57 Vakarui atėjus, atvyko turtingas žmogus iš Arimatėjos,
vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys. 58 Nuėjęs pas Pilotą, jis paprašė Jėzaus kūno.
Pilotas įsakė jį atiduoti. 59 Juozapas
pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę 60 ir
paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis
užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo. 61 Ten dar buvo Marija Magdalietė ir kita
Marija, kurios sėdėjo priešais kapą.
Jėzus mirė. Dievas mirė. Tokią žinią
pasauliui neša ši ištrauka. Jo nebėra, jį palaidojo kapo oloje ir užritino
didžiulį akmenį. Tokią žinią norėtų mums kasdien nešti mūsų didžiausias priešas
ir melagių melagis Šėtonas. Jis nesuprato, kaip vis dėl to buvo svarbu, kad
Jėzus mirtų, kaip mums to reikėjo. Nes tai, kas atrodo visišku fiasko ir
pralaimėjimu, dar nesibaigė. Ir tos moterys, kurios laidotuvių vakarą sėdi
priešais kapą, savo buvimu dar kažką pranašauja. Bet tam, kad ateitų aušra,
turi praeiti vakaras ir užeiti naktis. Dar reikia sulaukti trečios dienos ryto.
Šiandien dėkosiu Dievui už
Jėzaus mokinius, kurie net ir nevilties metu išlieka Jo mokiniais, kaip
Juozapas iš Arimatėjos.
Šiandien prašysiu Dievo
malonės išbandymų metu prisiminti, kad po tamsios nakties ateina aušra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą