Mk 11,11-26

¹¹ Taip Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą. Viską apžiūrėjęs, – kadangi buvo jau vakaro valanda, – jis su Dvylika išėjo į Betaniją.

¹² Rytojaus dieną, jiems keliaujant iš Betanijos, Jėzus buvo alkanas.¹³ Pamatęs iš tolo sulapojusį figmedį, jis priėjo pažiūrėti, gal ką ant jo ras. Tačiau, atėjęs prie medžio, jis nerado nieko, tiktai lapus, nes buvo dar ne figų metas.¹⁴ Tuomet jis tarė medžiui: „Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!“ Jo mokiniai tai girdėjo.

¹⁵ Ir jie ateina į Jeruzalę. Įėjęs į šventyklą, Jėzus ėmė varyti laukan parduodančius ir perkančius šventykloje. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus ¹⁶ ir neleido nešti rakandų per šventyklą. ¹⁷ Jis mokė ir skelbė: „Argi neparašyta: Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms! O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“. ¹⁸ Tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai tarėsi, kaip jį pražudyti. Jie mat bijojo Jėzaus, nes visi žmonės buvo pagauti jo mokslo. ¹⁹ Atėjus vakarui, Jėzus su mokiniais išėjo iš miesto.

²⁰ Rytą eidami pro šalį, jie pamatė, kad figmedis nudžiūvęs iš pat šaknų.²¹ Prisiminęs Petras tarė Jėzui: „Rabi, štai figmedis, kurį tu prakeikei, nudžiūvo“. ²² Jėzus jiems atsakė: „Turėkite tikėjimą Dievu! ²³ Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: 'Pasikelk ir meskis į jūrą' ir savo širdyje nesvyruotų, bet tikėtų įvyksiant, ką sako, – tai jam ir įvyktų. ²⁴ Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus. ²⁵ Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus. (²⁶ O jei jūs neatleisite, nė jūsų Tėvas danguje neatleis jūsų nusižengimų“.)

Susidaro įspūdis lyg Jėzus „ne ta koja“ išlipo iš lovos. Supykęs prakeikia figmedį, vėliau išvaiko prekeivius šventykloje. Mes galime nemažai iš šių dalykų suprasti. Pirmas dalykas, kad Jėzus tikrai buvo žmogumi ir jam nesvetimos emocijos ir jausmai. Žinome, kad Jėzus gali džiaugtis ir linksmintis, pavyzdžiui kai dalyvavo Kanos vestuvėse. Žinome, jog jis liūdėjo ir verkė savo mirusio draugo Lozoriaus. Jėzus bijo kančios ir mirties, net krauju prakaituoja besimelsdamas agonijoje Alyvų sode prieš suėmimą. Dabar gi skaitome apie tai, kad Jėzus supyko.

Jis supyko ant figmedžio, kad tas neturi vaisių, čia galime įžvelgti metaforą: Pamatęs iš tolo sulapojusį figmedį. Figmedis buvo išleidęs didelius sultingus lapus, o tam reikėjo nemažai energijos. Tai panašu į žmogų, kuris daug energijos ir jėgų sudeda į tai, kad būtų gražus ir iš tolo pastebimas. Tai tuščiagarbystė ir puikybė, kurios taip dažnai yra žmogaus veiklos pagrindas, tačiau iš to nėra jokios naudos, nei pačiam žmogui, nei kam kitam, nėra vaisių. Todėl toks figmedis, pasmerktas nudžiūti, toks bevaisis žmogus, taip pat.

Viešpats supyko ir ant Šventyklą, Dievo namus, išniekinusių prekeivių ir įvairaus plauko „biznierių“. Tai šventas pyktis, kuris uždega kovoti su neteisybe, su paniekinimu, su šventvagyste. Toks pyktis yra Dievo dovana, suteikianti energijos kovoti už gėrį. Tame nėra ir negali būti nuodėmės. Kaip Jėzus – Jis supyko, kad šventykla išniekinta ir paversta plėšikų lindyne, todėl Jėzus imasi veikti ir pasirenka efektyvų būdą, nes jei jis imtų mandagiai prašyti: „atsiprašau, gal malonėtumėte nebeprekiauti Dievo namuose...“, niekas nekreiptų dėmesio ir tuo viskas pasibaigtų. Reikia pažymėti, kad efektyviausias veikimo būdas neturėtų būti nuodėmingas. Čia pat matome aukštųjų kunigų ir rašto aiškintojų pykčio ir baimės nuodėmingą išraišką:  Tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai tarėsi, kaip jį pražudyti. Jie mat bijojo Jėzaus, nes visi žmonės buvo pagauti jo mokslo. Slapta pražudyti Jėzų. Nuodėmė prasideda slaptu sumanymu ir veda į blogį.

Taigi, galime pasimokyti keleto dalykų iš Jėzaus: jausmai (pyktis) nėra blogai; energija nukreipta į pasipuikavimą, kad iš tolo būtume matomi, bet ne į vaisių vedimą veda mus prie „nudžiūvimo“; jausmai yra kelio ženklai, kuriais vadovaudamiesi turime pasirinkti efektyviausią veikimo būdą.

Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad tapo žmogumi ir parodė gyvenimo pavyzdį.

Šiandien dėkosiu Dievui už jausmus ir prašysiu malonės, kad galėčiau tinkamai jais naudotis.