(Jėzus kalbėjo:) 20 „Taigi sakau jums: jeigu teisumu
neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“.
21 „Jūs esate
girdėję, kad protėviams buvo
pasakyta: Nežudyk, o kas
nužudo, turės atsakyti teisme. 22 O
aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako
savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas
sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį. 23 Jei neši dovaną
prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, 24 palik savo atnašą
tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs
aukok savo dovaną.
25 Greitai susitark
su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o
teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. 26 Iš tiesų sakau tau:
neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“.
Toliau kalbėdamas apie Įstatymą Jėzus iškelia kartelę dar aukščiau. Jis
perkelia Įsakymą iš fizinės plotmės į dvasinę. Jėzus sako, jog žodžiais mes
taip pat nužudome savo artimą. Jeigu niekiname savo brolį ar sesę, jeigu žeidžiame
ir žeminame savo žodžiais, mes juos žudome. Žodis turi didžiulę galią. Blogu žodžiu
galime sužeisti žmogaus sielą arba atvirkščiai – geru žodžiu galime išgelbėti žmogų.
Mūsų blogas žodis, lyg prakeiksmas įsibrauna į kito širdį ir augina joje
neapykantą. O nuolat kartodami „pusgalvi“ ar „beproti“ nejučia tokiu jį ir
paverčiame, žmogus patikėjęs tuo, tokiu ir tampa.
Šiandien dėkosiu Jėzui už išlaisvinančius žodžius.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau valdyti savo liežuvį ir
žodžiu „nežudyti“ savo brolių/sesių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą