Didžiausias įsakymas“)

28 Vienas iš Rašto aiškintojų, girdėjęs jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus atsakinėjo priešininkams, paklausė jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ 29 Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; 30 tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. 31 Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“. 32 Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; 33 o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“. 34 Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“ Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti.


Didžiausias Dievo įsakymas – meilė. Jis ne tik didžiausias, bet ir sunkiausias. Juk tai, ką dažnai įsivaizduojame esant meilę, tėra mūsų savimeilė ar egoizmas. Dievą myliu, nes Jis man padeda, o dar ir amžinąjį gyvenimą suteiks. Einu sekmadieniais į bažnyčią ir taip jam savo meilę parodau, be manęs jam turbūt būtų ten liūdna vienam sėdėti.

Artimą myliu, nes jis yra mano ir aš netgi žinau, kas jam bus geriau ir kaip jam reikia pasikeisti, todėl jį nuolat ir keičiu pagal savo meilę, kad man jį mylėti būtų lengviau ir jis nekeltų man rūpesčių.

Save myliu švelniai, noriu, kad man būtų patogu gyventi, sektųsi darbe daryti karjerą, gerai uždirbti, apsirūpinti gėrybėmis ir žinoma, nesirgti, nes sveikata – brangiausias turtas, dar kad mane mylėtų (na, visaip girtų ir glostytų) sutuoktinis (-ė), vaikai, draugai, bendradarbiai ir didžiuotųsi tėvai ir viršininkas. Tada ir aš visus dar labiau mylėsiu.

Taip mylėdami, deja, nesame ne tik, kad netoli nuo Dievo karalystės, bet einame visiškai į kitą pusę. Tikroji Meilė prasideda nuo mirties. Nuo mirties sau. Tik tuomet, kai numirs mano egoizmas, galėsiu pradėti po truputį suvokti, kas yra tikroji meilė, kuria Viešpats įsako man mylėti Dievą, artimą ir save patį. Kuo mažiau egoizmo, tuo daugiau meilės ir atvirkščiai, kuo daugiau meilės, tuo mažiau vietos mano didžiajam „aš“.

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo meilę mums parodytą ant kryžiaus.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad numirčiau savo egoizmui ir pradėčiau mylėti iš tikrųjų.

2016 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis

Mk 10, 46-52 („Jericho neregys“)

46 Taip jie ateina į Jerichą. O iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. 47 Išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarėnas, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ 48 Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ 49 Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. 50 Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. 51 Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ 52 Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.


Aklas elgeta sėdėjo prie kelio. Jis nematė kas ateina, tačiau sužinojęs, jog tai Jėzus, ėmė garsiai šaukti. Jis jau buvo anksčiau girdėjęs apie Jėzų ir Jo darbus, todėl buvo įtikėjęs, kad Jėzus gali jį išgydyti. Bartimiejus ėmė garsiai šaukti, o minia jį tildyti. Žmonės jį tildė, nes jis buvo „nevertas“ trukdyti Jėzaus, jis buvo aklas, galbūt nešvarus ir smirdintis, nes buvo elgeta. Jis neatitiko visuomenės standartų ir žmonių supratimo apie tai, kas gali trukdyti Viešpatį. Bartimiejus buvo visuomenės užribyje, o visuomenė nelinkusi duoti galimybės tokiems žmonėms, ji juos laiko nurašytais bei liepia tylėti ir netrukdyti.

Tačiau Jėzus elgiasi kitaip. Jis „nenurašo“ jokio žmogaus, kuris Jo šaukiasi. Jis liepė pakviesti elgetą. Ir šis Jėzaus elgesys ir dėmesys keičia daugelį dalykų. Visų pirma jis keičia žmonių reakciją: Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Jėzus neliepia elgetai kažką daryti, kad užsitarnautų išgydymą, Jėzus klausia: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“. Taigi, ne elgeta kažką gali duoti Viešpačiui, bet Viešpats vienintelis gali dėl mūsų kažką padaryti ir Jis klausia, ko norime. Ir po to, kai elgeta su tikėjimu atsako, Jėzus duoda jam tai, ko  jis prašo.

Čia reikia pastebėti, jog Jėzus nieko nepaprašė ir po išgydymo, Jis suteikė žmogui laisvę: Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“, Jis nesakė: „sek paskui mane“ arba „eik liudyk, ką aš tau padariau“. Nieko. Tačiau dėl tikėjimo, patirto išgydymo ir laisvės, kurią suteikė Jėzus, Bartimiejus nuseka paskui Jėzų. Kuomet susitinkame Jėzų, patiriame Jo išgydymą ir suteiktą laisvę, tiesiog negalime nebesekti Juo, nes suvokiame, jog be Jėzaus neturime kur eiti. Taip atsitiko ir Bartimiejui, jo gyvenimas buvo perkeistas visiškai, jis atgavo ne tik regėjimą, žmogiškąjį orumą ir laisvę, jis gavo naują gyvenimą, kuris būtų nieko nevertas, jei jis nesektų paskui Jėzų.

