Lk 9, 57-62

⁵⁷ Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ ⁵⁸ Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. ⁵⁹ Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. ⁶⁰ Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ ⁶¹ Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“. ⁶² Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“.

Sekti Jėzumi nėra lengva ir paprasta užduotis. Štai Jėzus apie save sako: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. Čia Jis kalba ne tik apie savo realią gyvenimo neturte padėtį, tačiau ir apie tai, kad šiame pasaulyje visi esame pakeleiviai.  Mūsų gyvenimas - tai kelionė į Tėvo namus, o tas, kas prisiriša prie to, ką turi žemėje - namus, tėvus, artimuosius ar kitus materialius turtus - nėra laisvas sekti paskui Kristų į Dangiškuosius namus. Pats žodis prisirišimas labai tiksliai nusako šią būseną. Žmogus pats save prie kažko „pririša“, o pririštas negali niekur eiti. Jėzus kviečia laisvei. Turėjimas,  o mūsų laikais - besaikis vartojimas - mus įkalina. Todėl mums ne tik sunku būna sekti Jį, bet pati mintis apie tai, kad reikia kažko atsisakyti, mus be galo gąsdina, verčia jaustis nesaugiai. Tai kartu ir pasitikėjimo Dievu trūkumas. Juk visa, ką mes turime, visa, kuo naudojamės, net visi mūsų mylimi žmonės yra Dievo dovana mums.  Jis yra visa ko pradžia, šaltinis, Jis taip pat yra ir visa ko tikslas ir galutinis siekimas. Jėzaus žodžiai dažnai yra paradoksalūs ir šioje ištraukoje tai galime pastebėti. Tik išdrįsę visko atsisakyti ir sekti Juo, mes gauname žymiai daugiau. Vietoje kūrinių – patį Kūrėją.

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo parodytą tikrosios laisvės pavyzdį.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad mano širdis būtų laisva sekti Jį. 

Jn 1, 47-51 (Šv. Mykolas, Gabrielius ir Rapolas, arkangelai)

⁴⁷ Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“. ⁴⁸ O Natanaelis jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“.⁴⁹ Natanaelis sušuko: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“ ⁵⁰ Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Tu pamatysi didesnių dalykų“. ⁵¹ Ir pridūrė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“.

Kažkas itin intymaus ir giliai paliečiančio įvyko su Natanealiu, kad jis neabejodamas galėjo sušukti: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“ O Jėzus pasako dar daugiau: „jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“. Jėzus yra Dievas, Švenčiausiosios Trejybės Asmuo, Jis yra viso pasaulio ir Dangaus dvasių: arkangelų, angelų, cherubinų ir serafinų ir visų neregimųjų galybių Valdovas. Gyvendami žemėje ir būdami materialūs, mes negalime pamatyti dvasinio pasaulio, jį galime tik užčiuopti ir pajusti savo sielos, dvasinėmis akimis. Esame linkę užmiršti arba ignoruoti, jog egzistuoja ir neregima tikrovė. Mūsų laikais žmogus yra sumaterialėjęs ir netikintis, jog yra kažkas, ko negalime matyti ar paliesti. Net tikintys į Dievą žmonės angelus ir kitas dvasines būtybes linkę „nurašyti“ lyg kokius pasakų ar mitinius herojus. Tačiau taip, kaip egzistuoja materialus pasaulis, egzistuoja ir dvasinė tikrovė. Joje Dievo sukurtos dvasinės būtybės tarnauja Dievui ir žmogui, nepaliaujamai šlovina Kūrėją, o taip pat ir kovoja kovą su nupuolusiomis ir neapykantoje paskendusiomis jėgomis, kurios taip pat nuolat budi ir stengiasi žmogų atitraukti nuo Dievo. Šėtonui ir jo kariaunai žmonių netikėjimas juo yra lygiai, o gal net labiau, patogus, kaip ir sąmoningas žmonių atsidavimas jam pačiam.

Dievas siunčia į pagalbą mums angelus ir arkangelus, kurie su džiaugsmu mums trokšta pasitarnauti. O mes galime kreiptis į juos šios pagalbos, žinodami, jog niekuomet neesame palikti vieni kovoje už mūsų išganymą.

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo siunčiamus angelus mums į pagalbą.

Šiandien prašysiu sielos jautrumo malonės, kad galėčiau išlaikyti ryšį su nematoma ir neapčiuopiama dvasine tikrove.   

