Jn 14,21-26

[Jėzus kalbėjo:] ²¹ „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“.

²² Judas – ne anas Iskarijotas – paklausė: „Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui? ²³ Jėzus jam atsakė:

 „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.

²⁴ Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.

²⁵ Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, ²⁶ o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, –

jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“.

Viešpats kalba apie meilę. Pastaruoju metu gvildenta tikėjimo tema pereina į meilės temą. Toks tas tikėjimo kelias: iš pradžių reikia išgirsti, patikėti, o tada pamilti. Dievas yra Meilė, kuri amžinai jungia Tris Dieviškuosius Asmenis – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Meile Dievas trokšta dalintis ir su kitais. Taip atsirado Jo kūrinija, o Jos viršūnėje – žmogus pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Žmogus vienintelis iš kūrinijos turi laisvą valią ir gebėjimą mylėti. Tuo ir esame panašūs į Dievą. Deja, pasinaudoję laisva valia, nuodėme subjaurojome Dievo paveikslą savyje. Tačiau dabar turime dar vieną šansą viską atstatyti per Sūnų, kuris pats tapo panašus į mus viskuo, išskyrus nuodėmę.

Taigi, tikėjimo kelionėje reikia žengti kitą žingsnį – pamilti Jėzų, o tai parodyti priimant ir laikantis Jo žodžio. Jei iš tiesų pamilsime, Jo žodžiai bus malonūs ir lengvi mūsų sielai, tačiau be meilės jie sunkūs ir griežti. Tie patys žodžiai, skirtingai klausomi, skirtingai priimami. Skirtingas gyvenimas: Meilėje, kuri veda į gyvenimą, arba be jos – kelyje į mirtį. Vis dar turime laisvą valią ir gebėjimą mylėti, o nuo to ir priklauso, ar atkursime savo panašumą į Dievą ar ne.

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo meilę žmonėms.

Šiandien prašysiu Dievo malonės iš tiesų Jį pamilti.