Mk 12, 38-44

³⁸ Mokydamas Jėzus kalbėjo: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, ³⁹ užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. ⁴⁰ Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas“.

⁴¹ Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. ⁴² Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. ⁴³ Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. ⁴⁴ Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“.

Skaitome dvi lyg atskiras istorijas, tačiau abiejose dalyvauja našlės. Našlės Jėzaus laikais buvo labiausiai pažeidžiamos visuomenės narės, nes mirus vyrui nebeturėdavo ir pragyvenimo šaltinio. Pirmoje dalyje Jėzus smerkia veidmainius. Jie, prisidengę Dievo vardu, kraudavosi turtus, net palikdami našles be nieko, jie mėgavosi prabanga ir garbe. Deja, ir mūsų laikais pasitaiko tokių „rašto aiškintojų“, kurie, prisidengdami Dievo vardu, lupikauja ir kraunasi sau turtus, ir nesvarbu kokioje konfesijoje. Viešpats įspėja žmones tokių saugotis, o juos pačius perspėja: Jų laukia itin griežtas teismas.

Kita dalis apie tuos, kurie aukoja. Viešpats atkreipia dėmesį, kad našlė, kuri paaukojo mažiausiai pinigų, iš tiesų paaukojo daugiausiai, nes atidavė viską, ką turėjo. Lengva turtuoliui aukoti didelę sumą, kai tai yra tik maža jo turtų dalelė. Jėzus atkreipia dėmesį ne į tai, kas išoriškai atrodo daug, bet į vidinius turtus, į širdies auką. Jeigu suvokiame, kad mums Dievas yra svarbiausias, tai atiduodame Jam viską, ką turime brangiausio.

Taigi šiandien matome aukojimą Bažnyčiai lyg iš dviejų pusių – iš vienos pusės tie, kurie priima aukas, kurie tarnauja Dievui bei žmonėms ir gyvena iš aukų, nes taip Viešpaties nustatyta. Išsiųsdamas apaštalus skelbti Evangelijos Jėzus taip jiems sakė: „/.../ valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio“ (Lk 10,7). O vėliau apaštalas Paulius, rašydamas Timotiejui apie Bažnyčios reikalus ir atlygį vyresniesiems, tai yra kunigams, Viešpačiui antrino: „Juk Raštas sako: „neužrišk nasrų kuliančiam jaučiui“ ir: „darbininkas vertas savo užmokesčio“ (1 Tim 5,18). Todėl ir šiandien Bažnyčia ir Jos tarnai išlaikomi iš aukų. Tik Viešpats perspėja, kad tie, kas priima aukas, būtų jautrūs aukojantiems ir neveidmainiai savo tarnystėje.

Iš kitos pusės, skaitome apie tuos kas aukoja. Kad auka būtų tinkama, nepakanka aukoti to, kas atlieka, bet Viešpats nori, kad žmogus kartu su materialia auka pavestų Jam ir tai, kas yra brangiausia, kad tai būtų auka, o ne užmokestis už paslaugas. Kiekvienas turi įvertinti, ką gali paaukoti ar padaryti geriausio didesniai Dievo garbei.

Šiandien dėkosiu Dievui už aukojančius ir besidalinančius savo materialiais bei dvasiniais turtais brolius ir seseris.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad kai turėsiu aukoti, išdrįsčiau atiduoti tai, kas man brangu.