Lk 9, 18-22

¹⁸ Kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi, su juo buvo ir mokiniai. Jis paklausė juos: „Kuo mane laiko žmonės?“ ¹⁹ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti sako, prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų“. ²⁰ Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras atsakė: „Dievo Mesiju“. ²¹ Jėzus sudraudė juos, įsakydamas niekam to nepasakoti.

²² Jis dar pridūrė, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikeltų.

Jėzus nuošaliai vienas meldėsi. Jėzus, būdamas Dievo Sūnus, Švenčiausiosios Trejybės asmuo, nuolat melsdavosi, tokiu būdu palaikydamas nenutrūkstamą ryšį su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Švenčiausiosios Trejybės esmė yra nuolatinis Dieviškųjų asmenų tarpusavio meilės ryšys ir bendravimas. Jėzus, kaip jau suprato apaštalai ir apaštalas Petras išpažino, yra Dievo Mesijas. Jis, atėjęs su išgelbėjimo misija į žemę, priėmęs žmogiškąjį pavidalą, nėra vienas šiame kelyje. Išganymo darbas yra visos Švenčiausiosios Trejybės reikalas. Nuolat būdami šalia apaštalai atpažįsta Jėzų kaip Mesiją. Taip ir mes, nuolat palaikydami maldos ryšį su Dievu, būdami artumoje su Juo, aiškiai galime atpažinti, jog Jėzus yra mūsų Išgelbėtojas. Ir nors Jis jau nėra tokiu pat fiziniu būdu su mumis, kaip buvo su apaštalais, vis dėl to Jis yra šalia. Jis pasilieka ypatingu būdu tarp mūsų savo Bažnyčioje, o mums labiausiai matomas (nors atpažįstamas tik tikėjimo žvilgsniu) Eucharistijoje - duodamas mums savo Kūną ir Kraują duonos ir vyno pavidalu.

Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad visuomet pasilieka su mumis.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau palaikyti nuolatinį ryšį su Juo maldoje.

Lk 9, 7-9

⁷ Tetrarchas Erodas išgirdo apie visus tuos įvykius ir nežinojo, ką manyti, nes vieni sakė: ⁸ Jonas prisikėlęs iš numirusių, kiti: pasirodęs Elijas, dar kiti: prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų. ⁹ Erodas tarė: „Jonui aš nukirsdinau galvą; o kas yra šitas, apie kurį girdžiu pasakojant tokius dalykus?!“ Ir jis panoro pamatyti Jėzų.

Erodas buvo Galilėjos valdytojas, kolaborantas, bendradarbiavęs su okupacine Romos valdžia, sprendžiant iš to, kaip jis pasielgė su Jonu Krikštytoju – bailus žmogus. Šioje ištraukoje sutinkame jo norą pamatyti Jėzų. Kuo šis noras gali būti aktualus mums, o gal tai tik istorinė detalė patvirtinanti Jėzaus istoriškumą? Ne tik. Ir šiandien sutinkame žmonių, kurie nori „pamatyti Jėzų“ arba pamatyti Bažnyčią iš „vidaus“, kaip ir Erodas, tokie smalsumo vedami žmonės neieško tiesos, išganymo ar santykio su Dievu. Jie nori patenkinti savo smalsumą, patvirtinti kažkokius turimus susigalvotus, įpirštus ar stereotipinius įsivaizdavimus apie Jėzų, apie Bažnyčią, ieško pramogos. Įvairūs pseudoistoriniai romanai apie Jėzaus „slaptą“ gyvenimą, sąmokslo teorijos apie „Vatikano turtus“, žurnalistiniai tyrimai ir panašūs dalykai yra tos pačios prigimties ir kilmės kaip ir Erodo noras pamatyti Jėzų. Kaip į tai atsako ir reaguoja pats Jėzus sužinome skaitydami Evangeliją toliau. Lukas 23 skyriuje aprašo jau suimto Jėzaus susitikimą su Erodu: „Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau pirmiau norėjo jį išvysti, nes buvo apie jį girdėjęs ir tikėjosi pamatysiąs jį darantį kokį nors stebuklą. Jis ėmė jį visaip klausinėti, bet Jėzus jam neatsakinėjo“ (Lk 23,8-9). Jėzus tyli. Jis nėra burtininkas ar pajacas, todėl Jis niekaip nereaguoja į Erodo užgaidas pamatyti kaip Jis daro stebuklą. Kitoje Evangelijos vietoje Jėzus yra pasakęs: „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“ (Mt 7,6). Taip ir mes, sekdami Jėzaus pavyzdžiu ir pamokymu turime dalintis Evangelija su nuoširdžiai ieškančiais, tačiau turime išlikti budrūs ir nemėtyti perlų kiaulėms.

