Mk 10,28-31

²⁸ Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“.²⁹ Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ³⁰ ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo.

³¹ Tačiau daugel pirmųjų bus paskutiniai ir daugel paskutinių – pirmi“.

Viešpats tęsia pokalbį apie atsižadėjimą. Vakar Jis ragino turtuolį išparduoti visa, ką turi, ir išdalinti vargšams. Šiandien apaštalui Petrui Jėzus atsako ne tik apie materialius turtus, tačiau apie visa tai, kas atrodytų, žmogaus gyvenime yra svarbiausia. Jis kalba apie namus, brolius, seseris, motiną, tėvą, vaikus, laukus. Čia minimas „palikimas“ gali būti dvejopas: iš vienos pusės realiai palikti tai, ko iš tavęs prašo Viešpats - kaip apaštalai, kurie paliko savo valtis, tinklus ir nusekė paskui Jėzų. Kita gi pusė yra ne tokia matoma, tačiau ne mažiau reali - tai „palikti“ širdimi, paleisti tai, kas atrodo yra taip svarbu, tai, kas priklauso mums. Kalbant apie žmones, dažnai tai reiškia suteikti jiems laisvės gyventi savo gyvenimą (tai ypač aktualu tėvams, užauginusiems vaikus), o tuo pačiu ir patiems išdrįsti gyventi savo laisvą gyvenimą: laisvą nuo kitų žmonių, laisvą nuo materialinių gėrybių, laisvą nuo gamtos sąlygų, darbo ir kitų dalykų. Tik nereikia manyti, kad dabar jau šių dalykų nebereikia! Jokiu būdu ne. Laisvė nuo kažko, nereiškia, kad reikia tais dalykais „atsikratyti“. Ne, Viešpats kaip tik sako: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų /.../ ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais). Kai kalbame apie laisvę, negalime pamiršti atsakomybės. Taigi, esame ir atsakingi už žmones, kurie yra šalia mūsų, kaip sakė lapė Antuano de Sent-Egziuperi Mažajame Prince: „esame atsakingi už tuos, ką prisijaukiname“. Esame atsakingi už mums pavestą darbą, tarnystę, galiausiai esame atsakingi už visą Kūriniją, kuria Dievas nuo pat sukūrimo pavedė rūpintis žmogui.

Būti laisvu - reiškia prisiimti atsakomybę ir tuo pačiu žinoti, kad visa tai tau nepriklauso. Kad tavo gyvenimas taip pat nepriklauso nuo tave supančių dalykų, ir kad tu pats nuo jų nepriklausai. Vienintelis, nuo ko visa priklauso ir iš ko visa kyla, yra Dievas.

Štai apie tokį „palikimą“ arba išsižadėjimą kalba Jėzus. Kuomet viską paliksime, tapsime laisvi savo širdimi, tuomet galėsime gauti šimteriopai daugiau, tada šimteriopai didesnė atsakomybė neprislėgs, nes ja dalinsimės su Dievu. Tuomet ir persekiojimai, kurie negali aplenkti laisvo žmogaus, nepasiduodančio vergijai, nebus tokie baisūs.

Ir dar vienas dalykas apie fizinį visko išsižadėjimą. Tai vienuolinis kelias, kuris reikalauja ypatingo griežtumo sau, tai ypatingas pasiaukojimas, kuris taip pat apdovanojamas ypatingu Dievo pažinimo būdu. Deja, toli gražu net ne visiems, einantiems šiuo keliu, pavyksta visiškai visko išsižadėti. Tačiau ir gyvenant pasaulyje, svarbu kiekvienam po žingsnelį žengti išsižadėjimo link. Pagal savo galimybes ir padėtį. Gimdymas ir vaikų (ypač kol jie dar kūdikiai) auginimas yra mamos savęs išsižadėjimas. Šeimos tėvas išsižada savo poreikių patenkinimo vardan šeimos gerovės. Kunigas išsižada savęs, kad per jį atsiskleistų ir veiktų Dievas. Kiekvieną dieną kiekvienas turime kažko išsižadėti ir galime stebėti savo širdį ir prašyti Dievo, kad Jis mokytų ją būti laisva, kad tai, kas atrodo kaip sunki našta ir skaudi auka, taptų artimo meile ir dalijimosi džiaugsmu.

Visi keliai pas Viešpatį ypatingi ir kiekvienas savaip svarbus, tik reikia Dievo malonės nepavargti eiti, nes ištverti nėra lengva, todėl Viešpats ir sako: daugel pirmųjų bus paskutiniai ir daugel paskutinių – pirmi. Visi keliaudami link Dievo tai nutolstame, tai priartėjame prie Jo, prašykime Dievo, kad nuo Jo visiškai neatsiskirtume.

Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad moko „palikti“ tai, kas daro mane nelaisvu.

Šiandien prašysiu, Dievo malonės eiti atsižadėjimo keliu, kad galėčiau vis labiau būti laisvas ir atsakingas.