(Jėzus kalbėjo:) 21 „Ne kiekvienas, kuris man šaukia:
'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo
mano dangiškojo Tėvo valią. 22 Daugelis
man sakys, anai dienai atėjus: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome
tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės
stebuklų tavo vardu?!' 23 Tuomet
jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs
nedorėliai!'
24 Kas klauso šitų mano žodžių ir
juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. 25 Prapliupo liūtys,
ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes
buvo pastatytas ant uolos. 26 Kas
klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą
ant smėlio.27 Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir
daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“.
28 Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios
stebėjosi jo mokslu, 29 nes
jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią.
Kaip gi tai įmanoma pranašauti ir išvarinėti demonus Jėzaus vardu be paties
Jėzaus? Apie ką Jėzus kalba baigdamas „Kalno pamokslą“? Visų pirma, apie Jėzaus
vardo galią, Jo vardo bijo demonai ir vyksta stebuklai, tai reiškia, kad
nepriklauso nuo to, kas juos „įgyvendina“, tai tik pabrėžia, jog Dievas daro
stebuklus, o ne žmogus, kad Jėzaus vardas yra galingas, nes tai paties Dievo
Sūnaus vardas.
Kadangi Jėzus čia kalba ir apie veidmainystę tų, kurie naudojasi Jo vardu,
bet nevykdo Tėvo valios, kyla klausimas, o kokia gi yra Tėvo valia? Kaip ją
sužinoti? Atsakymas slypi Dievo žodyje, Evangelijoje ir pačiame Jėzuje. Visų
pirma Jo meilės įsakyme. Taip pat Jėzus tai sako baigdamas „Kalno pamokslą“,
kur Jis paskelbė palaiminimus kaip krikščioniško gyvenimo programą, lyg laiptus
link Dievo. Neretai galime sutikti žmonių, kalbančių apie Dievą, net darančių
stebuklus, bet negyvenančių Dievo žodžiu, o tik pragmatiškai „tarnaujančių“
Dievui. Šv. Augustinas rašė savo veikale „De
civitate Dei“ apie sakramentų, kuriuos teikia nusidėjėlis kunigas,
galiojimą, nepriklausomai nuo teikėjo tikėjimo ar dorovės. Viešpats neatima
savo malonės, Jis teikia ją ir per veidmainius tarnautojus, tačiau prisiimta
atsakomybė taip pat išlieka.
Taigi klausyti Jėzaus žodžių ir juos vykdyti yra esminė gyvenimo užduotis
tam, kad mūsų tikėjimo namas būtų statomas ant uolos. Ne ant žmonių žodžių,
kokie nuostabūs jie beatrodytų ir kokius stebuklus jie bedarytų Jėzaus ar kitų
vardu, nes žmogaus žodis - tai tik birus smėlis, ant kurio, atėjus audrai,
namas neatsilaikys.
Šiandien dėkosiu Jėzui už mokymą ir gyvenimo „programą“, paliktą per „Kalno
pamokslą“.
Šiandien prašysiu Dievo malonės sekti Juo ir statyti savo tikėjimo ir
gyvenimo namą ant tikrosios uolos – Jėzaus Kristaus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą