Mk 2,1-12

Ortodoksų Bažnyčios skaitinys.

¹ Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, ² ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį. ³ Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. ⁴ Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. ⁵ Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ ⁶ Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: ⁷ „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“⁸ Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? ⁹ Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: 'Tau atleidžiamos nuodėmės', ar liepti: 'Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok'? ¹⁰ Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, –¹¹ sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“ ¹² Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę“.

Arba Jn 2,13-25 (Katalikų Bažnyčios skaitinys)

Šiandien Jėzus konfliktuoja su religiniais vadovais ir autoritetais, kurie priekaištauja jam dėl jo veiksmų. Jie reikalauja, kad Jėzus pasiaiškintų, kieno įgaliotas tai daro arba duotų ženklą, įrodymą, kad turi teisę taip elgtis. Galėtume sakyti, tai teisėti jų reikalavimai, jie sergi nusistovėjusią tvarką, jie užima atsakingas pareigas. Ir turi apsaugoti žmones nuo visokių apsišaukėlių ir apgavikų. Tačiau yra kita medalio pusė. Jie nujaučia: jeigu Jėzus iš tiesų yra tas, kuo sakosi esąs, Jo mokymas ir žodžiai priešingi jų gyvenimui. Jiems tiesakalbis ir žmonių išgalvotas taisykles laužantis Mesijas visiškai nepatogus. Jei jis tikrai Mesijas, jiems teks keistis patiems arba nešdintis lauk. Jėzus kelia grėsmę jų gerovei. Jie nenori, kad Jis įrodytų savo Dievystę, jie siekia Jėzų prigauti. Štai kodėl Rašto aiškintojai, fariziejai ir kiti žydai vis reikalauja ženklų. Ir kiek ženklų bebūtų, jiems jų negana, nes jie nenori jais patikėti.

Tačiau, Jėzus ir šį kartą duoda ženklą – išgydo paralitiką. Bet svarbiausia – atleidžia jam nuodėmes. O galiausiai Jis duoda paskutinį nenuginčijamą ženklą – per tris dienas atstato savo kūno šventovę, t.y. Velykų rytą prisikelia iš mirusiųjų. Tačiau šis ženklas, ši tikėjimo tiesa dažnai yra per sunki patikėti, ir ne tik Jėzaus amžininkams, tautiečiams, bet ir šiandienos pasaulyje. Net tarp save tikinčiais laikančių žmonių pasitaiko manančių, kad prisikėlimas iš numirusiųjų yra tik legenda, metafora, o Jėzaus gyvenimas ir mokymas – tik savotiškas moralinis kodeksas.

Šiandien renkuosi tikėti Dievo ženklais ir neprašyti Jo buvimo Dievu įrodymų. Šiandien tikiu realiu Jėzaus prisikėlimu iš mirusiųjų, o per tai ir būsimuoju visų mirusiųjų prisikėlimu.