Jn 6,35-40

³⁵ Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. ³⁶ Bet aš jums jau sakiau: jūs mane regėjote, ir netikite. ³⁷ Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu, ³⁸ nes aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. ³⁹ O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną. ⁴⁰ Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“.

Kokie nuostabūs Viešpaties pažado žodžiai. Kiek juose vilties! Ateinančio pas mane aš neatstumsiu. Jėzus neskirsto žmonių į gerus – blogus, neįvardija jokių religinių, moralinių ar dorovinių taisyklių, kurias išpildžius bus galima „laimėti“ amžinąjį gyvenimą, tereikia ateiti pas Jį ir tikėti Juo. Nes tokia yra Tėvo valia, kad visi būtų išgelbėti. Dievas atidavė mums pats save, tapo vienu iš mūsų, dar daugiau - pavertė save maistu, kad mes Juo maitintumės, tereikia ateiti pas Jį ir patikėti bei priimti šią meilę. Tada gyvenimas pasikeis, mes niekuomet nebealksime ir nebetrokšime. Būsime pripildyti meile ir patys sugebėsime pamilti, ir meilė taps pagrindine gyvenimo taisykle. Nėra lengva priimti tokią besąlyginę Dievo meilę, sunku patikėti, kad kažkas gali mus taip mylėti. Todėl, kaip vaikai, vis esame linkę patikrinti, ar Dievas tikrai myli. Kartais išsigąstame ir bėgame nuo tos meilės. Bet Viešpats visuomet laukia. Kai suklumpame, kai paklystame, jis ir vėl mums kartoja: ateinančio pas mane aš neatstumsiu ir kviečia sugrįžti pas Jį.   

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo meilę ir už galimybę ateiti pas Jį.   

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad galiu sugrįžti pas Jį ir Jis padeda atsistoti, kai suklumpu.

Šiandien prašysiu Dievo suteikti drąsos ateiti pas Jėzų, jeigu vėl paklysiu.