Jn 3,16-21

¹⁶ Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. ¹⁷ Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. ¹⁸ Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus. ¹⁹ Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. ²⁰ Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. ²¹ O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve.

Jėzus tęsia pokalbį su Nikodemu ir šioje ištraukoje pasako vienus iš pačių nuostabiausių žodžių Šventajame Rašte: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Šie žodžiai yra santrauka visos Evangelijos, tai esminė išganymo žinia. Dievas taip pamilo pasaulį, be galo pamilo, niekas negali pakeisti šios meilės, jos atimti, nieko nėra didesnio už ją! Dėl šios meilės Dievas pasiryžo nesuvokiamai aukai – atiduoti savo Sūnų. O Sūnus degdamas ta pačia meile ateina ne pasmerkti tų, kuriuos myli, bet išgelbėti. Mums telieka patikėti, kad taip gali būti. Mums tereikia patikėti, kad mus tikrai gali kažkas taip stipriai mylėti, kad mes galime būti išgelbėti iš mirties ir amžinai džiaugtis mylinčio Dievo artumoje, būti patys užkrėsti, pagauti tos begalinės meilės.

Tačiau, kai atsisakome patikėti, patys save pasmerkiame. Ne Dievas baudžia, o toks yra mūsų pačių pasirinkimas. Deja, dažniau žmogus linkęs pasirinkti tamsą. Nes taip lengviau, nes čia ir dabar gauti malonumai ir patogumai yra jau matomi ir ragaujami. O Viešpaties siūloma laimė kažkur toli, nepasiekiama, jai reikia mūsų aukos. Mes paprasčiausiai negalime patikėti Dievo gailestingumu ir meile mums, o lengviau tikime velnio melu ir atsiimam savo „užmokestį“ čia ir dabar. Tai lyg pasitenkinimas filmo anonsu, nes kad pažiūrėtume tikrą filmą, mums reikia įdėti pastangų – patikėti, kad jį rodo, ir nuvažiuoti į kino teatrą. (Kai tai padarome, būname apstulbę, nes filmą mums Dievas rodo nemokamai). Taigi, mes kasdien stovime ties pasirinkimu. O renkamės tik iš dviejų dalykų – arba Šviesą, arba tamsą. Kažkurį laiką galime klaidžioti ir prieblandoje, bet galiausiai turėsime pasirinkti galutinai. Atrodo pasirinkimas gan paprastas, bet kartu ir toks sudėtingas...  

Šiandien dėkosiu Dievui, kad jis taip mane pamilo, kad atidavė savo viengimį Sūnų.

Šiandien prašysiu Dievo pagalbos nuolat rinktis šviesą.