Šiandien dėkosiu Jėzui už parodytą pavyzdį ir išmintį.

Šiandien prašysiu Dievo malonės atskirti ir neleisti Evangelijai tapti pajuokos objektu.

Lk 9, 1-6

¹ Sukvietęs Dvylika, Jėzus suteikė jiems galią ir valdžią visiems demonams tramdyti ir ligoms gydyti. ² Paskui išsiuntė Dievo karalystės skelbti, sveikatos ligoniams teikti. ³ Jis pasakė jiems: „Nieko neimkite kelionei: nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų. Neturėkite nė dviejų palaidinių. ⁴ Jei įeisite į kokius nors namus, pasilikite tenai. Iš ten ir keliaukite toliau. ⁵ O kur tik žmonės jūsų nepriimtų, išeidami iš to miesto nusikratykite nuo kojų dulkes kaip liudijimą prieš juos“. ⁶ Taigi išėję jie traukė per aplinkinius kaimus, visur skelbdami gerąją naujieną bei gydydami.

Jėzus suteikė galią ir valdžią Dvylikai (apaštalų) tramdyti demonus ir ligonius gydyti. Apaštalai ne patys sau tokią galią bandė prisitaikyti ar išprašyti, kad būtų ypatingi, bet Viešpats jiems ją suteikė. Šios dovanos skirtos paliudyti, jog jų skelbiama Evangelija tikra, ir kad jie skelbia ne nuo savęs, o Viešpats juos siuntė. Šios dovanos skirtos jokiu būdu ne jiems patiems ir ne pasipuikavimui. Kiti nurodymai papildo liudijimą, kuriuo dalinasi su žmonėmis apaštalai apie Dievo karalystę. Jie privalo neturėti jokių gėrybių, nei maisto, pasilikti ten, kur juos priima ir tenkintis tuo, ką jiems duoda. Nieko nereikalauti mainais už pasidalijimą gautomis malonėmis. Tai nuolankumo ženklas, be nuolankumo ši apaštalų misija būtų neįmanoma. Taigi, Jėzus suteikia apaštalams, o per juos ir visai Bažnyčiai įgaliojimus ypatingu būdu skelbti Evangeliją – nuolankiai tarnaujant žmonėms. Tie, kas priima Dievo Žodį, Jo malones, tampa Dievo vaikais – Bažnyčios nariais, besidalinančiais gyvenimu vieni su kitais.

Jėzus paliepia apaštalams nieko neimti iš tų, kurie nenori priimti Dievo Žodžio, palikti jiems net jų kelio dulkes, kaip ženklą, kad jie atsisakė veltui teikiamos Dievo malonės ir Gerosios Žinios apie jų išgelbėjimą.

Šiandien dėkosiu Dievui už suteiktas malones ir už žmones, nešančius Evangelijos šviesą.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau su nuolankumu pasitarnauti kitiems ir liudyti Evangeliją.

Lk 8, 19-21

¹⁹ Pas Jėzų atėjo motina ir broliai, bet negalėjo prasimušti iki jo per minią.²⁰ Jam buvo pranešta: „Tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavimi pasimatyti“. ²¹ O jis atsakė: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“.

