Jn 15,18-21

[Jėzus kalbėjo savo mokiniams:]¹⁸ „Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų.

¹⁹ Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia.

²⁰ Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: 'Tarnas ne didesnis už šeimininką!'

Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų.

²¹ Ir visa tai jums darys dėl manęs, nes jie nepažįsta to, kuris yra mane siuntęs.

Viešpats veda mus gilyn. Nuo tikėjimo iki meilės – Dievui, artimui ir sau. Nuo meilės iki kančios. Jis įspėja apie pasaulio neapykantą. Pasaulis - tai mus supanti aplinka, kuri papuolė į velnio įtaką po pirmosios nuodėmės. Šio pasaulio kunigaikštis, tai reiškia velnias, dar rodo savo galią, jis dar mėgina atsigriebti ir kuo daugiau žmonių pražudyti. Jėzus atėjo išgelbėti visų, tačiau ne prievarta, ne „automatiškai“, o tų, kurie priims Jo išgelbėjimą, kurie patikės, pamils ir bus pasiruošę atiduoti savo gyvybę už Kristų, taip kaip Jis atidavė.

Kad suprastume, jog Jėzus kalbėjo ne metaforomis, ne perkeltine prasme, tereikia apsidairyti aplinkui. Pasaulyje siaučia mirties dvasia, ji įvairiausiais būdais persekioja žmones – tiesiogiai ir paslėptai, rafinuotai. Kartais brutaliai, o kartais prisidengdama gėrio kauke, tolerancija ir menamomis žmogaus teisėmis. Krikščionys nekenčiami ir žudomi Rytų šalyse, juos kankina ir kryžiuoja dėl Jėzaus vardo. Tačiau juos persekioja ir civilizuotais būdais Vakarų šalyse. Iš tikinčių vaikų juokiamasi mokykloje. Ginantys negimusią gyvybę krikščionys yra laikomi atsilikėliais, negerbiančiais žmogaus teisių. Iš pasiryžusių išsaugoti nekaltybę iki santuokos atvirai ir viešai tyčiojamasi žiniasklaidoje. Atkreipiantys dėmesį į ištvirkimo ir sodomijos nuodėmę, laikomi netolerantiškais homofobais, o kai kur atsisakę tuokti vienalyčių poras dvasininkai baudžiami pagal įstatymą. Ir daug kitų dalykų, net buitinių rodo būtent tai, apie ką perspėjo Viešpats savo žodžiuose.

Tačiau būtent Jėzaus žodžiai, Jo įspėjimas mums pasitarnauja liudijimu, jog yra ir kita medalio pusė: jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau. Krikščionių laukia visiškai kitas likimas – jei Viešpatį persekiojo, persekios ir mus, jei Viešpats prisikėlė ir gyvena Tėvo šlovėje, prisikelsime ir mes. Štai pagrindinė viltis ir tai nėra nusiraminimas pasaulio silpniesiems, kurį K. Marksas pavadino „opijumi liaudžiai“. Tas, kuris savo gyvenime susitiko Gyvąjį Dievą, gyvena kartu su Juo ir jau dabar yra Jo Karalytėje. Todėl (dažnai skaitome šventųjų kankinystės aprašymuose) net budeliai, kankindami krikščionis ir matydami kažką žymiai daugiau nei paprastą žmogišką viltį, atsiversdavo į Kristų. Nes tai, ką turi tikras Kristaus sekėjas, neįmanoma atimti net jį nužudant, pats Dievas yra su juo.    

Šiandien dėkosiu Dievui, kad mus išsirinko ir išskyrė iš pasaulio.

Šiandien prašysiu Dievo, kad neprarasčiau vilties ir ryšio su Juo.