Jn 6,16-21

¹⁶ Atėjus vakarui, mokiniai nusileido prie ežero, ¹⁷ sulipo į valtį ir plaukė kitapus ežero, į Kafarnaumą. Jau sutemo, o Jėzus vis dar nebuvo grįžęs pas juos.¹⁸ Ežeras bangavo, nes pūtė smarkus vėjas. ¹⁹ Nusiyrę nuo kranto dvidešimt penkias-trisdešimt stadijų, jie pamato Jėzų, einantį ežero paviršiumi ir besiartinantį prie valties. Jie išsigando. ²⁰ O jis sako: „Tai aš. Nebijokite!“ ²¹ Jie norėjo jį pasiimti į valtį, bet valtis netrukus priartėjo prie kranto, į kurį jie yrėsi.

            Kartais smagu pažvelgti į Jėzų ir pastebėti, kokie paprasti jam yra antgamtiški dalykai. Mokiniai plaukia valtimi, pučia smarkus vėjas. Jiems greičiausiai neramu, o ir Jėzaus nėra. Mokiniai turbūt pagalvojo ir apie tai, kaip Jėzus persikels į kitą krantą. Ir baiminosi vėjo, kad valtis neapvirstų, jiems buvo sunku irkluoti. Ir staiga mato Jį einant vandeniu pas juos. Jie, žinoma, nesupranto, kad čia Jėzus ir išsigando. O Jis jiems sako: „Tai aš. Nebijokite!“. Ir staiga valtis priartėjo prie kranto, lyg nepastebimai lengvai, prisiartinus Jėzui ir valtis lengvai pasiekė savo tikslą.

            Tai ir mūsų gyvenime. Iriamės per bangas ir vėją, gyvenimo sunkumus, išbandymus ir problemas. Nerimaujame, bijome, nežinome ar pasieksime kitą krantą, savo tikslą. Tačiau kai į mūsų gyvenimą ateina Jėzus, nors aplinkybės lieka tokios pačios, mes pasiekiame savo tikslą lyg nepastebimai lengvai. Čia verta pastebėti, kad Jėzus neįlipo į valtį ir nenuyrė jos už mokinius, jie pabaigė kelionę patys. Tik ji jau nebebuvo tokia bauginanti, todėl ir lengviau įveikiama. Ir mums Jėzus sako, kai iriamės gyvenimo valtimi: „Tai aš. Nebijokite!“, pasitikėkime Juo ir saugiai pasieksime kitą krantą.

            Šiandien prašysiu Jėzaus suteikti drąsos ir jėgų irtis per gyvenimo išbandymus.

        Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad ir aš, ir žmonės aplink mane atpažintų Jėzų sakantį: „Tai aš. Nebijokite!“