Lk 12, 13-21

¹³ Vienas iš minios jam tarė: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“. ¹⁴ Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ ¹⁵ Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“. ¹⁶ Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. ¹⁷ Jis pradėjo sau vienas svarstyti: 'Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus'. ¹⁸ Galop jis tarė: 'Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. ¹⁹ Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!' ²⁰ O Dievas jam tarė: 'Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?' ²¹ Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“.

            Turtas. Jis gali nešti daug naudos ir padėti daryti gera, bet dažniausiai sukelia vaidus ir susipriešinimą. Jis pririša žmogaus širdį, tada norisi „turėti“. Tiesiog turėti ir jaustis „saugiai“. Broliai susipyksta, nes nepasidalina palikimo - koks dažnas vaizdas! Žmonės engia ir išnaudoja kitus, jie mano, kad turtai juos padaro „dievais“. Tie „dievai“ viešpatauja, o kiti jiems tarnauja, ištisos tautos dėl kažkieno turtų priverstos badauti. O kiti, tie, kurie neturi? Jie jaučiasi neįgalūs, jie nesijaučia žmonėmis. Ir nereikia ieškoti badaujančių vaikų trečiosiose šalyse. Čia pat šalia mūsų, žmonės įsprausti į sistemą, privalo vergauti, kad užsidirbtų kažkokį trupinėlį, kad jų vaikai galėtų lankyti mokyklą ar būrelį. Turėjimas persismelkia visuose visuomenės sluoksniuose, tai nėra tik turtingų ir vargšų problema. Juk vaikai mokyklose sulaukia patyčių dėl prastesnio telefono, o jeigu jo iš viso neturi?.. Ir vergaujantys daiktams tėvai nuo pat mažens augina daiktų vergus, kurie savo gyvenimą paaukos tam, kad pirktų ir turėtų kuo daugiau, kuo naujesnių daiktų, o tie, kas juos gamina, lobtų ir vis labiau jaustųsi visagaliais, kurie valdo pasaulį.

           

Bet tai tik iliuzija, tai ir yra asmeninė kiekvieno žmogaus tragedija, nes niekas negali prailginti sau gyvenimo nė per minutę. Kam gi atiteks, ką susikrovei? Tai klausimas ne apie palikimą, tai esminis klausimas, kas liks po tavęs ir kas liks iš tavęs, kokiam stovy bus tavo siela? Ar ji bus pasiruošusi Dievo Karalystei?

Šiandien dėkosiu Dievui už materialines gėrybes, kurias turiu.

Šiandien prašysiu Dievo malonės neprisirišti prie turto ir turėjimo, kad išlikčiau laisvas.

Šiandien prašysiu Dievo, kad pasaulyje kuo daugiau būtų teisingumo ir mažiau išnaudojimo, ir klausiu Viešpaties, kaip aš galiu prie to prisidėti.