Jn 15,26-16,4a

[Viešpats kalbėjo savo mokiniams:] ²⁶ „Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane. 

²⁷ Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę“.

¹ „Aš jums tai paskelbiau, kad nepasipiktintumėte.

² Jie šalins jus iš sinagogų, ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui.

³ Jie tai darys, nes nei Tėvo, nei manęs nepažįsta.

⁴ Aš jums visa šita kalbėjau, kad, jų siautėjimo metui atėjus, atsimintumėte, jog buvau jus įspėjęs“.

Jėzus apreiškė Švenčiausiosios Trejybės slėpinį. Ir pažada savo mokiniams, tai reiškia Bažnyčiai (Eklezijai – šventajam surinkimui), kad atsiųs Globėją – Šventąją Dvasią, kuri toliau liudys ir įgalins liudyti apaštalus ir visus mokinius. Kol Šventoji Dvasia nenužengė ant apaštalų, jie, išsigandę ir pasimetę, buvo užsidarę nuo pasaulio ir nežinojo, ką toliau daryti, ką toliau veikti, kaip gyventi? Lygiai kaip ir mes savo gyvenime, kol neturime Šventosios Dvasios, kol Jos nepasikviečiam ir nepavedam savo gyvenimo į Jos rankas, esame pasimetę, išsigandę ir nežinome kaip gyventi toliau. Deja dažnai ir krikščionių tarpe Šventoji Dvasia priverstinai snaudžia, Ji, nustumta į sielos kamputį laukia, kol žmogus nuspręs leisti Jai pripildyti jį visą ir perkeisti jo gyvenimą. Per krikšto sakramentą kiekviename krikštijamajame pasėjama Šventosios Dvasios sėkla, tačiau toli gražu ne kiekviename jai leidžiama sudygti ir duoti vaisių. Tačiau niekada nevėlu leisti jai sudygti. Tereikia žmogaus noro, kad tai įvyktų, ir su Bažnyčios užtarimu ir pagalba tai yra pasiekiama.

Kupini Šventosios Dvasios apaštalai ėmė skelbti Prisikėlusį Kristų ir drąsiai žvelgė persekiotojams į akis, net pasitikdami mirtį. Tokiai drąsai juos galėjo įgalinti tik juose sudygusi ir sužydėjusi Šventosios Dvasios sėkla.

Šiandien dėkosiu Jėzui už atsiųstą savo Bažnyčiai Globėją – Šventąją Dvasią.

Šiandien prašysiu, kad Šventoji Dvasia manyje gyventų ir mane augintų.