Jn 20,11-18

¹¹ O Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų¹² ir pamatė du angelus baltais drabužiais, sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje – ten, kur būta Jėzaus kūno. ¹³ Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“ Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“. ¹⁴ Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus. ¹⁵ O jis tarė jai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu“.¹⁶ Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“) . ¹⁷ Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: 'Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą'“. ¹⁸ Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs.

           

Šioje ištraukoje susitinkame Mariją, kurios širdis sukaustyta skausmo, o akys pasruvusios ašaromis. Per skausmą jai nei angelai, nei pats Jėzus neatrodo ypatingi, ji nemato tų stebuklingų, antgamtinių dalykų, kurie vyksta su ja ir aplink ją. Dažnai ir mes patirdami skausmą ir kančią savo gyvenime, būname jos apakinti. Nebegalime per ašaras ir skausmą pamatyti mums tiesiamos pagalbos rankos, negalime pastebėti su mumis vykstančių stebuklų, matome ir jaučiame tik savo skausmą, kuris užpildo viską. Nebeturime net vilties.  

Tačiau Jėzus kreipiasi į Mariją vardu. Lygiai taip jis kreipiasi į kiekvieną iš mūsų. Tai ne šiaip kažkieno ištartas vardas, tai tavo vardas, įrašytas Dievo delne, ir kai jį ištaria Jėzus, tai supranti. Jėzaus lūpose tavo vardas tampa ypatingas, tai paliečia iki širdies gelmių ir tada ledai pajuda, tada atsiranda galimybė, kad skausmas būtų išgydytas.

Jėzus nuolat ieško progų, kada galės kreiptis į mus vardu, tik dažnai mes būname įsikibę savo skausmo, savo problemų, klausomės savo dejonių ir negirdime Jo kreipimosi. O išgirsti - tai atpažinti Jėzų, kaip tai padarė Marija, atpažinti savo Rabuni, tai ne šiaip mokytojas, tai amžinojo gyvenimo Mokytojas, tai visa ko pavyzdys, kuris gali parodyti gyvenimą, kuris gydo ir atleidžia nuodėmes, kuris prisikėlė iš mirusiųjų ir gali mus prikelti. Atpažinti Jėzų - tai leisti, kad Jis gydytų ir keistų mane, tai įsileisti Jį į savo gyvenimą, kad mirtį jame perkeistų į amžiną gyvybę. Kaip tai padaryti? Tiesiog nutilti ir tyliai ištarti: „Jėzau, noriu, kad Tu pavadintum mane vardu ir ateitum į mano gyvenimą. Jėzau pasitikiu tavimi“. Ir Jis ateis, aš tikiu.

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad pašaukė mane vardu.

Šiandien dar kartą prašysiu Jėzaus gydyti mano sužeidimus ir padėti man priimti tai, ką turiu pakelti.