Jn 10,22-30

²² Jeruzalėje buvo Šventyklos pašventinimo iškilmė. Buvo žiema. ²³ Jėzus vaikščiojo šventykloje, po Saliamono stoginę. ²⁴ Ten jį apspito žydai ir ėmė klausinėti: „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!“ ²⁵ Jėzus jiems atsakė:

„Aš jums pasakiau, tik jūs netikite. Mano darbai, kuriuos aš darau savo Tėvo vardu, liudija pie mane. ²⁶ Bet jūs netikite, nes jūs – ne manosios avys. ²⁷ Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. ²⁸ Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. ²⁹ Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. ³⁰ Aš ir Tėvas esame viena“.

Jėzaus avys klauso Jo balso, jos Jį pažįsta ir seka paskui Jį. Kas yra tos Jo avys? Jėzus atsako neiginiu, kalbėdamas žydams: jūs netikite, nes jūs  - ne manosios avys. Jėzaus avys tiki Juo arba, galime pasakyti, tie, kas Juo tiki, ir yra Jo avys. Ir Jėzus patvirtina savo pažadą apie amžinąjį gyvenimą. 

Kalbėdamas Jėzus nuolat primena apie Tėvą. Visų pirma tai, kad Tėvas Jį siuntė - tai liudija apie Tėvo meilę ir rūpestį mumis. O Jėzus Tėvo pavedimu rūpinasi tais, kuriuos Jis jam davė - kiekvienu, kuris tiki Tėvu, tiki, kad Jis mylintis ir rūpestingas Tėvas. Kol nepasitikime Tėvo rūpesčiu mumis, nepriklausome Jam. Tada esame užsisklendę savyje ir rūpinamės savimi patys, tada būna sunku atsiverti ir priimti Jėzaus meilę, todėl Jėzus ir sako: „jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18,3). Vaikai pasitiki savo tėvais besąlygiškai, taip ir mes esame kviečiami pasitikėti Dangiškuoju Tėčiu. Tada galėsime būti pavesti gerajam ganytojui Jėzui, nes Jis ir Tėvas yra viena.

Šiandien dėkosiu Tėvui už rūpestį manimi.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau visiškai pasitikėti Juo.