Šiandien dėkosiu Jėzui, jog Jis klausia manęs: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, laisvai ir su tikėjimu Jį sekti kasdien.  

2016 m. gegužės 24 d., antradienis

Mk 10, 28-31 („Atsižadėjimo vaisiai“)

28 Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“.29 Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus 30 ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo.
31 Tačiau daugel pirmųjų bus paskutiniai ir daugel paskutinių – pirmi“.

Sutikę Gyvąjį Jėzų ir pasirįžę Jį sekti, neišvengiamai turime palikti savo senąjį gyvenimą. Vieni palieka viską ir iškeliauja paskui Jėzų, kaip apaštalai, arba vienuoliai – palieka viską ir išeina į vienuolyną, kartais žmonės išvažiuoja ir apsigyvena bendruomenėse, pašauktieji į kunigystę – seminarijose ir panašiai. Vis dėl to ne visų pašaukimas yra vienodas ir ne visi turi fiziškai išvažiuoti. Tačiau kiekvienas, tapęs Jėzaus mokiniu, neišvengiamai dėl Jo palieka savo senąjį gyvenimą. Nes kiekvienas, iš tiesų sutikęs Jėzų, ima keistis. Ir šis pasikeitimas yra esminis. Po susitikimo su Jėzumi jau nebegalime būti tokiais kokie buvome. Gavę Šventąją Dvasią tampame naujais žmonėmis. Todėl net pasilikdami savo aplinkoje, savo vietoje ją tarsi paliekame, nes patys pasikeičiame ir senasis mūsų „aš“ turi iškeliauti. Toks pasikeitimas keičia ir mūsų santykius su žmonėmis – broliais, sesėmis, tėvais, vaikais ir kitais. Kartais tai nėra lengvas pokytis, nes dažnai tie žmonės ir pati mūsų aplinka lieka kokia buvus. O kitiems mūsų pokytis gali būti nepriimtinas, keistas, o gal net ir erzinantis. Tačiau visi, naujai atgimę Kristuje, tampame Jo Kūno – Bažnyčios nariais, tampame Dievo vaikais – broliais ir sesėmis, todėl Jėzus ir sako, jog palikę viską, įgyjame šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų. Kartu su persekiojimais, nes tas mūsų pokytis būna nepriimtinas senajam pasauliui, kuris nenori arba vis dar negali atgimti Kristuje.

Šiandien dėkosiu Jėzui už naują gyvenimą bei brolius ir seseris, kuriuos Jis man dovanoja.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad senasis mano „aš“ netrukdytų sekti Jėzumi, o aš vis labiau panašėčiau į Jį.

2016 m. gegužės 23 d., pirmadienis

Mk 10, 17-27 („Turtas ir išganymas“)

17 Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“
18 Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas.19 Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“. 20 Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“. 21 Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“. 22 Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.
23 Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ 24 Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! 25 Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“. 26 Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“ 27 Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“.

„Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ – šie Jėzaus žodžiai nustebino mokinius, juk turtas, Jėzaus laikais, taip pat ir šiandien laikomas sėkmės ženklu. Dar daugiau – palaiminimu. Tačiau Jėzus žvelgia ne į išorinę žmogaus gyvenimo pusę, bet mato širdį. Jis mato prie ko ji prisirišusi. Šioje ištraukoje turtuolis, ateidamas pas Jėzų, ieškojo ne tikrojo kelio, bet pateisinimo, patvirtinimo savo keliui. Jis jautėsi teisus, nes laikėsi Dievo įsakymų nuo pat savo jaunystės. Tačiau jo širdis nebuvo laisva, jis buvo prisirišęs prie turtų. Savo klausimu jis norėjo gauti Jėzaus pagyrimą, koks jis šaunuolis, jog visko laikosi. Turtai trukdė jam pamatyti, kas yra Jėzus. Kuomet Jėzus paprieštaravo jo teiginiui apie savo gerumą, turtuolis niekaip į tai nesureagavo, nes jis netikėjo, jog Jėzus yra Dievo Sūnus. O tai reiškia, jog Jėzus iš tiesų ir yra Gerasis Mokytojas, tačiau turtuolis to nesuprato. Šis kreipinys buvo labiau pataikavimas, negu Jėzaus išpažinimas tikruoju mokytoju. Jis tarsi atėjo pasipuikuoti ir pasitvirtinti savęs, bet ne ieškoti išgelbėjimo. Tikrasis jo dievas buvo jo turtas.

