Lk 23, 26-32

²⁶ Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų. ²⁷ Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. ²⁸ Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! ²⁹ Ateis dienos, kai sakys: 'Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!' ³⁰ Tada sakys kalnams: Griūkite ant mūsų! ir kalvoms: Pridenkite mus! ³¹ Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“

³² Kartu su juo buvo vedami žudyti du piktadariai.

Kryžiaus kelias. Viešpaties kelionė į mirtį. Sunki kelionė, jis žiauriai sumuštas, nuplaktas, jam ant galvos vainikas aštriais į galvą susmigusiais spygliais. Jis jau ne kartą pargriuvęs ant žvyruoto kelio, ant pečių neša rąsto galą. Ar šitas gali būti karalius? Nebent nuverstas, karalius po revoliucijos. Iš tiesų, žmogus sukilo prieš Dievą, žmogiška puikybė paėmė viršų. Mes visi esame maištininkai prieš Dievą.

Jėzus, atrodytų, yra visiškai beviltiškoje padėtyje. Tačiau net tokioje situacijoje Jis geba mylėti. Galime tik nuspėti, kokia buvo Simono iš Kirėnės reakcija. Jis žinoma nenorėjo prisidėti prie egzekucijos, o taip pat bijojo, kad kartais jo nenubaustų, priskyrę prie nusikaltėlių. Tačiau, kaip mums perduoda tradicija, Simono ir Jėzaus žvilgsniai susitiko. Simonas susitiko su Dievo Meile akis į akį. Jis nebegalėjo atsitraukti. Manoma, kad vėliau jis ir jo sūnūs tapo uoliais Kelio sekėjais (taip pradžioje vadindavo krikščionis).

Kitas Jėzaus meilės aktas - tai verkiančios moterys. Jos matė, kad kankina nekaltą žmogų, jų motiniškos švelnios širdys buvo pilnos užuojautos kenčiančiam Jėzui. O Viešpats negalvojo apie save, Jis suvokė, kad pasaulyje pilna neteisybės, kančios ir blogio. Jis jau tada, pats nešdamas kryžių, kėlė klausimą: kodėl pasaulyje tiek kančios? Ir jei Jį, vienintelį be nuodėmės, šitaip kankina, tai kas gi laukia kitų, kurie yra nuodėmingi? Dažnai girdime klausimą: „Kodėl Dievas leidžia visą pasaulio blogį?“ Atsakymas paradoksalus – iš meilės, Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų (Jn 3,16). Bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti (Jn 3,19). Tai meilės paradoksas, Dievas niekada nepažeidžia žmogaus laisvos valios, net jei tas renkasi siaubingus dalykus, Dievas geriau pats miršta, negu prievartauja valią to, kurį pamilo.

Šiandien aš būsiu Simonu iš Kirėnės ir padėsiu nešti Viešpačiui kryžių, bent jau tuo, kad nebambėsiu dėl savo asmeninio kryžiaus, dėl savo sunkumų.

Šiandien pasaulio blogyje mėginsiu įžvelgti viltį ir nekaltinti Dievo dėl to, ką daro žmogus.

Šiandien mėginsiu pats padaryti kažką vardan gėrio.