Jn 3,1-8

¹ Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų didžiūnas. ² Jis atėjo nakčia ir kreipėsi į Jėzų: „Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo“.

³ Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“.

⁴ Nikodemas paklausė: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“ ⁵ Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. ⁶ Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. ⁷ Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės. ⁸ Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“.

       Kaip nesuprantamai su Nikodemu kalba Jėzus! Nikodemas – fariziejus, jis puikiai išmano religines apeigas, žino papročius, griežtai laikosi taisyklių. Tačiau, to negana. Jėzus kalba apie atgimimą. Apie tikrą žmogaus dvasios perkeitimą, apie naują gyvenimą: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“. Ką tai galėtų reikšti? Ir kas gali atgimti? Nikodemas pastebi: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“ Žmogus pats negali nieko pakeisti, jis tikrai negali įeiti į motinos įsčias antrą kartą. Čia Jėzus kalba apie atgimimą iš vandens ir Dvasios. Čia Jis mini du sakramentus – vandens krikštą ir Šventosios Dvasios atsiuntimą. Šios Jo kalbos įgauna aiškią prasmę tik po Jo prisikėlimo. Jos ruošia mus kitam nuostabiam įvykiui, be kurio Bažnyčia nebūtų išgyvenusi – Šventosios Dvasios atsiuntimui. Tik Bažnyčioje, t.y. apaštališkoje bendruomenėje, šie Jėzaus žodžiai tampa realybe. Vandens krikštu nuplaunamos nuodėmės, palaidojamas senas žmogus, kuris išnirdamas iš vandens prisikelia su Kristumi naujam gyvenimui, o patepimas Šventąja Dvasia suteikia tą naują gyvenimą ir įgalina žmogų jį gyventi. Per šias dvi malonės dovanas žmogus tampa Dievo vaiku, Bažnyčios – Dievo šeimos nariu ir Jo Karalystės paveldėtoju. Tuomet tai, ką taip gerai išmanė Nikodemas – religinės apeigos, papročiai ir taisyklės, tampa ne pagrindiniu išgelbėjimo garantu, bet bendravimo ir tobulinimosi priemonėmis, kurios nesuvaržo žmogaus, jo nepavergia (taip yra, kol žmogus neatgimsta iš Dvasios, taip buvo fariziejams, taip, deja, atsitinka ir krikščionims), nes „vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“. Tai Dievo vaikų laisvė.

      

      Šiandien dėkosiu Dievui už Krikšto ir Šventosios Dvasios malonę.

      Šiandien prašysiu Dievo, kad išlikčiau ištikimas Šventosios Dvasios dovanoms ir jomis gyvenčiau. 

       Šiandien prašysiu Viešpaties suteikti man Dievo vaikų laisvės.