Iš pirmo žvilgsnio Jėzaus atsakymas gali mums pasirodyti kiek grubus. Tačiau visi esame visų pirma Dievo vaikai. Žmonės linkę prisirišti vieni prie kitų ir šis prisirišimas ypatingai stiprus tarp šeimos narių, tarp tėvų ir vaikų, brolių ir seserų pagal kraujo ryšį. Šis ryšis nėra nevertingas, jis yra esminis gyvenant šiame pasaulyje, vaikas be tėvų ir kitų žmonių pagalbos tiesiog neišgyventų, tai natūralus mūsų ryšys. Vis dėl to, kiekvienos gyvybės šaltinis yra Dievas ir kiekvieno žmogaus galutinis tikslas yra ryšys su Dievu, su Dangiškuoju Tėvu, kurio Meilės mums blankus atspindys yra žmonių meilė. Todėl Jėzus ir vadina savo motina ir broliais tuos, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo. Galime pastebėti, kad Jėzus nesako „visi žmonės“, bet tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo. Visi esame Dievo vaikai dėl to, kad esame Jo kūriniai. Tačiau Dievas palieka begalinę laisvę mums pasirinkti: būti Jo vaikais ar ne. Ir šis pasirinkimas yra esminė sąlyga tapti Dievo vaikais iki galo. Tapti įsūniais ir Dievo Karalystės paveldėtojais. Jėzus čia pat nurodo kokiu būdu galime tai padaryti: klausyti Dievo žodžio ir jį vykdyti. Kitaip tariant, gyventi Evangelija, priimti patį Jėzų į savo gyvenimą, nes Jis ir yra įsikūnijęs Dievo Žodis, kaip rašo šventasis apaštalas Jonas Evangelijos prologe: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 1-3).

Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad galiu būti Jo vaiku.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad sugebėčiau klausytis Dievo žodžio ir jį vykdyti. 

Mt 9, 9-13

⁹ Iškeliaudamas iš ten, Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matas, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį. ¹⁰ Kai jis Mato namuose sėdosi prie stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jėzaus ir jo mokinių. ¹¹ Fariziejai, tai išvydę, prikišo jo mokiniams: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“ ¹² Šitai girdėdamas, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams.¹³ Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“.

            Šiandien minint šventąjį apaštalą ir evangelistą Matą, Evangelijos ištraukoje galime atkreipti dėmesį į du dalykus. Vienas - tai Mato pašaukimas. Matas buvo muitininkas, o tai, kaip taisyklė, reiškė, kad jis buvo nesąžiningas, dirbo okupantams ir buvo tikrai nemėgstamas savo tautiečių. Žydai muitininkus priskyrė prie didžiausių nusidėjėlių ir nebendraudavo su jais. Jėzus ne tik kalbasi su Matu, bet net eina į jo namus ir ten bendrauja su daugybe nusidėjėlių. O Matas, greičiausiai paliestas tokio dėmesio, neatstumtas, priimtas Jėzaus išgyvena tikrą atgailą – jis ne tik gailisi dėl savo blogų darbų, bet visiškai pakeičia savo gyvenimą ir palikęs senąjį gyvenimo būdą seka Jėzumi ir tampa vienu iš dvylikos apaštalų, o galiausiai ir savo gyvybę paaukoja.

           

            Kitas momentas, į kurį verta būtu atkreipti dėmesį, yra panašus į pirmąjį. Fariziejai, laikantys save teisiais, smerkia ne tik nusidėjėlius, bet ir Jėzų: kodėl Jis bendrauja, valgo su muitininkais ir nusidėjėliais. Jėzaus atsakymas stulbinančiai paprastas ir tiesus, juk ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Ir vėl muitininkai ir taip vadinami nusidėjėliai supranta, kad jiems reikia Dievo Gailestingumo ir, atvirkščiai, fariziejai manosi esą teisieji ir jiems nereikalingas Dangiškasis Gydytojas. Jie linkę smerkti, bet nepasigailėti.

            Ir mes dažnai vertinam kitus ir jaučiamės teisesni ar geresni už „nusidėjėlius“. Retai skaitydami Raštą šį epitetą taikome sau, mums atrodo, kad tai kažkokie blogiečiai, nusikaltėliai. Tačiau visi esame nusidėjėliai, nėra nė vieno teisiojo aplink, todėl mums visiems reikia pasigailėjimo. O tuo pačiu ir patys, Jėzaus pavyzdžiu sekdami, turime neatstumti nei vieno nusidėjėlio.

            

              Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad Jis nori pasigailėjimo, o ne aukos.

              Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau priimti kiekvieną žmogų ir neteisčiau nei vieno.

Lk 8, 1-3

¹ Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Su juo buvo Dvylika [apaštalų] ² ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų; tai Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai, ³ Erodo prievaizdo Chuzos žmona Joana, Zuzana ir daug kitų moterų, kurios šelpė juos savo turtu.

