Lk 1,57-66. 80 (Šv. Jono Krikštytojo gimimas)

⁵⁷ Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. ⁵⁸ Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę suteikė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.

⁵⁹ Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. ⁶⁰ Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“. ⁶¹ Kiti jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo“. ⁶² Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. ⁶³ Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. ⁶⁴ Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti šlovindamas Dievą. ⁶⁵ Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. ⁶⁶ Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.

⁸⁰ O kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.

Jono Krikštytojo pradėjimas ir gimimas lydimas stebuklų. Jis pats yra stebuklas. Zacharijas ir Elzbieta – jau senyvi žmonės, per visą savo gyvenimą nesusilaukę vaikų. Izraelyje tai buvo laikoma Dievo bausme už nuodėmes. Tačiau šie du ir toliau ištikimai tarnavo Dievui, nesukilo prieš Jį ir neatsižadėjo tikėjimo. Todėl tai, kad senatvėje susilaukė kūdikio, tapo jiems dvigubu palaiminimu: pirma, vien tai, kad jie susilaukė jo, yra palaiminimas, o antra, ypatingu būdu, kuomet Elzbieta jau nebevaisinga, Dievas juos palaimino ir padarė stebuklą. Visai kaip Abraomui ir Sarai. Todėl ir kūdikis buvo nepaprastas. Šventasis Jonas Krikštytojas išties ypatingas asmuo. Jis yra lyg slenkstis, jungtis Senosios Sandoros ir Naujosios. Jis yra paskutinis Senojo Testamento pranašas ir pirmasis Naujojo Testamento. Su juo prasideda galutinio žmogaus išgelbėjimo per Mesijo gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą istorija. Jis yra tas, kuris nurodo pasauliui Mesiją – Kristų Jėzų, Dievo Sūnų, Išgelbėtoją.

Pats Jonas apie save ir Jėzų sako: „Jam skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3,30). Jono Krikštytojo vaidmuo išganymo istorijoje be galo didelis, jis pramynė taką Jėzui pradėti savo veiklą. Jis, gyvendamas dykumoje ir lygiai taip pat šiandien, ragina žmones: „Duokite tikrų atsivertimo vaisių!“ (Lk 3,8), kad būtume pasiruošę priimti tą, kuriam Jonas „nevertas atrišti kurpių dirželio“ (plg. Lk 3,16). Kad atgailaudami ieškotume ir rastume paguodą ir išgelbėjimą Kristuje. „Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė: jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“ (Lk 3,16-17).

Šiandien dėkosiu Dievui už Joną Krikštytoją, kviečiantį atgailauti ir atsiversti.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad duočiau tikrų atsivertimo vaisių.