Mk 10,32-45

³² Jiems bekeliaujant į Jeruzalę, Jėzus vis ėjo priekyje taip, kad mokiniai stebėjosi, o einantys iš paskos nerimavo. Vėl susišaukęs Dvylika, ėmė jiems sakyti, kas jo laukia: ³³ „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, ³⁴ o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels“.

³⁵ Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime“. ³⁶ Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?“ ³⁷ Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ ³⁸ Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ ³⁹ Jie sako: „Galime“. Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. ⁴⁰ Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje, – tai bus tiems, kuriems paskirta“. ⁴¹ Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono.

⁴² Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. ⁴³ Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ⁴⁴ ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. ⁴⁵ Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“.

Štai Jėzus ryžtingai keliauja į Jeruzalę, Jis žino, kad ten turės kentėti ir mirti. Tačiau mokiniai lyg kurti jo pranašystei, jie lyg nenori suprasti ir pamatyti, kas iš tiesų vyksta. Jiems atrodo, kad Jėzus ir toliau kalba palyginimais ir metaforomis. Kaip ir mums sunku patikėti, kad tai iš tiesų vyko, kad Jėzus nėra mitologinis veikėjas arba moralės ir geresnio gyvenimo mokytojas. Jėzus iš tiesų gyveno ir mirė už mūsų nuodėmes.

Jokūbas su Jonu, kaip dažnai ir mes, labiau susirūpinę savimi, savo ateitimi ir gerove. Jie ateina pas Dievą, seka Kristumi tam, kad gyvenimas būtų geresnis, kad jie įsitvirtintų gerose pozicijose, būtų apsirūpinę ir laimingi. Toks dažnai žmogaus santykis su Dievu – ką Dievas man duos? Aš prašau iš Jėzaus to, ko man reikia. Keistai, o gal net ciniškai skamba Zebediejaus sūnų prašymas iškart po to, kai sužinome, jog Jėzus eina mirti. Tačiau Jėzus kantriai su jais kalbasi, priima jų nesugebėjimą suprasti, nes žino, kad jiems reikia laiko, kad jie dar negavę Šventosios Dvasios ir mąsto žmonių, o ne Dievo mintimis.

Čia pat Jėzus pranašauja jiems: taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. Apaštalai, eidami tikėjimo ir Jėzaus gilesnio supratimo keliu, supras Jo žodžius ir prisiims kankinystę. O Jėzus dar kartą apaštalams primena krikščioniškąjį pašaukimą: Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas,  ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.

Jėzus niekada nežadėjo lengvo ir malonaus gyvenimo žemėje, jis kalbėjo apie kryžių, kančią, persekiojimus, paniekinimą. Mums, kaip ir apaštalams, sunku tai klausyti ir priimti. Tačiau Jėzus taip pat pažadėjo ir nepalyginamai daugiau – patį Save ir amžinąjį džiaugsmą Jo Karalystėje.  

Šiandien dėkosiu Dievui už amžinojo gyvenimo pažadą.

Šiandien prašysiu malonės suprasti ir priimti skirtumą tarp šio pasaulio malonumų ir amžinosios laimės.