Jn 3,7-15

⁷ Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės. ⁸ Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“.

⁹ Nikodemas atsiliepė: „Kaip tai gali būti?“ ¹⁰ Jėzus jam atsakė: „Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti?

¹¹ Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo. ¹² Jei netikite man kalbant apie žemės dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius? ¹³ Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus. ¹⁴ Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, ¹⁵ kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“.

            Jėzus tęsia pokalbį su Nikodemu. Jis stebisi, kad Nikodemas nesupranta Jėzaus: Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti? Fariziejus, ištyrinėjęs Raštus, savo gyvenimą pašventęs Dievo pažinimui ir tarnavimui, nesupranta Jėzaus žodžių. Kaip kartais būna sunku patikėti tuo, kad svarbiausi tavo gyvenimo dalykai vyksta šalia tavęs, kad Dievas veikia čia ir dabar. Mūsų gyvenime taip pat, Dievas mums kalba per Šventąjį Raštą, per Bažnyčią, galiausiai per mus supančius žmones. Kalba paprastai, kaip Jėzus Nikodemui – apie vėją, juk tame nėra nieko ypatingo, su tuo susiduriame kasdien. O taip sunku patikėti, suprasti.

            Sunku buvo ir Nikodemui. Jis greičiausiai tiesiog nesitikėjo, kad Mesijas bus toks paprastas, su kuriuo galima tiesiog šitaip šnekučiuotis. Tačiau Jėzus tuo pačiu pabrėžia, kad jis nėra eilinis žmogus: Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus.  Jis tapo žmogumi dėl mūsų, kad mes galėtume į Jį panašėti, kad mus mokytų apie Dievo meilę, apie gailestingumą, apie išgelbėjimą: kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus,  kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Ir vėl reikia mūsų tikėjimo, patikėti, kad paprasti dalykai aplink mus gali būti ne tokie jau paprasti, patikėti, kad tas žmogus, viskuo panašus į mus, išskyrus nuodėmę, yra pats Dievas. Ir šiandien Jis gyvas ir kalbina mus.

            Šiandien dėkosiu Dievui už paprastumą.

            Šiandien prašysiu Dievo malonės atpažinti Jį savo aplinkoje, savo kasdienybėje.