Skaitome trumpą ištrauką apie Jėzaus ir jo palydovų gyvenimą. Kuomet Jėzus ėmė skelbti Evangeliją, Jis nuolat keliavo. Jo, kaip ir mūsų, gyvenimas buvo kelionė. Vienam norinčiam Jį sekti žmogui Jis net pasakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9,58). Visi esme pakeleiviai šioje gyvenimo kelionėje, dažnai kalbame apie savo namus, tėvynę, tačiau tikrieji mūsų namai ir tėvynė yra Dangiškoji Jeruzalė, kuomet sugrįšime į savo Dangiškojo Tėvo namus. O Jėzaus gyvenimas geriausia to iliustracija.

Kitas šios dienos ištraukos momentas yra moterys, kurios lydėjo Jėzų ir Jo mokinius bei šelpė juos savo turtu. Mums, gyvenantiems materialistinėje, vartotojiškoje visuomenėje gali atrodyti tai keista. Tačiau moterys, kurios buvo patyrusios išlaisvinimą iš piktųjų dvasių įtakos, suprato, jog Evangelija ir pats Jėzus yra neįkainojama vertybė, kuri peržengia materialųjį pasaulį ir mažiausiai, ką jos gali padaryti dėl Dangaus Karalystės, yra prisidėti savo žemiškais turtais prie jos plitimo. Taip ir mes, turėdami įvairių talentų, turtų, intelektualinių ir materialinių, galime pasitarnauti Evangelijos skleidimui tarp žmonių dėl jų išganymo. Tereikia paklausti savęs:  o kaip aš galiu prisidėti? Atsakymą tikrai rasime savo širdyje, jeigu būsime sąžiningi su savimi.

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo gyvenimą žemėje ir už žmones, kurie ir Jėzaus laikais ir šiandien prisideda prie Gerosios Naujienos skelbimo.

Šiandien prašysiu Dievo malonės išdrįsti pasitarnauti Evangelijai savo turtais.

Lk 7, 36-50

³⁶ Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. ³⁷ Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, ³⁸ verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.

³⁹ Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ ⁴⁰ O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“. Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“

⁴¹ „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. ⁴² Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės? ⁴³ Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“. Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“.

⁴⁴ Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. ⁴⁵ Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. ⁴⁶ Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. ⁴⁷ Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“. ⁴⁸ O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“. ⁴⁹ Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ ⁵⁰ O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“

Šį kartą galime pastebėti dviejų žmogiškų požiūrių į save ir į kitą konfliktą, kuris kyla Jėzaus akivaizdoje. Fariziejus, kuris laiko save teisiu ir teisia kitą – žinomą mieste nusidėjėlę. Ir nusidėjėlė, kuri žino savo nuodėmes ir be galo už jas gailisi, neteisdama kitų. Nuodėmės sunkumas ar dydis šiuo atveju nėra pats reikšmingiausiais dalykas. Nors Jėzus ir atkreipia dėmesį, pasakydamas palyginimą apie du skolininkus, į tai, jog kam mažai atleista, tas menkai myli. Tačiau esmė yra ne nuodėmės ar skolos dydis, bet pats požiūris į save ir į savo nuodėmę. Jeigu nematau savo nuodėmės, manausi esąs teisus, man nereikia atleidimo. Tokioje situacijoje ir meilei nėra vietos, bet jei suvokiu savo menkumą ir savo nuodėmingumą, kuris yra kiekvieno žmogaus sudedamoji dalis, tuomet suprantu ir atleidimo poreikį man. Tik nuolankus žvilgsnis į save, tik realus savo padėties Dievo atžvilgiu, kuris vienintelis yra tobulas ir be nuodėmės, suvokimas veda mus į atgailą ir suteikia progą prašyti Jo atleidimo ir pamilti Jį. Kol jaučiuosi teisus ir lyginu save su kitais žmonėmis, tol mano širdis nelinkusi į atgailą. Visada aplinkui atsiras žmonių blogesnių už mane, daugiau „skolingų“ Dievui. Kai suvokiu, kad visi esame nusidėjėliai, visi esame paklydę, tada nebekyla noras teisti kitų, jie tampa man broliais ir seserimis, kuriems reikia atleidimo lygiai taip pat kaip ir man. Kai matau priešais vienintelį Teisųjį ir suvokiu savo nuodėmę, tuomet per atgailą ir gautą atleidimą galiu iš tiesų pamilti.