Šiame pamokyme Jėzus nekalba apie turto kiekį ir ne turto vertė čia svarbiausia. Svarbiausia čia yra tai, į ką sudedame savo viltis, kame matome savo saugumą ir garantijas, nuo ko esame priklausomi. Ko negalėtume paaukoti dėl Dievo ir artimo meilės. Dažnai tai yra pinigai, tačiau mes turime ir kitų turtų, kurie mums trukdo sekti Jėzumi. Tai ir mūsų padėtis visuomenėje, mūsų užimamos pareigos, santykiai, šeima, sveikata, darbas. Kartais mūsų asmeninis „turtas“ nebūtinai yra gėris bendražmogiška prasme. Įvairios priklausomybės – alkoholis, narkotikai, lošimas, kompiuteriniai žaidimai, pornografija ir panašiai. Viskas, kas mus pririša, viskas, ko laikomės įsikibę ir bijome paleisti, yra mūsų turtas. Kartais to net nesuprantame ir manomės esą gerame kelyje, kaip ir tas turtuolis – juk jis nuo pat jaunystės laikėsi Dievo įsakymų, jis net Jėzų pripažino mokytoju. Ko gi dar gali trūkti? Ir staiga, po Jėzaus žodžių, jog viską reikia išdalyti vargšams, tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto. Viskas atrodo gerai mūsų gyvenime, bet jei tik užsimename apie tai, kad reikės atsisakyti savo „turto“, tai yra to, kuo iš tiesų pasikliaujame – nuliūstame, supykstame, pasijaučiame užgauti ir įžeisti. Ir jeigu nesugebame to atsisakyti, belieka pasitraukti nuo Jėzaus, nes negalime išlįsti pro adatos ausį apsikrovę savo širdis turtais lyg kupranugariai.

Vis dėl to, labai svarbu pastebėti, jog Jėzus nepasmerkė turtuolio, tačiau meiliai pažvelgė į jį. Jėzus myli kiekvieną iš mūsų, nepaisant to, kad mes esame prisirišę prie kitų dalykų, šis Jo meilus žvilgsnis kviečia mus prašyti Gerojo Dievo pagalbos, kad taptume laisvi įeiti į Dievo karalystę. Kiekvienas esame kviečiamas rinktis. Turtuolis pasirinko pasitraukti nuo Jėzaus ir pasilikti prie savo turtų...  

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad parodo man, prie ko yra prisirišusi mano širdis.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad būčiau laisvas atsisakyti savo turtų, prie kurių esu prisirišęs, ir sekti Jėzumi.

2016 m. gegužės 12 d., ketvirtadienis

Jn 17, 20-26 („Kristaus – Aukščiausiojo Kunigo – malda“ III d.)

(Jėzus meldėsi:) 20 „Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės:
21 tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.
22 Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: 23 aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai.
24 Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą.
25 Teisingasis Tėve, pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau. Ir šitie pažino, jog tu mane atsiuntei.
26 Aš pagarsinau tavo vardą ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“.

Jėzus meldžia vienybės ir tiems, kurie per Jo apaštalų žodį Jį įtikės. Už kiekvieną krikščionį, kuris priima Jį ir pažįsta, jog Tėvas atsiuntė Jėzų Kristų pasaulio išgelbėti. Jis meldžia ne tik krikščionių vienybės, bet kad visi būtų viena. O būti viena yra daugiau negu vien būti vienybėje, tai reiškia būti ne tik kartu, bet tuo pačiu, tuo pačiu Kristaus Kūnu, kurio galva yra pats Kristus. Šis Jėzaus maldavimas labai svarbus kiekvienam iš mūsų. Juk taip sunku būti viena su kitais. Su broliais ir sesėmis savo aplinkoje, savo Bažnyčioje, savo parapijoje, galų gale savo šeimoje. Būti viena - tai mylėti savo artimą, savo brolį ar sesę, taip kaip Tėvas myli Kristų. Kitoje vietoje savo mokiniams Jėzus sako:  „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34-35). Šis begalinis Jėzaus troškimas apima dvi puses, viena: Jis duoda mums įsakymą vieniems kitus mylėti, antra: Jis žino, jog tai mums labai sunku, todėl meldžia Tėvo pagalbos mums. Taigi, kad visi taptume viena, reikia dviejų dalykų – mūsų asmeninių pastangų ir Dievo malonės. O mylėti savo artimą - tai ne tik priimti kitą kitokį, jį pakęsti ar toleruoti, bet linkėti jam gero. Tai net nereiškia, jog turime vieni kitus mėgti, tačiau turime linkėti ir daryti meilės darbus vieni kitiems bei būti pasiruošę viską atiduoti, net paaukoti savo gyvybę, kaip tai padarė Viešpats. O pats didžiausias gėris, kurio galime linkėti savo artimui yra tai, ko toliau meldžia Kristus: Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš.

Taigi, Kristaus malda vainikuojama esminiu dalyku, kuris nuo amžių pradžios buvo Dievo mintyje: kad visi būtų viena, kaip Tėvas su Sūnumi yra viena, ir kad mylėtų vienas kitą taip, kaip Tėvas myli Sūnų, idant pasaulis įtikėtų, kad Tėvas atsiuntė Sūnų jo išgelbėti ir laikų pabaigoje visi būtume toje šlovėje, kurioje visada buvo ir yra Kristus vienybėje su Tėvu ir Šventąja Dvasia.

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad užtaria mus pas Tėvą ir prašo malonės, kad galėtume tapti viena.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad vis labiau galėčiau įgyvendinti Kristaus įsakymą mylėti savo artimą.