Jn 16, 20-23

[Jėzus kalbėjo savo mokiniams:] ²⁰ „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu.

²¹ Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus.

²² Taip ir jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims.

²³ Tą dieną jūs manęs nieko neklausinėsite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik  prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs.“

Jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus, kaip aiškiai matome tai šiandien, kai krikščionys su savo moralinėmis nuostatomis yra žeminami ir išjuokiami. Kai pasaulyje vyrauja vartotojiškumas, pramogos ir savęs patenkinimas bet kokia kaina, kai žmonės atvirai mėgaujasi nuodėme ir ragina vieni kitus taip elgtis. Pasaulis džiūgauja ir mėgaujasi nežabota laisve, galimybe nuodėmę ne tik pažinti bet ir ja naudotis, dažnai to pasekmes patirdami labai greitai. O nuodėmės pasekmė yra mirtis, tai ne tik fizinė mirtis, tai dvasinė mirtis, kai žmogus save atskiria nuo gyvybės Šaltinio – Dievo. Krikščionys, matydami šią pasaulio beprotybę, jo atsidavimą į Melo tėvo, tai yra Šėtono, spąstus, verkia ir vaitoja. Krikščionys liūdi persekiojami ir išjuokiami, tačiau jie žino, kad Išgelbėtojas sugrįš savo garbėje ir dėl to šis liūdesys, šis ilgesys nėra slegiantis, tai viltingas laukimas.  Šėtonas jau nugalėtas ir jo karalystė jau griūva, o Viešpats sugrįš apsuptas angelų kareivijomis ir galutinai sutriuškinęs Piktąjį, priims ištikimuosius į savo garbę.

Šiandien dėkosiu Dievui už paliktą viltį ir jau šiandien duodamą džiaugsmą.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad nepakliūčiau į Šėtono spąstus ir nepasiduočiau, kai būsiu gundomas.