Mt 8, 23-27 („Jėzus nuramina audrą“)

²³ Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui jį. ²⁴ Ir štai ežere pakilo tokia smarki vėtra, kad bangos sėmė valtį. O jis miegojo. ²⁵ Mokiniai pripuolę ėmė jį žadinti, šaukdami: „Viešpatie, gelbėk, žūvame!“ ²⁶ Jis jiems tarė: „Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ Paskui atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu.²⁷ Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: „Kas jis per vienas, kad net vėjai ir marios jo klauso?“

Audros nutildymas yra vienas iš žinomiausių ir įspūdingiausių Jėzaus padarytų stebuklų. Tai stebuklas, peržengiantis visas žmogiškas galimybes. Jėzus turi valdžią net gamtos stichijoms. Žmonės ne be pagrindo stebėjosi sakydami: „Kas jis per vienas, kad net vėjai ir marios jo klauso?“

Mums šis pasakojimas gali pasitarnauti dvejopai. Visų pirma tam, kad iš tiesų tikėtumėm, jog Jėzus yra Dievo Sūnus, Jis yra Dievas, todėl turi galią viskam. Tai nėra pasaka ar fantastika, tai iš tiesų įvykęs Jėzaus Dieviškumo apsireiškimas, kurio liudytojais tapo mokiniai.

Kitas aspektas yra tiesiogiai susijęs su mumis. Jėzaus žodžiai „ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ gali būti ir yra adresuojami mums šiandien. Kad nebūtume mažatikiais ir tikrai tikėtumėme Jėzumi, o jeigu tikėsime – nebebūsime bailūs. Juk Jis iš tiesų gali nuraminti bet kokias audras. Mūsų gyvenimo audras, kurios nuolat kyla aplink mus ir mumyse. Mes keliaujame gyvenimo jūra ir visi trokštame pasiekti saugų krantą, tačiau kyla pavojus žūti bangose. Valtis – tai Bažnyčios simbolis, o mes visi esame mokiniai. Tik šioje valtyje saugiai galime pasiekti kitą krantą, nes joje yra Jėzus. Net jeigu kartais mums atrodo, kad  Jis miega ir Jam nerūpi, jog žūvame. Jau pats faktas, kad Jėzus YRA su mumis mums yra išganingas ir gelbstintis. O kai šaukiamės Jo, kaip šaukėsi išsigandę mokiniai, Jis keliasi ir nuramina vėją bei bangas.

Visi plaukia šia audringa jūra, tačiau tik su Jėzumi įmanoma pasiekti kitą krantą, savo pastangomis niekas negali nuraminti įsismarkavusios audros. Ir čia nepadės nei geri darbai, nei kiti dievai, nei mūsų pačių sunkus darbas irkluojant. Jeigu valtyje, kurioje plaukiame, nėra Jėzaus – esame pasmerkti žūti. Nes, šventojo apaštalo Petro žodžiais tariant: „nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4,12).

Šiandien Dėkosiu Jėzui, kad esu Jo valtyje ir kad suteikia man jėgų, kuomet man pritrūksta tikėjimo ir drąsos.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad man nepritrūktų tikėjimo, kuomet pakliūsiu į eilinę gyvenimo audrą.