Šiandien dėkosiu Dievui už man suteiktą atleidimą.

       Šiandien prašysiu Dievo malonės matyti realią savo padėtį ir su meile žvelgti į savo brolius ir seseris.   

Lk 7,31-35

(Jėzus kalbėjo:) ³¹ „Su kuo aš galėčiau palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs? ³² Panašūs jie į vaikus, kurie, susėdę prekyvietėje, šaukia vieni kitiems:

'Mes jums grojome, o jūs nešokote;

mes giedojome raudas, o jūs neverkėte'.

³³ Buvo atėjęs Jonas Krikštytojas. Jis nevalgė duonos, negėrė vyno, tai jūs sakėte: 'Jis demono apsėstas'. ³⁴ Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, jūs vėl sakote: 'Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis'. ³⁵ Bet išmintį pateisino visi jos vaikai“.

Šiandien skaitome Jėzaus palyginimą, kuriame Jis kalba apie savo laikų žmones. Ypač tuos, kurie save laiko teisiais, kurie leidžia sau vertinti kitus ir juos savotiškai teisti. Jie nepriėmė Jono Krikštytojo, jie nepriima ir Jėzaus.

Kuo mūsų dienoms aktualus šis palyginimas? Žmonės nedaug tepasikeitė per du tūkstančius metų. Šiandien kitų vertinimas kaip niekada yra išplitęs, žmonės vertinami pagal rūbus, automobilius, piniginės storį, pagal išsilavinimą, užimamas pareigas ir galiausiai, ypač jei tai „teisuolių“ būrys – pagal savo asmeninius moralinius standartus. Dažnai esame linkę manyti, kad ir Dievas mus vertina tokiu pat būdu. Tačiau, kaip anais laikais toks vertinimas sutrukdė atpažinti iš tiesų teisųjį ir pranašą Joną Krikštytoją, o vėliau ir Mesiją – Jėzų, taip ir šiandien kitų vertinimas sutrukdo atpažinti žmonėse tai, kas yra vertingiausia, tai, kad žmogus visų pirma yra mylimas Dievo vaikas, taip, stokojantis tos tikrosios Dievo vaikų garbės, tačiau galintis ją atstatyti per Kristaus kryžių ir prisikėlimą, priimdamas Jį ir atsiduodamas Jam. Jėzus žvelgia į mūsų širdis. Mūsų širdies nusiteikimas yra tas pagrindinis matas, kuriuo būsime įvertinti. Iš mūsų širdies kyla visa, ką mes darome, ar tai būtų teisumo ar nuodėmės darbai ir pasirinkimai.

Dažno iš mūsų širdis yra sužeista, kuomet nepatyrė pakankamai meilės ar buvo atstumta kitų žmonių. Todėl ir pasirinkimai gali būti įtakoti šių sužeidimų. Išorinis vertinimas gali tik pagilinti šias žaizdas. Viešpats gydo sužeistas širdis, priimdamas kiekvieną tokį, koks jis yra ir tai perkeičia žmogų, gal neiškarto, palaipsniui. Taip elgtis esame kviečiami ir mes, tokiu būdu galime būti Jėzaus skelbėjai ir pagalbininkai.

Šiandien dėkosiu Dievui, kad nevertina manęs pagal mano išorę ir pasiekimus, bet priima mane tokį, koks aš esu, ir iš lėto keičia.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad nevertinčiau kitų žmonių paviršutiniškai, bet priimčiau kiekvieną kaip mylimą Dievo vaiką.  

Jn 19,25-27

²⁵ Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Klopienė ir Marija Magdalietė. ²⁶ Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ ²⁷ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.

