Mk 7,18-23

¹⁸ Jis (Jėzus) sako: „Nejaugi ir jūs esate be nuovokos? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti, ¹⁹ nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan?“ (Taip jis paskelbia visus valgius esant švarius.) ²⁰ Jis dar pasakė: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. ²¹ Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, ²² svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. ²³ Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“.

            Žmogus ne vien kūnas. Žmogus – tai dvasinė siela ir kūnas. Širdis – simbolinė vieta, kurioje gyvena siela. Širdyje tūno sąžinė – Dievo balsas žmoguje. Širdimi žmogus geba mylėti, jokia kita gyva būtybė žemėje mylėti nesugeba, nors kartais ir sakome, kad gyvūnas myli savo šeimininką, tačiau tai nėra meilė. Meilė yra žmogaus sugebėjimas, duotas Dievo ir išskiriantis jį iš kitų gyvūnų.

Tačiau, širdyje gimsta ir pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Ir tai suteršia žmogų, ne kūną, net ne sielą, o VISĄ žmogų. Širdimi pritariame vienam ar kitam dalykui, širdyje apsisprendžiame už gerą arba už blogą. Ir negalime pasakyti, kad kaltas kažkas iš išorės, pastūmėjęs mane padaryti nuodėmę. Taip, mane gundo, vilioja, bet galutinis sutikimas ir pritarimas veiksmui įvyksta mano širdyje, tik tada aš valingai galiu daryti gera arba bloga. Kartais mane apgauna, apmulkina, kartais neturiu jėgų atsispirti, bet viskas vyksta mano širdyje.

Šiandien melsiu Dievo apvalyti mano širdį nuo to, kas griauna mano santykį su Juo. Šiandien budėsiu ir stebėsiu savo širdies pasirinkimus. Šiandien prašysiu savo Angelo Sargo, širdies vartų sergėtojo, dar labiau saugoti mano sielą nuo pikto.