Mt 6, 7-15

⁷ Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. ⁸ Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. ⁹ Todėl melskitės taip:

'Tėve mūsų, kuris esi danguje,

teesie šventas tavo vardas,

¹⁰ teateinie tavo karalystė,

teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.

¹¹ Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien

¹² ir atleisk mums mūsų kaltes,

kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

¹³ Ir nevesk mūsų į pagundą,

bet gelbėk mus nuo pikto'.

¹⁴ Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. ¹⁵ O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“.

Dažnai tenka išgirsti žmogų sakant: „aš nemoku melstis“. Kažkam tai pasiteisinimas, o kažkam pradžia mokytis melstis. Kaip mokomės bendrauti su žmonėmis: iš pradžių, kūdikystėje su mama ir tėčiu, vėliau su kitais aplinkiniais, pradžioje be žodžių, vėliau mokėmės kalbėti, bet ir to negana, yra įvairūs bendravimo papročiai, kultūra ir kiti dalykai. Bendravimas net pavadintas menu. Taip ir su Dievu mokomės bendrauti po truputį, nedrąsiai.

Apaštalai taip pat norėjo išmokti geriau melstis, todėl ir prašė Jėzų juos išmokyti. Ir Jėzus atkreipia dėmesį visų pirma į tai, kad meldžiantis nereikia daugiažodžiauti, Dievas žino, ko mums reikia ir ko mes prašysime mums net nepradėjus. Mums nereikia Jo įtikinti kažkuo, nes daugiažodžiavimas yra lyg įtikinėjimas, atrodo, lyg kuo daugiau kartosime savo žodžius įvairiomis formomis tuo labiau „paveiksime“ Dievą. Jėzus sako ką kitą - maldoje visų pirma yra svarbus ryšys su Tėvu. Mūsų santykis su Juo. Jėzus moko būtent tokios maldos.

„Tėve mūsų“ arba „Viešpaties maldoje“ telpa visas Tėvo ir vaikų santykis. Mes kreipiamės į Tėtį - čia svarbu pastebėti, jog tai bendruomeninė malda, ne asmeniška, sakome Tėve MŪSŲ, o ne Tėve mano. Kreipiamės į Tėvą ir pripažįstame visus besikreipiančius į Jį savo broliais ir seserimis. Gerbiame Tėvą, Jo autoritetą, žavimės Juo ir pripažįstame, kad Jo valia yra virš visko, kad Jis Dangaus ir žemės valdovas. (Šioje vietoje reikėtų atkreipti dėmesį, jog teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje yra vientisas sakinys, juo prašome, kad išsipildytų Dievo valia žemėje, kaip yra išsipildžiusi Danguje. Teko sutikti žmonių, manančių, jog čia konstatuojama reikalų padėtis: kaip danguje, taip ir žemėje. Iš čia gali susidaryti iškreiptas vaizdas, jog danguje irgi yra netobula arba net „netvarka“ kaip ir žemėje.)

Toliau maldoje prašome mums pačių būtiniausių dalykų - kasdienės duonos. Tai nebūtinai maistas  ar materialios gėrybės, tačiau ir dvasinės taip pat (pvz.: šiuo metu skaitote "Kasdienę duoną"). Ir prašome atleidimo už mūsų kaltes, su sąlyga, kad atleisime ir mes. Juk Tėvas nori, kad Jo vaikai sugyventų taikoje ir ramybėje, o mes juk pradžioje maldos pripažinome, kad visi esame Jo vaikai, o tai reiškia – broliai ir seserys. Ir galiausiai prašome, kad Viešpats nevestų į pagundą, o tiksliau, pravestų per pagundas ir saugotų nuo blogio arba pikto. Čia galime galvoti ne tik apie blogį, kuris gali mums nutikti, bet ir apie patį Piktąjį, tai reiškia velnią, kuris nori mus pražudyti.

     Taigi, kaip vaikai kreipiamės į savo Tėvą, žinodami, kad Jis yra Dievas, su pasitikėjimu prašome Jo mums reikalingiausių dalykų ir atsiprašome už savo klaidas, atleisdami savo broliams ir sesėms. Ir pasitikime, kad Jis mus saugos, pakliūnančius į pagundą mus ves.

Šiandien dėkosiu Jėzui už išmokytą tobulą maldą.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad mano malda būtų pripildyta vaikiško noro bendrauti su Dangiškuoju Tėvu.