Jn 6, 52-59

⁵² Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ ⁵³ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! ⁵⁴ Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. ⁵⁵ Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. ⁵⁶ Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. ⁵⁷ Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. ⁵⁸ Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. ⁵⁹ Visa tai jis paskelbė, mokydamas Kafarnaumo sinagogoje.

            Viešpats toliau tęsia pokalbį su žydais. Jis kalba jiems nesuprantamus dalykus. Tačiau ir mūsų dienomis šie Jo žodžiai skamba ne mažiau keistai. Kaip galima valgyti Jo kūną bei kraują ir nemirti? Ką tai reiškia valgyti Jo kūną ir kraują? Kaip tai padaryti? Daugybė klausimų kyla iš šių žodžių. O atsakius į juos kils ir kiti klausimai. Tačiau, nereikia nusiminti, o drąsiai kelti klausimus ir dar drąsiau ieškoti atsakymų.

Iš tiesų Kristaus kūnas yra valgis, o Jo kraujas yra gėrimas. Krikščionys, Jėzaus mokiniai, tai suprato iškart po Prisikėlimo. Ir švęsdavo Eucharistiją (arba kitaip – Liturgiją), kaip sakoma Apaštalų darbų knygoje,  laužydavo duoną: Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi. (Apd 2,46)  Štai tokiu būdu, dalyvaujant Eucharistijos šventime, galime valgyti tikrą Kristaus kūną ir kraują, tam turime būti tinkamai pasiruošę ir nusiteikę: su džiugia ir tauria širdimi. Tik Komunijoje yra tikroji gyvybė, amžinasis gyvenimas. Ar tai reiškia, kad nemirsime? Jėzus sako: Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Ir dar: Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius. Nuo pat pirmųjų dienų krikščionys suprato,  jog žmogus nemiršta, o užmiega. Fizinė mirtis, mūsų žemiškojo gyvenimo pabaiga, nėra galutinė pabaiga, nes tikime, jog būsime prikelti iš numirusių, pažadinti.  Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena (Lk 20,38). Net kai kūnas miršta, siela gyvena toliau. Tačiau yra ir kita, dvasinė mirtis, tai galutinė mirtis, kai atsiskiriame nuo Gyvybės šaltinio – Dievo. Šių dienų pavyzdžiais galima būtų, labai supaprastintai, palyginti žmogų su mobiliuoju telefonu: kai išsikrauna jo baterija, reikia pakrauti, nes jis daugiau nebeveiks. Taip ir žmogus turi „pasikrauti” nuo Gyvybės šaltinio, o vienintelis būdas tai padaryti yra per Kristų, susijungiant su Juo: Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.

Tačiau, kaip ir Jėzaus laikų žydams, taip ir mums labai sunku tai suprasti, nes peržengia mūsų žmogiško, materialaus mąstymo ribas. Tai yra vieta kur įžengia tikėjimas ir kur siela atsiveria susitikimui su savo Kūrėju.

Šiandien dėkosiu Dievui už Eucharistijos stebuklą.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau tikėti tikru Kristaus kūno ir kraujo buvimu Komunijoje ir amžinuoju gyvenimu.