Lk 24,13-35

¹³ Ir štai tą pačią dieną du [mokiniai] keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. ¹⁴ Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. ¹⁵ Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu.¹⁶ Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. ¹⁷ O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.

¹⁸ Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ ¹⁹ Jėzus paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. ²⁰ Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. ²¹ O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. ²² Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ²³ ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. ²⁴ Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.

²⁵ Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! ²⁶ Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ ²⁷ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

²⁸ Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. ²⁹ Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ Tuomet jis užsuko pas juos. ³⁰ Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. ³¹ Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. ³² O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“

³³ Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, ³⁴ kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“. ³⁵ O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.

            Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. Kaip dažnai mūsų akys būna lyg migla aptrauktos ir mes nepažįstame Jėzaus! Nusiminę ir paskendę nepasitenkinime tuo, kas įvyko, mokiniai paliko Jeruzalę ir iškeliavo sau. Jie nusivylė, per visus tuos metus praleistus su Jėzumi jie nesugebėjo suprasti Jo tikrosios misijos, jie gyveno savo iliuzijų ir fantazijų pasaulyje, jie turėjo savo įsivaizdavimą apie Mesiją ir niekaip negalėjo juo atsikratyti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Jie mat tikėjosi, o kaip tikėjosi? Viskas turėjo įvykti taip, kaip jie įsivaizdavo, ir ne kitaip. Taip ir mūsų gyvenime. Įsivaizduojame, jog žinome, kaip Dievas turi veikti mūsų gyvenime, diktuojame Jam savo prašymus su savo taisyklėmis. Ir baisiai nusiviliame, jei vyksta ne taip, kaip Aš noriu. Tas pats ir santykyje su žmonėmis. Lygiai kaip Dievui taip ir žmonėms turime savų lūkesčių, vilčių, ir kai kitas žmogus jų neišpildo, nes jis tiesiog yra kitoks ir daro kitaip arba, dar daugiau, jis paprasčiausiai negali išpildyti mūsų lūkesčių, mes skaudžiai nusiviliame. Nes mūsų akys lyg migla aptrauktos. Kaip ir Emauso mokinių. Dėl savo įsivaizdavimo, nepaslankumo, kietumo ir ribotumo nesugebame žiūrėti plačiau. Mes negalime patikėti, kaip ir Emauso mokiniai, net kai kiti mums liudija: kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Moterų liudijimą apie Prisikėlimą laiko dar vienu rūpesčiu, dar vienu neįeinančių į jų lūkesčių sąrašą trukdžiu.

           

            Jėzus, nors ir neslepia savo pasipiktinimo: o jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai, vis dėl to kantriai, dar kartą išaiškina mokiniams Raštų prasmę. Ir galiausiai su jais vakarieniaudamas švenčia Eucharistiją – paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Štai tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų. Ir tada viskas atsistojo į savo vietas. Jie suvokė savo klaidą, jie pamatė, kas iš tiesų įvyko, ir kas yra svarbiausia – ne jų norai, o Dievo valia. „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“. Bendravime be išskaičiavimų, priimant Dievo planą, klausant Jo Žodžio, mūsų širdys gali užsidegti. Ir galiausiai kai susivienijame (ir nuolat tą vienybę palaikome) su Prisikėlusiu Kristumi per Eucharistiją – Kristaus Kūną ir Kraują, mūsų akys atsiveria ir širdys užsidega. Tik tada, kai esame vienybėje su Juo, galime priimti Dievo valią, net jeigu ji nesutampa su mūsų lūkesčiais. Tada lengviau suprasti, kad mūsų įsivaizdavimas nėra pagrindinis dalykas pasaulyje, kad Dievo ir net kitų žmonių valia gali būti ir kitokia. Ir kartais tai, kas vyksta kitaip, ko nesuprantame ar nematome, yra daug vertingiau ir geriau mums patiems, negu klaidingi įsitikinimai.

           

            Šiandien dėkosiu Dievui už Jo išganymo darbą, atliktą nesuvokiamu man būdu.

        Šiandien prašysiu Dievo malonės nesureikšminti ir neiškelti savo lūkesčių aukščiau Dievo valios ir kito žmogaus laisvės rinktis.