2 Tim 3,10-14

¹⁰ Vis dėlto tu (Timotiejau) pasekei mano mokymu, gyvenimo būdu, sumanymais, tikėjimu, ištverme, meile, kantrybe, ¹¹ persekiojimais, kančiomis, kurios mane ištiko Antiochijoje, Ikonijuje, Listroje. O kokių tik persekiojimų man neteko iškęsti! Bet iš visų išgelbėjo mane Viešpats. ¹² Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami. ¹³ Pikti žmonės, suvedžiotojai eis dar blogyn, klaidindami ir klysdami. ¹⁴ O tu laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs.

            Apaštalas Paulius savo bičiuliui ir mokiniui Timotiejui rašo padrąsinimo žodžius. Nors gali pasirodyti, kad tai gąsdinantys žodžiai. Tačiau, kaip rašo apaštalas: O kokių tik persekiojimų man neteko iškęsti! Bet iš visų išgelbėjo mane Viešpats. Jei jis nepasitikėtų Viešpačiu, jei neturėtų patirties, kad Dievas gelbsti savo žmones, tokie žodžiai būtų baisūs. Tačiau, kaip kitoje vietoje teigia tas pats apaštalas Paulius, persekiojimai, net kančia dėl Viešpaties ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę (2 Kor 4,17).         

Pikti žmonės, suvedžiotojai, ankstesnėje pastraipoje Paulius išvardina dar: savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai, labiau linkę į malonumus negu į Dievą (2 Tim 3,2-4), ar tai netinka mūsų dienoms? Ne tik Rytuose kenčia bei yra žudomi krikščionys. (Tai verčia labiau susimastyti ir apie savo tikėjimo tvirtumą.) Tačiau ir mūsų aplinkoje tikras krikščionis yra nekenčiamas, tas, kuris nebijo pasakyti tiesos, kovoja už negimusią gyvybę, nepritardamas ištvirkavimui nepataikauja daugumai, laikosi skaistumo ir neturi intymių santykių iki arba už santuokos, neduoda „kyšių“, pasisako prieš nuodėmę kaip tokią, garsiai ją įvardindamas ir t.t. Mažiausiai, kas atsitinka – iš jo šaipomasi, jis laikomas atsilikusiu, netolerantišku. Krikščionims kartais draudžiama viešai pasisakyti, jie net baudžiami baudomis ar laisvės apribojimu.

Iš kitos pusės, Kristaus sekėjas neatstumia nusidėjėlių, bendrauja su jais, su meile patarnauja, tampa panašiu į juos išore, kad laimėtų juos Kristui, ir dažnai pasitaiko, kad yra nuteisiamas „religinių teisuolių“, negalinčių suprasti Kristaus Meilės paradokso. Kitaip ir būti negali, juk tikrieji Kristaus sekėjai nėra vien tik religinių apeigų ir gražių ritualų atlikėjai, jie – Tiesos ir Meilės skelbėjai. Tiesa dažnai yra nepatogi, ypač atskleidžianti blogį ir nuodėmę, o Meilė yra kantri ir priimanti, net nusidėjėlį. (Juk galiausiai visi esame nusidėjėliai).

           

           Šiandien klausiu savęs: ar mano tikėjimas pakankamas priimti išmėginimus? Ar jis to vertas? Ar aš savo gyvenimu tikrai esu krikščionis, o gal tik „prijaučiantis“?

Šiandien aš nebijosiu pasakyti, pasirodyti, kad esu Kristaus mokinys, net jei man grės pažeminimas ar kančia.

Šiandien kviesiu Viešpatį į savo gyvenimą, kad su Juo galėčiau įveikti visus sunkumus.