Jn 6, 5-11

[Jėzus kalbėjo savo mokiniams:] ⁵ Dabar išeisiu pas tą, kuris mane yra siuntęs, ir niekas iš jūsų neklausia: 'Kur tu eini?'

⁶ Kadangi jums tai pasakiau, liūdesys jūsų širdis užliejo.

⁷ Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu.

⁸ Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo.  

⁹ Dėl nuodėmės, – kad netiki manimi.

¹⁰ Dėl teisybės, – kad aš pas Tėvą einu, o jūs manęs daugiau neberegėsit.

¹¹ Dėl teismo, – kad šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas.

Prisikėlęs Jėzus dar keturiasdešimt dienų buvo žemėje, pasirodydavo mokiniams, davė jiems paskutinius nurodymus. Ir štai artėja Jo iškeliavimo metas, Jėzus turi sugrįžti pas tą, kuris yra Jį siuntęs, tai reiškia pas Tėvą. Jėzus grįžta į ten, iš kur atėjęs. Dabar Jis galės atsiųsti Globėją nuo Tėvo, tai yra Šventąją Dvasią.

Iš tiesų nėra lengva suprasti šiuos Viešpaties žodžius ir pamokymus. Suprasti Trejybės slėpinį žmogui yra neįveikiama užduotis. Mes galime pažinti ir regėti lyg balkšvame veidrodyje, kaip sako apaštalas Paulius: „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu” (1 Kor 13,12a). Tačiau esame kviečiami artintis prie Viešpaties, per Bažnyčią pažinti Jį, prisiliesti prie Jo per sakramentus, kurie yra lyg tie „veidrodžiai“, per kuriuos mums materialiu, matomu pavidalu duodama dvasinė, nematoma malonė, dėka atsiųsto Globėjo ši malonė yra tikra ir reali. Tai galime patirti ir su viltimi laukti, kol, tęsia apaštalas Paulius: „regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas” (1 Kor 13, 12b).

Šiandien dėkosiu Dievui už per Šventąją Dvasią mums teikiamas malones.

Šiandien prašysiu Jėzaus pagalbos pažinti tiesą ir jos laikytis.