Marija – Dievo Gimdytoja, Bažnyčios Tradicijoje dažnai vadinama įvairiais jos dalyvavimą Išganymo istorijoje atspindinčiais titulais. Vienas tokių titulų yra Marija Sopulingoji arba, galėtume pasakyti, Skausmingoji, patyrusi daug skausmo. Skaudžiausia jai, kaip mamai, akimirka buvo matyti savo Sūnaus kančią, paniekinimą ir mirtį. Kiekvienas žmogus gali bandyti suprasti ir atjausti tokį skausmą. Kodėl mums, krikščionims svarbu apie tai žinoti, skaityti Evangelijos ištraukose? Tam, kad pažvelgtume į šį slėpinį giliau, reikia pažvelgti į visą Marijos gyvenimą. Ji būdama visiškai jauna, dar netekėjusi sutiko leistis į neapsakomą kelionę, nuotykį su Dievu, kuris pakeitė ne tik Jos pačios bet ir visos žmonijos gyvenimą. Ji tapo Jėzaus motina, prisiėmė šį nelengvą uždavinį, nes be galo pasitikėjo Dievu. Be jos pasitikėjimo ir sutikimo, Dievas negalėjo įsikūnyti, nes Jis niekada nieko nedaro prieš žmogaus laisvą valią. Visą Jėzaus ir savo gyvenimą ji turėjo vis atnaujinti tą pasitikėjimą Dievu, kuomet apie jos nėštumą sužinojo jos sužadėtinis Juozapas, kuomet jie bėgo nuo persekiojimo į Egiptą, kuomet Jėzus būdamas vaikas pasiklydo, kuomet Jis ėmė mokyti žmones ir skelbti Evangeliją ir Jį norėjo nužudyti artimiausi kaimynai Nazarete. Ir galiausiai, kai ji matė jį mirštantį ant kryžiaus. Tai didžiausio pasitikėjimo Dievu pavyzdys. Juk mirtis žmogaus sąmonėje yra ne kas kito, o pabaiga. Ko dar gali laukti? Nuo Jėzaus gimimo iki mirties Marija ėjo sunkiu, nepaprastai valios ir tikėjimo reikalaujančiu pasitikėjimo keliu. Ir nesuklydo, nes Dievas niekada neapvilia tų, kas Juo pasitiki. Ištvėrusi iki galo, patyrusi begalę skausmo dėl savo sūnaus kančios, Marija išlaikė pasitikėjimą Dievu.

O Jėzus, artėjant mirties akimirkai, rūpinasi savo žmonėmis. Ir paveda savo motiną globoti mylimajam mokiniui, o Mariją pavadina mylimojo mokinio motina. Nuo tos akimirkos Marija yra laikoma Bažnyčios, tai reiškia visų tikinčiųjų Motina, nors žinome, kad mylimasis mokinys buvo Apaštalas Jonas, tačiau čia galime kiekvienas būti mylimuoju mokiniu, nes esame mylimi Dievo, o ar esame Jo mokiniais, renkamės patys.

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo meilę ir už mums duotą savo motiną.

Šiandien dėkosiu už Marijos pasitikėjimo Dievu pavyzdį net baisiausiuose išbandymuose.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad kas beatsitiktų, neprarasčiau pasitikėjimo Juo.

Jn 3,13-17

¹³ Niekas nėra pakilęs į dangų,

kaip tik Žmogaus Sūnus,

kuris nužengė iš dangaus.

¹⁴ Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį,

taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus,

¹⁵ kad kiekvienas, kuris jį tiki,

turėtų amžinąjį gyvenimą“.

¹⁶ – Dievas taip pamilo pasaulį,

jog atidavė savo viengimį Sūnų,

kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų,

bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

¹⁷ Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį,

kad jis pasaulį pasmerktų,

bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.

Šiuose Šventojo apaštalo ir evangelisto Jono žodžiuose slypi dvi pagrindinės tikėjimo tiesos apie Jėzų. Žmogaus Sūnus – Jėzus yra vienintelis išgelbėtojas. Jis – pasaulio Teisėjas, tačiau Jis neatėjo pasmerkti, bet išteisinti nusidėjėlių, o išteisinimas įvyksta per Jo kančią, mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą. Joks žmogus savo jėgomis negali nueiti į Dangų, kitais žodžiais tariant, pasiekti išganymą arba išsigelbėti. Vienintelis kelias tai padaryti yra pats Jėzus. Ši mūsų išteisinimo galimybė yra Dievo duodama mums veltui, nepelnytai. Tačiau su viena esmine sąlyga: kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Baisus gali atrodyti laukiantis visų mūsų paskutinysis Teismas, tačiau tikintiems Jėzaus pergale ant kryžiaus, tai ne pasmerkimo, o išteisinimo teismas. Tai tikinčiųjų džiaugsmo ir amžinosios laimės laidas.

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo pergalę ant kryžiaus.

Šiandien prašysiu Dievo malonės sustiprinti mano tikėjimą ir pasitikėjimą Juo.   

