Jn 6,30-35

³⁰ Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? ³¹ Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus“. ³² Tada Jėzus tarė:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. ³³ Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“.  

³⁴ Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“³⁵ Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.

            Toliau tęsiasi Jėzaus pokalbis su žmonėmis, kurie atsekė jį nuo tos vietos, kur Jis padaugino duonos ir pamaitino minią. Visas pokalbis ir toliau sukasi apie duoną. Žmonėms vis negana, jie vis reikalauja ženklo, lyg duonos padauginimo būtų maža. Žmonės prisimena Mozę ir irgi nori, kad maistas jiems kristų iš dangaus. Štai ir vėl atsiskleidžia jų tikrieji motyvai, jiems tereikia gero gyvenimo, kad „duona iš dangaus kristų“, o jie galėtų sau mėgautis ir niekuo nesirūpinti. O Jėzus ir vėl kreipia dėmesį į svarbiausius dalykus, ne į tai, kas laikina ir tik suteikia trumpalaikį sotumą, bet į tai, kas amžina ir kas iš tiesų suteikia žmogui pilnatvę ir laimę – Jis kreipia mintis į save, į gyvybės duoną, į Dievą. Kaip įdomu, kai žmonės prašo duok visuomet mums tos duonos, Jėzus atsako: Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. Jis nežada duoti duonos, jis nesiruošia maitinti nuolat žmonių, jis pažada daug daugiau – laisvę, kai nebereikės visų tų dalykų. Jėzus kalba apie naują žmogų, apie perkeistą mastymą. Taip yra tam, kas savo gyvenimą atiduoda į Jėzaus rankas, ne, tai ne būsimojo gyvenimo pažadas, tai šio gyvenimo pažadas. Žmogus, suradęs Dievą, suvokia materialinių dalykų menkumą, laikinumą ir nebededa į juos vilčių. Žmogus, turėdamas Dievą, turi daug daugiau negu duona. Kai Dievas pasidaro pirmoje vietoje, viskas atsistoja į savo vietas. Nebereikia daugiau klaidžioti ieškant materialinių gėrybių, iš dangaus krentančios manos, tada tvirtai einame gyvenimo keliu, gyvenimo, kuriuo yra pats Jėzus. Daugiau dvasiškai  nebealkstame ir nebetrokštame, nauju žvilgsniu žvelgiame į Dievą ir į Jo dovanas.

           

   Šiandien dėkosiu Dievui už Jo Sūnų Jėzų, kuris yra gyvybės duona.

 Šiandien prašysiu Viešpaties, kad suteiktų jėgų ieškoti Jo, o ne iš dangaus krentančios duonos.