[Viešpats kalbėjo:] 24 „Bet
vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą.
25 Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas
jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. 26 Vargas
jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus
pranašus“.
27 „Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo
priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. 28 Laiminkite
tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. 29 Kas
užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs
apsiaustą, negink ir marškinių. 30 Duok kiekvienam, kuris
prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė.
Sunkūs šiandien Viešpaties
žodžiai. Bet Jis niekada ir nežadėjo lengvo ir saldaus gyvenimo. Ne vieną kartą
Evangelijoje Jėzus kalba apie užmokestį. Jis ragina krauti lobį ne šiame
pasaulyje, bet Danguje. Nes šio pasaulio turtai yra visiška priešingybė Dangaus
karalystės lobiui. Čia kalbame ne tik apie materialines gėrybes, bet ir apie
visokeriopą savo ego, savo puikybės, įgeidžių ir aistrų patenkinimą. Čia
kalbame apie tuos, kurie persisotinę visko, nepastebi vargšo šalia savęs (o
tiksliau nenori pastebėti, o pastebėję iš savo aukštybės dar jį ir paniekina).
Mūsų laikais galime kalbėti ir apie tuos turtuolius, kurių turtų kaina yra
visos mūsų planetos nuniokojimas. Tai ne tik tas mažas pasaulio galingųjų
procentas, bet ir kiekvienas iš mūsų, kuris reikia ar nereikia tenkina besaikį ir
beprasmį, dirbtinai sukeltą savo norą vartoti.
Kas yra tie besijuokiantys?
Ar juokas jau yra blogai? Jokių būdu. Viešpats nekalba apie linksmą juoką, kurį
sukelia draugų bendravimas, vaikų klegėjimas ar malonus pajuokavimas, geras anekdotas.
Čia turime mąstyti apie juoką, o tiksliau –pajuoką, kuomet pašiepiame
vargstantį, ligonį ar „mažiau sėkmingą“ žmogų. Apie juokimąsi iš šventų dalykų.
Apie linksmybes, kada reikia verkti dėl savo ir kitų nuodėmės.
Ir galiausiai vargas visų
giriamiems šio pasaulio dievukams, arba bet kuriam iš mūsų kuomet
įsispraudžiame į kitų sugalvotus rėmus ir pritariame net nuodėmei ar neteisybei
vardan pagyrimo, o gal ir vardan ramaus gyvenimo. Kuomet tylime kai viešai yra
trypiama moralė, priimami gyvybei priešingi įstatymai ir daugelis kitų dalykų. Vargas
kuomet esame giriami dėl pataikavimo kitų nuomonei, nors ir skleidžiančiai
melą.
Ir visa tai vainikuoja
Viešpaties kreipimąsi į tuos, kurie klauso, ne tik girdi, bet klauso Dievo žodžio, o tai reiškia ir jį
vykdo. Viešpats leidžia suprasti, kad lengva nebus, jei plauksime prieš srovę,
būsime nemylimi, negerbiami ir nekenčiami, gal net mušami ar apiplėšiami.
Tačiau, nereikia nusiminti, o priimti tai ir laiminti tuos, kurie keikia, bei
melstis už tuos kurie niekina. Atiduoti, jei reikia ir savo žemiškąjį turtą,
nes jis laikinas. O to kas amžina niekas negali iš mūsų atimti. Ir šis
suvokimas tetampa mums varančiąją jėga. Nes mūsų lobis yra Danguje, o „kur
tavo lobis ten ir tavo širdis“ (Mt 6,21).
Šiandien dėkosiu Dievui už
tai, kad galiu krautis lobį Danguje.
Šiandien prašysiu Dievo
malonės, kad nebijočiau būti neturtingas
ir stovėčiau už tiesą šiame pasaulyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą