Jn 15, 9-17

[Jėzus kalbėjo savo mokiniams:] ⁹ Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!

¹⁰ Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje.

¹¹ Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.

¹² Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.

¹³ Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.

¹⁴ Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau.

¹⁵ Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.

¹⁶ Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų.

¹⁷ Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“

Minint Šv. apaštalą Motiejų, kuris buvo 11 apaštalų išrinktas užimti išdaviku tapusio ir pasikorusio Judo vietą (pgl. Apd 1, 15-17. 20-26), norisi atkreipti dėmesį į šiuos Viešpaties žodžius: Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų.  Ką reiškia šie Jėzaus žodžiai? Kam jie skirti? Griežtąja prasme jie skirti atliekantiems dvasinę tarnystę Bažnyčioje asmenims, visų pirma apaštalams, o šiandien – vyskupams. Visus apaštalus Jėzus pats išsirinko ir pašaukė sekti paskui Jį. Nors aplink Jėzų visada būdavo minios žmonių, apaštalai buvo lyg išskirtiniai: jiems Jis atskirai išaiškindavo palyginimus, su jais plaukdavo į negyvenamą vietą melstis ir pailsėti, tik trims iš jų pasirodė atsimainęs ant Taboro kalno, per paskutinę vakarienę juos pašventė į Eucharistijos slėpinį ir įsteigė kunigystės sakramentą, sakydamas: „tai darykite mano atminimui“ (Lk 22,19), po prisikėlimo pasirodęs apaštalams „kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20,22-23), taip patvirtindamas jų kunigiškus įgaliojimus ir įsteikdamas susitaikinimo sakramentą. Vėliau šią galią apaštalai rankų uždėjimu ir malda perdavė savo įpėdiniams ir pirmasis iš jų yra apaštalas Motiejus, vėliau pirmieji septyni diakonai, dar vėliau ir presbiteriai (dabar dažniau vadinami tiesiog kunigais). Būtent tokia tvarka niekuomet per daugiau nei du tūkstančius metų nebuvo atšaukta ar pakeista. Ir šiandien, kaip ir apaštalo Motiejaus išrinkimo ir pašventinimo dieną, Dievo tautą veda ir jai tarnauja Viešpaties išrinkti ir paskirti apaštalų įpėdiniai. Jie, kaip ir apaštalas Motiejus, yra išrenkami Bažnyčios ir patvirtinami bei pašventinami Šventąja Dvasia.

Kuo mums tai svarbu mūsų dienomis? Tuo, kad būtent tokiu būdu mus pasiekia paties Viešpaties prisilietimas, nenutrūkstantis per visą Bažnyčios egzistavimo istoriją. Tik dėka šio ryšio kiekvienam iš mūsų prieinamas Eucharistijos slėpinys, nuodėmių atleidimas ir kitos malonės, tik tokiu būdu galime būti Kristaus kūno – Bažnyčios nariais. Ir taip pat duoti vaisių, kiekvienas savo vietoje, atlikdami mums patikėtą ypatingą misiją. Nes tokia Viešpaties valia, kad Jo Kūnas – Bažnyčia būtų gyvas, ir kad jame kiekvienas turėtų ir užimtų savo vietą – vieni išrinkti šventinti ir mokyti, kiti patarnauti, nešdami Dievo žodį silpniesiems, kiti gyventi pasaulyje ir jį tobulinti savo darbu ir kūryba. O visi kartu esame pašaukti mylėti vieni kitus, kad iš to visi pažintų, jog Kristaus mokiniai esame (plg. Jn 13,35).

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo įsteigtą Bažnyčią ir per apaštalus mums paliktus sakramentus.

       Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad atrasčiau savo vietą Bažnyčioje ir su nuolankumu joje pasitarnaučiau.