Jn 3,16-18

¹⁶ – Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. ¹⁷ Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. ¹⁸ Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.

           Ir šį kartą apaštalas Jonas kalba apie meilę pasauliui. Tik dabar ta meilė yra ne mūsų – žmonių, bet Dievo. Tai - esminis skirtumas. Mūsų meilė netobula, ji prisirišanti, pavergianti ir besisavinanti mus ir tai, ką pamilstame. Meilė pasauliui, kurios mes turime saugotis – tai paviršutiniška meilė, nukreipta į įšorinius, laikinus dalykus.

Dievo meilė - kitokia. Jis myli iš esmės. Nes Jis žino ir mato kiekvieno žmogaus širdies gelmę, Jis mato pačią daiktų ir dalykų esmę, šerdį. Jo žvilgsnis prasiskverbia žymiai giliau paviršutinių, fasadinių dekoracijų ir kaukių, ties kuriomis, dažniausiai, sustoja mūsų akis. Dievas myli pasaulį, Jis jį sukūrė. Dievo meilė suteikia laisvę, dėl kurios pasaulis turėjo galimybę įsileisti blogį bei melą, ir ta galimybe pasinaudojo. Tačiau ir tai Dievas peržengia, ir atsiunčia savo Sūnų – Jėzų, kad pasaulį išgelbėtų. Ir tai padarytų pačiu keisčiausiu būdu – Dievas iškeičia savo kūrinį į save patį.

Sūnus nesmerkia, nors ir turi tokią galią. Jis priima laisvą pasirinkimą, kurį pasaulis jau padarė pasirinkdamas tamsą. Ir suteikia dar vieną šansą. Dabar jau ne pasauliui, bet kiekvienam asmeniškai – „Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.“ Tik nuo laisvo mano pasirinkimo priklauso pasmerkimas, kitaip tariant, pats galiu save pasmerkti arba išgelbėti, pasirinkdamas tikėti ar ne.

            Šiandien renkuosi tikėti savo išgelbėjimu ir priimti jį su dėkingumu. Noriu išmokti pažvelgti į pasaulį, bent Dievo akies krašteliu, su meile, kuri nesmerkia ir neprisiriša. Jei tas, kuris turi teisę teisti, nesmerkia, tai nesmerksiu ir aš.  

1 Jn 2,15-17

¹⁵ Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje.

Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės,

¹⁶ nes visa, kas pasaulyje,

tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė,

o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio.

¹⁷ Praeina pasaulis ir jojo geismai.

Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.

Keisti apaštalo ir evangelisto Jono Teologo žodžiai!? Nemylėti pasaulio? Juk Jėzus mokė mylėti. Tačiau pažvelkime toliau, Jonas paaiškina, kas yra pasaulyje ir kokios meilės arba, tiksliau, prisirišimo mums saugotis: kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė. Tai toks pasaulis, kuriame nėra Tėvo meilės, tai - ne Dievo pasaulis. Tai pigių pakaitalų, blizgučių, trumpalaikių žvaigždučių, savo tuštybės demonstravimo, išorinių aksesuarų aukštinimo, populiarumo ir, galiausiai, tamsos, nusivylimo bei melo pasaulis. Nes, kai išjungiamos dirbtinės prožektorių  šviesos, nustoja žybčioti blizgučiai, blizgėti žvaigždutės, nebesimato tų išorinių tik kūnui skirtų aksesuarų. Lieka tuščia tamsa. Kas gali ją apšviesti? Tik tas, kas vykdo Dievo valią ir savo gyvenimą kreipia į Jį, mato Amžinąją šviesą, kurioje nėra tamsos. 

Šiandien aš stengsiuosi žvelgti į Dievą ir ieškoti Jo valios, tik tada sugebėsiu nemylėti, neprisirišti prie šio pasaulio blizgančios tuštybės, kuri taip vilioja mano silpną žmogišką akį ir dvejojančią širdį, šiandien aš stengsiuosi mylėti Tą, kuris yra Šviesa...