Lk 6, 39-42

   ³⁹ Jis (Jėzus) pasakė jiems palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę?! ⁴⁰ Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas. ⁴¹ Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! ⁴² Ir kaip gali sakyti broliui: 'Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies', – pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį.

   Iš tiesų dažnai keliaudami dvasiniu keliu įpuolame į pagundą jaustis tobulesni, nes tikrai keičiamės ir tobulėjame. Tačiau puikybė ir teisuoliškumas mūsų pažeistoje prigimtyje nesnaudžia. Dažnai esame linkę matyti kitų trūkumus, silpnumus ar net nuodėmes. Tačiau mūsų Mokytojas yra Jėzus, kuris vienintelis yra be trūkumų ir be nuodėmės. Todėl Jėzus pabrėžia, jog turime rūpintis pastebėti savo trūkumus ir netobulumą, o ne baksnoti pirštu į kitus. Kiekvienas žmogus turi trūkumų, tačiau juos taisyti yra jo paties ir Dievo reikalas. Užuot bandydami keisti ir taisyti kitus, turime rūpintis taisyti visų pirma save. Ir prašyti Dievo pagalbos šiame sunkiame uždavinyje. O jei Dievas norės mus panaudoti kaip įrankius padėti kitiems, Jis tai padarys, suteiks tam progų, galbūt mums to net nežinant. Svarbu, kad mes ar bet kas kitas, neužimtų tikrojo Mokytojo – Jėzaus vietos žmonių gyvenime.

   Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad yra mano Mokytojas.

   Šiandien prašysiu Dievo nuolankumo malonės, kad nesijaučiau geresnis už kitus ir vertas juos mokyti.

   Šiandien prašysiu Dievo, kad panaudotų mano sukauptas žinias ir patirtį taip, kaip Jam bus reikalinga. 

Lk 6,27-38

(Jėzus kalbėjo:) ²⁷ „Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. ²⁸ Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. ²⁹ Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių. ³⁰ Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė. ³¹ Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems. ³² Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. ³³ Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. ³⁴ Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. ³⁵ Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems“.

³⁶ „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. ³⁷ Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista.³⁸ Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“.

Radikalūs Jėzaus patarimai Jo sekėjams. Viešpats nurodo tobulumo kelią. Krikščionis, tai ne tas, kuris elgiasi kaip liepia teisingumas, bet tas kuris viršija teisingumą. Tačiau tikrai nėra lengva mylėti savo priešus, atsukti kitą skruostą, skolinti nesitikint atgauti ir, galiausia, tiesiog duoti prašančiam nieko nesitikint atgal. Kartais mums atrodo, jog taip gyventi reikia tik tam tikromis progomis, pavyzdžiui Kalėdų laikotarpiu, tačiau tai labiau panašu į populizmą, kurį propaguoja ir visiškai nieko bendro su krikščionybe neturintys žmonės. Dažnai už tokių trumpalaikių gerumo apraiškų slypi tiesiog puikybė – tai ir noras būti geresniu už kitus, ir noras pasipuikuoti savo „gerumu“. Tačiau Jėzus kalba apie mūsų nuolatinę laikyseną. Pradedant nuo artimiausios aplinkos bei kasdienės rutinos ir baigiant plačiu, gailestingu žvilgsniu į pasaulį.

Šiuose Jėzaus žodžiuose slypi ir kito kraštutinumo pavojus. Gali pasirodyti, jog Jėzus ragina būti pastumdėliais, ištižėliais. Tačiau taip nėra, krikščionis privalo būti drąsus ir tvirtas, juk ne silpnumo, o stiprybės apraiška yra parodyti gailestingumą savo priešui, paradoksaliai kito žando atsukimas nugali priešą geriau negu jo sumušimas ar suspardymas. Geriausias būdas nugalėti priešą yra padaryti jį savo draugu.

Ir pabaigai Viešpats nurodo Dangiškojo Tėvo pavyzdį: būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Tėvas atsiuntė savo Vienatinį Sūnų, kad Jis pasiaukotų už mus nors esame neverti, ir savo piktais darbais, vadovaujantis teisingumo principu, nusipelnome mirties. Tačiau Dievo gailestingumas viršija teisingumą. Tokiais gailestingais mus ir kviečia būti Viešpats šiandien.  

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo gailestingumą ir kvietimą būti gailestingu.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad sugebėčiau būti gailestingas savo kasdienybėje.