Lk 11,9-13

(Jėzus kalbėjo savo mokiniams): ⁹ „Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. ¹⁰ Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. ¹¹ Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? ¹² Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? ¹³ Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“.

            Tokia tad maldos galia – prašantis gauna, beldžiančiam – atidaroma. Ar visada? Taip. Deja, kartais ne to prašome ir ne į tas duris beldžiame. Kartais Dievui siūlome įvairius sandorius: jei Tu man duosi šitą, aš visą gyvenimą Tavimi tikėsiu, arba jei padarysi va ir va kaip, tai aš vaikščiosiu į bažnyčią kas sekmadienį. Dar būna, prašome dalykų, kurie tikrai mums nenaudingi arba nereikalingi, nes iš tiesų vienintelis svarbus dalykas gyvenime yra pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. O visa kita yra laikina ir beprasmiška. Todėl Jėzus kitoj vietoj sako: neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nebūgštaukite. Visų tų dalykų vaikosi šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite jo karalystės, o tai bus jums pridėta (Lk 12,29-31). Todėl ir melsti reikia Dievo valios pažinimo, dėkoti už Jo malones ir Šlovinti Jį. Ar tai reiškia, kad neturime nieko prašyti? Visai ne. Prašykime nuolat, kiekviename žingsnyje, būkime pasiruošę gauti ir už tai dėkoti. Tačiau, jei kartais negauname, verta pasvarstyti ir pagavoti, ką Dievas tuo nori man pasakyti? Gal aš buvau neteisus, o gal mano dvasiniam augimui tai neduotų jokios naudos?

           

            Šiandien dėkosiu Dievui už gautas per maldą malones.

            Šiandien prašysiu Dievo, kad padėtų pažinti Jo valią ir ieškoti Jo Karalystės.